Leidykla „Alma littera“ neseniai išleido 53 metų S.Parulskio įvairaus žanro tekstų knygą „Amžinybė manęs nejaudina“, kurioje rasime vieną ilgesnį grožinį kūrinį „Stingstančio laiko kasyklos“, šūsnį aktualių komentarų ir publicistinių straipsnių.
„Labiausiai ši knyga apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius“, – sakė S.Parulskis, jau išleidęs per dvidešimt pjesių, esė, eilėraščių knygų, šešis romanus.
– Užvertęs paskutinį tavo knygos „Amžinybė manęs nejaudina“ puslapį pagalvojau: „Iš ilgesio visa tai“. Nežinau, kiek tas ilgesys susijęs su tiesa ar su idealybe, bet kiek tiesos yra toje mano mintyje?
– Provokuoji mane kalbėti labai sudėtinga tema – iš esmės samprotauti abstrakcijų (ilgesys, tiesa, idealybė) lygmenyje, o man labai nepatinka abstrakcijos.
Gerai, gali tai būti ir ilgesys. Mano pirmas eilių rinkinys vadinosi kaip tik taip, mano krikščioniška pasąmonė ilgisi prarasto rojaus, mano budistinė pasąmonė pavargo klajoti nesibaigiančiais samsaros ratais, o XXI amžiuje nekontroliuojamo informacijos srauto atakuojama mano sąmonė vis labiau linkusi abejoti bet kokia tiesa.
Tiesos, prasmės, idealybės ieškojimas. Man tai primena Carlo Gustavo Jungo pasakojimą apie vieną pacientą, kuris, paklaustas, kaip reikalai, atsakė, kad praleido labai nuostabią naktį, nes dezinfekavo dangų naudodamas gyvsidabrio dichloridą, tačiau tokia sanitarinė procedūra nepadėjo jam aptikti Dievo.
Ieškodamas tiesos ir prasmės iš esmės nori nenori gali tapti neurotiku ir kartais toks ieškojimas padaro daugiau žalos nei naudos mums patiems ir aplinkiniams, apnuodija mus, o ne palengvina gyvenimą.
– Kitaip tariant, kuria vidinius konfliktus, ar ne?
– Kadangi mus visus daugiau ar mažiau kankina vidinis konfliktas tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp racionalumo ir iracionalumo, kultūros ir instinktų, mes ilgimės tiesos, svajojame apie turtingą valstybę, apie visuotinę taiką, žmonių lygybę ir brolybę, žmogaus teises, ir apskritai apie visuotinį tiesos, teisingumo įsigalėjimą, bet tai neįmanoma.
Visas žmogaus gyvenimas supintas iš neišsprendžiamų priešybių: gimimas – mirtis, meilė – neapykanta, džiaugsmas – skausmas, o vieno žmogaus gyvenimas – visos žmonijos gyvenimas, nieko naujo mes čia neišrasime.
Absurdiška manyti, kad kažkokiu būdu kažkur egzistuoja Rojus, tereikia tik išrinkti teisingą valdžią, teisingai investuoti, perskaityti teisingą knygą, apsilankyti pas teisingą daktarą ar pranašą, – ir staiga viskas bus nuostabu. Ne, taip nebus. Niekada nebuvo ir negali būti.
Tai suprato jau ankstyvieji krikščionys, ėmę laukti pasaulio pabaigos, arba budistai, sakę, kad reikia atsisakyti visų žemiškų troškimų ir vilčių.
Taigi tiesa, prasmė, idealybė tegali būti simboliai, atitinkantis mūsų psichikos archetipus, bet tai tik simboliai, pasąmonės mes negalime tirti, negalime kontroliuoti, galime tik išgyventi savo sąmonės sugyveimą su pasąmone. O simboliai irgi iš mūsų, iš žmogiško pasaulio, todėl kartais mes jais tikime, jie mums padeda, kartais jais nusiviliame ir jie tampa kliūtimi.
– Gal ir klystu, bet atrodo, kad pastaruoju metu tavo tekstai trumpėja. Turiu omenyje ne tik daugumą šios knygos tekstų, bet ir intriguojamas istorijas, kurias pasakoji feisbuke.
