Tarptautinių programų koordinatorius Vytautas Dekšnys teigia, kad į festivalį pasikviesti ryškiausius autorius trukdo negalėjimas mokėti vakarietiškų honorarų, o Rašytojų klubo direktorė Janina Rutkauskienė džiaugiasi „Poezijos pavasario“ kaita per istoriją ir tuo, kad jame nebeliko jokių funkcionierių.
Penktadienį „Poezijos pavasario laureatui Almiui Grybauskui bus įteikta Maironio premija ir uždėtas tradicinis ąžuolo vainikas.
– Šis „Poezijos pavasario“ festivalis rengiamas jau 54 kartą. Kaip jis keitėsi per istoriją?
J.Rutkauskienė: Pirmieji „Poezijos pavasariai“ ir jų renginiai buvo gerokai kitokie, nei tie, kuriuos organizuojame dabar. Anksčiau į renginius keliavo ne tik poetai, bet ir prozininkai, be to – valdžios struktūrų atstovai. Vėliau „Poezijos pavasaris“ vis gryninosi, buvo kviečiami literatūros kritikai, kitų menų atstovai. Dabar festivalis tapęs tikru meno festivaliu.
B.Jonuškaitė: Niekas nebepasitinka prie rajono ribos su kapela, duona ir druska.
J.Rutkauskienė: Tik kartais. Anksčiau festivalis vyko tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir regionuose. Be to, iš pirmųjų birželio dienų persikėlė į gegužę ir tapo dvisavaitiniu, vykstančiu 15 dienų. Vien šiais metais „Poezijos pavasario“ metu įvyks 157 renginiai, iš kurių Vilniuje – 41.
Galima pasidžiaugti, kad festivalis iškeliavo ir į užsienio šalis. Kiek anksčiau per „Poezijos pavasarį“ keliauta į Lenkiją, ten esančias „lietuviškas salas“, o štai pastaraisiais metais vykstama toliau. Šiemet – net į JAV, taip pat Jungtinę Karalystę, Šveicariją, Airiją, Lenkiją, Rusiją (Kaliningrado sritį).
– Kiek šiais metais laukiama svečių iš užsienio?
V.Dekšnys: Aštuonių. Šiais metais sulauksime ir pas mus jau ne kartą apsilankiusių svečių, pavyzdžiui, vieno garsiausių šiandieninių Baltarusijos poetų ir lietuvių poezijos vertėjo – Ales Razanau. Į festivalį atvyks ir poetas, prozininkas iš Estijos Rein Raud, vienas novatoriškiausių Latvijos poetų Uldis Berzinš.
Apsilankys amerikiečių poetė Anna Halberstandt, neseniai išleidusi knygą „Vilniaus dienoraštis“. Be to, net iš Meksikos pas mus atvyks poetas Ali Calderon, poetas iš Graikijos Yiorgos Chouliaras, poetė ir muzikantė iš Danijos Lone Horslev, italakalbis Šveicarijos atstovas Vanni Bianconi.
– Kas lemia festivalio tęstinumą ir sėkmę?
J.Rutkauskienė: Tikriausiai didelis skaitytojų susidomėjimas. Jie labai nori susitikti su poetais, nors įvairūs renginiai vyksta ir metų eigoje. Tas poetų keliavimas po Lietuvą – didžiulė šventė, kuriai ruošiasi ne tik patys poetai, bet ir skaitytojai. Smagu pamatyti visas poezijos knygas ir jų autorius. Galima džiaugtis, kad „Poezijos pavasaris“ vis jaunėja, šiais metais bus daug renginių, kuriuose dalyvaus jauni poetai ir muzikantai.
– Ar daug žmonių ateina į „Poezijos pavasario“ renginius? Gal norėtųsi daugiau?
J.Rutkauskienė: Ko gero, tai priklauso ir nuo bendros situacijos Lietuvoje, juk daug iš Lietuvos išvažiavusių žmonių, ne veltui ir mes keliaujame į užsienį. Jei renginys vyksta mažesnėje gyvenvietėje, reikia pagalvoti, kiek ten skaitančių žmonių, kiek jaunimo. Pagal tai ir susirenka. Tačiau didžiuosiuose renginiuose susirenka tikrai labai daug žmonių. Žinoma, klausytojų kiekis gali priklausyti ir nuo asmenybių – kas dalyvauja renginiuose, kas skaito.
– Kas sunkiausia organizuojant „Poezijos pavasarį“?
J.Rutkauskienė: Visuomet norisi, kad atvažiuotų Lietuvoje laukiami svečiai iš užsienio, tačiau ne visada pavyksta. Būna įvairių techninių dalykų, tačiau visi jie išsprendžiami.
B.Jonuškaitė: Su tokiais resursais, kokie skirti festivaliui, suorganizuoti šitiek renginių visoje šalyje, – kažkas fantastiško. Festivalio direktorė Janina Rutkauskienė ir jos padejėja Deimantė Kukulienė atlieka milžinišką darbą: sudėlioja programą, išsiunčia grupes į užsienį, pasirūpina svečiais, viską koordinuoja, parengia reklaminę medžiagą, ją išplatina, susiderina su užsienio lietuviais, su rajonų bibliotekomis...
Jei tai pasakytume kokiam nors užsienio vadybininkui, į mus žiūrėtų kaip į ufonautus ir sakytų, kad tai neįmanoma. Ten už kiekvieną darbą būtų atsakingas vis kitas žmogus.
