Monika Budinaitė: „Mano romane daugelis turėtų atpažinti save“

Gegužės 24 dieną, 19 val. „Salione“ (K.Sirvydo g. 6, Vilnius) įvyks M.Budinaitės „Selfų slėnis“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pristatymas. Su autore apie romaną ir jo užkulisus kalbėsis poetė Lina Buividavičiūtė.

– Naujoje savo knygoje „Selfų slėnis“ kalbi apie socialinius tinklus ir jų poveikį žmonių santykiams. Lietuviškos literatūros kontekste tai, regis, dar nėra rimtai gvildenta. Kodėl pasirinkai būtent šią temą? – paklausiau M.Budinaitės.

– Apie tai kalbėti ne tik įdomu, bet ir būtina. Svarbu suvokti, kad tai keičia tarpusavio bendravimą ir santykius iš esmės. Ir ne tik juos, tai keičia mūsų mąstymą, performuoja žmogaus vertę ir savivertę.

Neretai ji matuojama tuo, koks esi socialiniuose tinkluose, kiek žmonių paspaudė „patinka“, kiek turi sekėjų ir kokius „postus“ rašai. Blogiausia, kad mes ir patys tuo tikime.

Ši tema peraugo daug aktualių iki šiol aprašomų temų, ji braunasi į meilę, flirtą, į liūdesį, į žmogaus egzistenciją. Kartais atrodo, kad socialinių tinklų fenomenas tapo ne tik viso to dalimi, bet ir apskritai mūsų funkcionavimo varikliu.

Norėjosi parašyti romaną, kuris leistų į tai pažvelgti iš kitos pusės. Kelti klausimus, o kas slypi už to? Kas palikta už gražios nuotraukos? Kiek tame sumontuotame gyvenime liko mūsų prigimtinio žmoniškumo?

Taip pat norėjosi aprašyti kaip mes tvarkomės su narcisizmu, desperatišku noru patikti, su perdėtu individualizmu, pikseliniu liūdesiu ir dar daug kuo.   

– Žinoma. Dar blogiau – turbūt, kaip daugelis, savo „laikintojus“ dar ir skirstau į kategorijas. Vieni jų svarbūs, kiti mažiau. Tai baisu, bet būtent taip ir pasireiškia mano anksčiau minėtas kintantis nūdienų mąstymas. Džiaugiuosi bent tuo, kad suvokiu, jog graži nuotrauka nepadaro manęs, pavyzdžiui, geresne mama ar žmona. 

Apskritai, daugiau ar mažiau, mes kiekvienas ten stengiamės parodyti save šiek tiek geresnius, laimingesnius, gražesnius. Tik kuo daugiau tai darome, tuo mažiau energijos lieka realiems dalykams. Ir tai suprantama.

Šių dienų technologijos palankios narciziškumui. Jei turi ratą tave liaupsinančių žmonių feisbuke, kam vargti, kad patiktum keliems bendraminčiams prie kavos puodelio? Niekada dar nebuvo lengviau ignoruoti tuos, kurie galvoja kitaip ir juolab, kurie kritikuoja. Smagiau skaičiuoti paspaudimus „patinka“.

Kaip sako viena mano knygos veikėja: „Svetimų žodžiai kažkodėl leidžia tuo tikėti. Tobula šeima, sako, ir tu tiki. Gražučiai vaikai ir nuostabus vyras, ir tiki tuo. Tada turbūt ir ateina ta laimė.“

Gal taip ir yra? Savo romanu siekiau į tuos klausimus atsakyti. Ir pirmiausia – sau.

– Rašydama stengiausi, kad kalba būtų suprantama ir jaunesniems už mane ir tiems, kurie galbūt išvis neturi socialinių tinklų paskyrų, tai yra mano tėvų ir senelių kartos.

Tekstas neperkrautas, nemanieringas, tikslus ir aiškus, kūrinys nedidelės apimties, tad, manau, romanas atitiktų šiuolaikiško, aktyvaus, nuolat skubančio žmogaus lūkesčius.

Bet jį galima skaityti ir kitaip. Pakračius teksto audinį randasi nemažai poteksčių. Norėjosi įtraukti skaitytoją kurti drauge su manimi.