– Lakoniškumo moko gyvenimas, senkanti energija ir net „Lietuvos rytas“. Kadangi komentaras, kurį dienraščiui rašau kartą per mėnesį, turi labai konkretų ženklų skaičių, tenka suspausti, tramdyti vaizduotę.
Čia galime įžvelgti šiokį tokį literatūros kūrinio panašumą į muzikos kūrinį. Turiu galvoje melodiją ir harmoniją. Melodija literatūroje atitiktų fabulą, naratyvą, o harmonija – stilių. Melodija sklinda horizontaliai, laike, o harmonija – vertikaliai, erdvėje.
Taigi rašydamas komentarą dažniausiai surašau tik melodiją su vos vienu kitu stiliaus elementu, o kai rašau kanono atžvilgiu laisvesnį tekstą (tarkime, esė ar romaną) tuomet daug dėmesio skiriu harmonijai, melodija ne tokia svarbi.
Viskas šiame pasaulyje gali būti svarbu ir naudinga, viskas priklauso nuo mūsų, kaip mes visa tai suvokiame, kaip priimame, kaip naudojame ir leidžiamės būti naudojami.
– Norėčiau paklausti, kodėl tavęs nejaudina amžinybė ar valstybinės šventės, bet kiekvienas perskaitęs knygą tai supras. Norėčiau paklausti, kas tave jaudina, bet iš knygos aišku, kad daug dalykų. Tad gal paklausiu, o kas pastaruoju metu tave jaudina labiausiai?
– Tiesą sakant, nežinau. Štai dabar labai jaudina Giuseppe Verdi Čigonų choras „Trubadūro“ antrojo veiksmo pradžioje, nes kaip tik jo klausausi. Arba kibinai. Sumaniau pirmą kartą gyvenime iškepti kibinų. Radau internete receptą, suminkiau tešlą, paruošiau įdarą, sėdžiu, laukiu kol tešla pakankamai atvės šaldytuve, tada eisiu kepti. Jaudina!
Kai būna labai blogai, sugalvoju sau kokių nors užduočių arba sukuriu tam tikrą laukimo būseną. Tarkime, užsisakau ką nors iš „Tennis Warehouse Europe“ – ten nuolat būna išpardavimų, galima nusipirkti kone perpus pigesnius sportbačius tenisui arba pasenusio modelio raketę. Ir tada laukiu. Penkias dienas turiu užsiėmimą. Kvaila, bet vis dėlto.
Galvoju apie žmones, kurie vykdo mano užsakymą. Šiaip ar taip, netiesiogiai aš su jais bendrauju, padedu jiems užsidirbti, jie kažką veikia ir mano dėka. Tokia bendrumo jausmo simuliacija. Galiu internete pasižiūrėti, kur mano užsakymas – Šutervalde, Fraiburge, Kelne ar jau Varšuvoje.
Laukimas ir išsipildymas žmogui labai svarbu. Nesakau, kad tai jaudina, bet tai motyvuoja. Kuo daugiau užduočių, tuo stipresnė iliuzija, kad kažkas vyksta, ir kad tu esi kažko didesnio dalis. Lygiai taip pat, kai sugalvoju kokį nors didesnio pobūdžio darbą, tarkime, romaną. Knyga yra tam tikras pasaulio modelis, ir rašantis ją yra nebūtinai Dievas, kartais jis yra to pasaulio dalis, ir tai taip pat neblogas jausmas.
– O jei kalbėtume apie literatūrą ir meną?
– Jaudina sklandūs, gerai padaryti dalykai. Filmai, knygos, dainos. Net jei tai popso kūrinys, mane jaudina sklandus, tikslus jo atlikimas. Sukurta iliuzija, kad gali būti tik taip, o ne kitaip. Jaudina tai, kas mane veikia, kas nors šiek tiek keičia mano pažiūrį.
Dažnai žmonės klausia, ką skaityti. Tiesą sakant, gali perskaityti visas pasaulio knygas, bet skaitymas – ne statistika, skaitymas – kūryba. Kai skaitai ir tekstas tave jaudina, veikia, tuomet net nesvarbu, ką skaitai.