– Iš kur gaunate finansinių resursų?
B.Jonuškaitė: Rašomas projektas. Tačiau reikia paminėti, kad skiriama parama, deja, neatitinka įdėto darbo ir jam skirto laiko. Dvejus metus mūsų poetų grupes geranoriškai priimdavo Gruzija. Tačiau negalime kasmet piktnaudžiauti, kad bičiuliai gruzinai iš savo kišenės maitintų, vežiotų mūsų žmones, suorganizuotų skirtinguose miestuose skaitymus, užsiimtų reklama, poezijos vertimais.
Jei sumokame už poetų kelionės bilietus, neturime iš ko sumokėti už viešbučius. Jau nekalbu apie tai, kad normalioje, civilizuotoje šalyje turi būti mokami poetams honorarai už skaitymus, organizatoriams – už jų darbą. O mes galime tik širdingai padėkoti mūsų tautiečiams ir kitų šalių partneriams už jų geranorišką indėlį į festivalį.
V.Dekšnys: Tikrai norėtume iš užsienio kviestis pačias didžiausias žvaigždes, tačiau negalime jiems mokėti vakarietiškų honorarų.
– Žvelgiant į visą „Poezijos pavasarių“ istoriją, kas jums įsimintiniausia?
J.Rutkauskienė: Įsiminė, kai dar mokyklos laikais su tėvais važiuodavau į Palemone vykstančius „Poezijos pavasario“ renginius. Mano šeimai tai buvo tikrai didelė šventė. Vėliau pradėjau dirbti Rašytojų sąjungoje. Man įstrigo, kiek Palemone susirinkdavo žmonių – didžiulės minios, jos tiesiog plaukė.
Ir dabar norėtųsi, kad taip būtų, bent per didesnius renginius. Tačiau kai vyksta didesnieji, tokie kaip festivalio laureatų skelbimas, pasigendu to man išlikusio vaizdo. Būtent jis man įstrigo visam gyvenimui – poetų skaitymai, jų drebančios rankos. Juk poezija nėra tokia, kad paimi plaktuką ir kažką sukali. Čia žmogus atiduoda visą save.
V.Dekšnys: Neprisimenu konkrečios istorijos. Pasakysiu tik tiek, kad dalyvavimas „Poezijos pavasaryje“ man suteikia galimybę pamatyti Lietuvą. Kiekvienais metais tenka važiuoti į kokį nors rajoną, tuomet pamatai netikėtą Lietuvos pjūvį, patenki tai į vienokią, tai į kitokią vietą. Kiekviena kelionė – kaip nuotykis.
B.Jonuškaitė: Atsimenu studijų laikus, kai dar buvau tik skaitytoja, stovėdavau Katedros aikštėje, ilgoje eilėje, kad gaučiau Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų, jeigu jų knygas pavykdovo nusipirkti, autografus. Iki šiol turiu tas knygas.
Viskas pasikeitė. Dabar beveik niekam nereikia poetų autografų. Nekalbu su nostalgija. Tiesiog pasikeitė santykis: anksčiau poetai mums atrodė kaip pusdieviai, dabar jie – paprasti žmonės. Tuo labiau, kad dirbdama Rašytojų sąjungoje, regiu juos kiekvieną dieną. Man svarbiausias dalykas ir per „Poezijos pavasarį“, ir kituose renginiuose – bendravimas. Buvimas kartu, pokalbiai.
– Jūsų nuomone, poezija turi būti masinis, o gal elito dalykas?
V.Dekšnys: Ir toks, ir toks. Pirmiausia, poezija yra rašytas žodis, sutinkamas tyloje, knygoje. Kita vertus, tai turi būti skelbiamas žodis, aplinka taip pat turi būti įvairi. Kartais ją reikia perskaityti dideliam būriui, kartais ji geriausiai suskamba mažoje salėje.
J.Rutkauskienė: Kartais nustebina atradimai – atrodo, kad savo literatūrą išmanai puikiai ir galvoji, ką čia rašo vienas ar kitas poetas... Tačiau štai perskaito jis pats ar aktorius, ir atrandi, kad tai tikrai puikus poetas. Ne tik parašytas, bet ir ištartas žodis – labai svarbu.
B.Jonuškaitė: Poezija nėra ir negali būti tik literatūrologų tyrinėjimo objektas. Pažvelkime į istoriją, kokių galių poezija įgaudavo ir kaip suvienydavo žmones Atgimimo metais. Dar šimtmečiu kitu anksčiau poetai buvo tolygūs pranašams.
Taip, galbūt kaimo močiutė, atėjusi į poezijos renginį, ne viską supranta, kas yra skaitoma, bet jai tai šventė: ji iš arti pamato ne tik poetą, bet ir aktorių ar muzikantą, kurį yra regėjusi tik televizoriaus ekrane, ji gali su jais pasišnekučiuoti...
Tos gražios bendrystės, manau labai reikia, kad ne kokie skandalai, o Žodis sukviestų žmonės, kad eilėraštis juos priverstų susimąstyti, kad kilstelėtų šiek tiek aukščiau virš kasdienybės. Mane, tiesą sakant, stebina klausytojų gausa Poezijos pavasario renginiuose, ypač mažuose miesteliuose ir kaimuose.