Palikau vietos vaizduotei, nuspręsti jam pačiam, galbūt kažką pastebėti, o kai ką praleisti, ar suvokti kitaip. Tikiu, kad romaną skaitant ne vieną kartą, jis atsiskleistų vis naujai. 

– Knygą parašiau per metus, bet visas kūrybinis procesas užtruko trejus. Porą metų nešiojausi idėją ir vis mėginau. Tiksliai žinojau, ką noriu pasakyti, bet ieškojau formos. 

Rašyti nebuvo lengva. Jau vien tai, kad interpretavau kitus asmenis daug ką apsunkino.

Dirbau nuosekliai, kasdien, po keturias, penkias valandas. Per tris mėnesius pabaigiau pirmąjį variantą, paskui prasidėjo tikrasis rašymas – taisymas, perrašinėjimas, redagavimas.

Buvau sau reikli ir kritiška, tryniau tai, kas „tik gražu“, palikau tik, kas atlieka kokią nors funkciją. Nemažai dalykų atsisakiau tam, kad skaitytojui duočiau galimybę pačiam pasamprotauti.

– Žinoma, kad taip. Tikiuosi ir protingesnio už save. Išsakyta kritika sugrąžina ten, kur iš tikrųjų esi. Tada lengviau nusistatyti naują kryptį ir keltis naujus tikslus. Kai jau galvoji, kad nieko neparašysi geriau, manau, galima parduoti kompiuterį. 

– Taip, tai padariau sąmoningai. Tiesą sakant, galvodama ne tik apie savuosius, o apskritai apie mūsų vaikus, ateinančias kartas – modernesnes, dar stipriau paveiktas technologijų.

Viliuosi, kad sūnus ir dukra ras romane paliktas žinutes apie vertybes, kurias norėtųsi jiems įdiegti. Apie pokalbius ne telefono ekranėlyje, apie netobulo kūno vertę ir daug kitų dalykų. 

– Savianalizės ir sąmoningumo. Daug atsakymų buityje ir kasdienybėje. Ir daugiau laisvės. Pradėjau mažiau save lyginti su kitais, ypač socialinėse platformose. Įsitikinau, kad galvojimas, jog esi pranašesnis už kitus, neveda į diskusiją, lieki vienas kalbėti su pačiu savimi. O mūsų yra net septyni milijardai.

Atlikdama kibernetinį tyrimą, tai yra stebėjimą, atradau nemažai sau autoritetingų žmonių, kurie feisbukuose yra visiški nuobodos.

Suvokiau, kad virtualiai noriu bendrauti kuo mažiau. Kad daug svariau yra maloniai išgerti kavos ir užmegzti santykį su keletu, nei jungtis į tinklą, kur yra tūkstančiai tų, kuriems iš esmės galbūt net neįdomu, ką tu šiandien sapnavai, ką valgei, kokią suknele aprengei vaiką ir t. t. Dažnai „laikiname“ automatiškai, o gyvas pokalbis reikalauja dėmesio ir retai kada suklaidina. O svarbiausia – jis dvipusis. 

– Kažin ar galėtų būti kitaip. Romaną rašiau akylai stebėdama socialinių tinklų dalyvius, taip pat daug ką pateikiau ir iš pačios patyrimų perspektyvos.

Atpažinti save, tiesą sakant, galėtų daugelis. Jei taip bus, puiku, vadinasi tekstas gyvas, keliantis emocijas, piktinantis, galbūt sugėdinantis. Kartais būtent taip ir jaučiausi pati, rašydama.

– Turiu priklausomybę nuo skaitymo. Kyla nerimas, jei tą dieną perskaitau nedaug. O važiuodama atostogų pasiimu daugiau, nei pajėgčiau perskaityti. Dažnai nešiojuosi po dvi knygas, jei netikėtai baigčiau vieną, kad turėčiau kuo pakeisti.

Skaitau visur, kur turiu bent kelias laisvas minutes. Mėgstamų autorių irgi daug. Bet didžiausią įtaką tikriausiai padarė George'o Orwello , Aldouso Huxley, Jorge Luiso Borgeso, Simone de Beauvoir idėjos.

Tekstų prasme, tai yra iš ko mokausi rašyti, būtų Alberto Camus, Michelio Houellebecq'o, Juliano Barneso , Kazuo Ishiguro tekstai. Neseniai atradau jaunus prancūzų autorius Olivierį Bordeaut ir Leilą Slimani. 