O kad veiktų ir jaudintų, reikia dėti pastangų, žinoti taisykles, turėti šiek tiek įrankių, atpažinti metaforą, simbolį, jausti malonumą radus vykusį palyginimą, lavinti pastabumą, turėti patirties, atsiverti savo patirčiai, juslingumui.
O jei skaitai išgarsintą šedevrą ir tavo viduje niekas nė nekrustelėja, jeigu nežinai, kaip tekstas veikia, jeigu jis tavęs nepasiekia – tuščias laiko švaistymas. Vladimiras Nabokovas yra sakęs, kad skaitymo malonumas yra tada, kai nugaros srityje, kažkur tarp mečių jauti švelnų kutulį. Be abejo, kiekvienam kitaip, bet menas prasmingas, kai veikia žmogų, kai žmogus tą poveikį vienaip ar kitaip pajunta.
– „Lietuvos ryte“ seku tavo komentarus, kurių yra ir šioje knygoje. Juose pagaviai ir šmaikščiai komentuoji daugybę dabarties gyvenimo realijų ir aktualijų, bet, jei neklystu, nesi komentavęs dabar itin populiarių priekabiavimo ir pasaulinio judėjimo #MeToo reikalų. Jie tavęs nejaudina?
– Manau, reikia klausyti, ką sako moterys, išklausyti jas, nes labai ilgai ir garsiai kalbėjo vyrai. Be to, kaip ir kiekvienas skandalas, #MeToo žmones labiau domina dėl pikantiškų detalių iš garsenybių gyvenimo, o ne žmonių tarpusavio santykiai, visuomenės psichinė būklė.
Akivaizdu, kad tie santykiai keičiasi. Mano jaunystėje vyro įvaizdis buvo kitoks, vyras turėjo būti vyriškas, nuo jo trenkė tabaku, alkoholiu ir prakaitu, vyras turėjo imti moterį. Nereiškia, kad prievartauti, bet moteris buvo geismo objektas, kurį reikia užkariauti, parodyti ryžtą, atkaklumą. Turėjai pasirodyti esąs stiprus patinas, kad ji patikėtų tau jos palikuonių likimą.
Yra Kornelijaus Platelio eilėraštis, pacituosiu jį visą, ir bus aišku, ką turiu galvoje:
Prisipažinimas
Ilgiuosi laikų, kai moterį mano tvirta ranka
Griebdavo už liemens ir sodindavo ant ugniakraujo žirgo,
Ir žemė dundėdavo po lengvom kanopom,
Ir kardas budėjo prie šono,
Pasiruošęs kiekvieną akimirką
Apginti mane nuo persekiotojų,
Užkariauti jai maisto, plonų šilkų,
Aukso papuošalų.
Ir niekas many nedrįsdavo prasižioti,
Kai pasakydavau: aš noriu!
– Tačiau toks įvaizdis dabar jau atrodo senstelėjęs, romantizuotas, poetizuotas, ar ne?
– Žinoma, bet maždaug atitinka tai, ką anksčiau sakiau: vyras turi būti stiprus, turi griebti moterį, apginti ją ir apsiginti pats, turi aprūpinti ją, pelnyti palankumo dovanomis ir būti pats apdovanotas. Tai nereiškia, kad toks modelis buvo teisingas arba neteisingas. Tiesiog jis toks buvo. Vyraujantis. Su išimtimis ir įvairiausiais niuansais.
Dabar, regis, greitai bus taip, kad norėdamas užmegzti santykius su moterimi turėsi rašyti projektą ir paskui laukti kokio nors Moterų išsivadavimo fronto patvirtinimo. Nelabai turiu ką pasakyti apie tokius papročius.
Esmė ne tai, kad koks nors keistuolis menininkas ką nors įdėjo ar neįdėjo moteriai į delną. Tiesa, gali būti, kad garsaus režisieriaus pimpalas delne kai kurioms aktorėms ir liks didžiausias laimėjimas jų karjeroje, juk gali taip būti, ar ne? Na, čia tik mintis.