Apskritai skaitymas man įgavo jau darbinį atspalvį. Retai kada skaitau savo malonumui ir atsipalaidavusi. Į tekstus žiūriu techniškai, analizuoju kaip viskas sulipdyta, kokie įvaizdžiai, žodynas, kokia turinio forma.

Naudingus ir vertus prisiminti dalykus žymiuosi, lankstau knygų kampus, o pabaigusi susirašau į kompiuterį, kad prireikus galėčiau greitai ir lengvai surasti.

– Kelionės išties daug duoda kūrybai, pirmiausia plečia savivoką pasaulio kontekste, skatina ieškoti globaliai aktualių temų. Tai gera medžiaga tekstams, idėjoms, bet parašyti gyvenimo knygą galima ir niekur neišjudėjus, sau įprastoje aplinkoje.

Tam reikia ne aplankytų šalių skaičiaus ar įveikto atstumo, tai turi gimti iš laiko, iš įgytų patirčių ir brandos.

Siekiant parašyti gyvenimo knygą, būtina išjungti cenzorių galvoje, atsikratyti baimės apsinuoginti, įsivardinti įgytas traumas ir tuomet galbūt kas nors pavyks.

Tai paaiškina, kodėl savo gyvenimo knygas dažniausiai parašo jau brandūs, patyrę rašytojai – išsilaisvinę nuo paslapties, nebebijantys akistatos su artimaisiais. O kai kuriuos rašytojus išlaisvina tik jų mirtis.

– Mano rašymo įpročiai niekuo nėra keisti. Dirbu tyloje, prie rašomojo stalo, tiesa, būtinai gurkšnoju kavą ar arbatą. Esu prisirišusi prie savo darbo aplinkos, tad ją pakeisti ir prisijaukinti naują tikrai reikėtų laiko.

Galbūt didžiausia keistybė, kad intensyviu kūrybos periodu tampu sunkiau pasiekiama ir suprantama. Ilgai neatsakau į laiškus, žinutes, negaliu apsiimti jokia kita kūrybine veikla.

Būna tokių dienų, kada prarandu laiko nuovoką, pamirštu pavalgyti, o nuo stalo nepakylu po penkias šešias valandas, ir jei ne šeima, tikriausiai apskritai nepaisyčiau laikrodžių. Bet realybė tokia, kad kartais tenka užsistatyti žadintuvą.

O visa kita, kaip įprasta darbo diena. Su kontoros darbuotojų profesinių ligų simptomais – gendančiomis, paraudusiomis akimis ir susukta nugara.

– Mano vyras. Džiaugiuosi jį pripratinusi prie savo kūrybos. Anksčiau jai buvo daug abejingesnis. Bet jaučiu, kad ir jį ėmė dominti kūrybos procesas. Turime „knygos aptarimo“ vakarų, tada leidžiamės į diskusijas ir ilgus pokalbius.

Ne visuomet aklai sutinku, bet tai, ką jis pataria, stipriai patraukia mano dėmesį, verčia pergalvoti dar kartą.

Duodu jam skaityti visus savo tekstus. Ir žinau, kad jei reikės, jis pasakys „blogai, nesąmonė, bandyk iš naujo“. Tokį žmogų rašytojui turėti šalia yra dovana. Aš ją vertinu ir esu dėkinga.

Taigi jis yra pirmasis, o jau paskui tekstą duodu keletui artimų bičiulių ir kolegų. Kas kartą nustembu ir pasidžiaugiu, kiek daug mano kartos autorių yra geranoriškai nusiteikę ir linkę pasidalinti savo įžvalgomis ir patarimais. 

– Apie ateities knygas galvoju per daug. Turiu idėjų, vienos – realios, kitos dar ne. Vienas pamirštu labai greitai, o kitos sukasi galvoje metų metus. Kitai knygai taip pat jau turiu mintį, tik dar nežinau, kuo viskas baigsis. Dabar kol kas turiu atstovauti šiai.

Galų gale – truputį atitolti, pailsėti, atsiduoti pasyviam rašymui. Pasimėgauti buvimu su artimaisiais, pažiūrėti krūvą filmų ir perskaityti nemažai knygų. Bet iš patirties žinau, kad ir šito nesuplanuosiu – vieną dieną netyčia užrašai mintį ir tai išsirutulioja į naują kūrybos procesą.