Žinoma, naudojimasis padėtimi visuomet blogai. Bet blogiausia bus, kad visi šie purslai nepasieks tos tamsios masės, tų vyrų, kurie talžo moteris, žemina, šantažuoja. Kad mūsų visuomenėje (ir ne tik vyrų, bet ir moterų galvose) vis dar išlikęs požiūris į moterį kaip į vyro priedą.
Menininkai tikrai nėra didžiausia visuomenės nelaimė. Bjauriausi yra tikrą galią turintys veidmainiai, užsidėję moralistų kaukes, smerkiantys kitus, o patys nė nemanantys keistis.
– Esi prisipažinęs, kad didžiausią šios knygos kūrinį „Stingstančio laiko kasyklos“ rašei tarsi jaunystėje. Ką turėjai omenyje? Kuo skiriasi dvidešimtmečio ir penkiasdešimtmečio rašytojo požiūris į rašymą? Klausdamas to atsiminiau frazę iš knygos: „Tik 52 metų supratau, kad elgiausi kaip religinis fanatikas“.
– Stalkeris iš Andrejaus Tarkovskio filmo – jis buvo mano idealas, poeto idealas, žmogaus. Poezijos rašymas buvo ėjimas į zoną, įskaitant alkoholį, seksą, kaltės jausmą, mazochizmą. Tuo metu man poezija buvo kaip altorius krikščionių bažnyčioje – ir mirtis, ir prisikėlimas tuo pat metu.
Tikėjau, kad poezija turi mistinių galių pasiekti pasąmonę, pasiekti tikrą tiesą. Taigi to fanatizmo iš tiesų būta. Kita vertus, poezija be fanatizmo apskritai sunkiai atsiranda. Gal dėl to intensyviausiai ji rašoma jaunystėje.
– Svarbi „Stingstančio laiko kasyklų“ tema – tikėjimas, religija, krikščionybė. Kodėl tau rūpi dieviškume ieškoti žmogiškumo, o žmogiškume savotiško dieviškumo?
– Tikėjimas, religija, krikščionybė – tai sendaikčių turgus, kuriame gali rasti daugybę dalykų, padedančių susidaryti nuomonę apie žmogų ir pasaulį.
Dieviškumas neegzistuoja be žmogaus, Dievo nėra niekur išorėje, jis tik viduje. Taip buvo visais laikais, taip yra ir dabar, mes niekur nepasistūmėjome.
Labai akivaizdžiai tai matyti feisbuke. Jis labai šiuolaikiškas ir kartu – siaubingai archajiškas, primena Bizantiją, kai įsigalint krikščionybei atsirado daugybė atsiskyrėlių. Iš esmės feisbuke vyrauja atsiskyrėliai. Kartais jie gyvena nutolusiose olose, kartais tai vienučių kolonijos, bet iš esmės tai atsiskyrėlių elgsena ir gyvenimo būdas.
Vieni pranašauja, kiti skundžiasi, treti guodžia, dar kiti pyksta ir keikia. Nors dauguma tiesiog tupi ant feisbuko stulpo kaip Simonas Stulpininkas ir sako: pažiūrėkite kaip puikiai aš „čilinu“ ant to stulpo, koks aš gražus ir graži vienu metu, nes lyties sąvoka jau nebesvarbi.
Todėl feisbuke iš esmės visi gali pačiulpti vieni kitiems, bet labiausiai norisi pačiulpti sau pačiam, tai yra, garbinimo objektas yra viduje – sąmoningai ar nesąmoningai, žmogus supranta, kad visos vertybės yra jame, tik kartais jis klaidingai mano, kad tai jo išvaizda, protas, pinigai ar lytinių organų dydis. O iš tiesų tai tas pats psichikos centro archetipas, įvaizdis, apie kurį kalbėjo K.G.Jungas ir kurio ilgesį visi mes jaučiame.
Krikščioniškas Dievo įvaizdis nusilpo (palyginkime su islamu), dabar jį iš dalies pakeitė internetas, bet jis neturi simbolio, todėl tame centre žmogus mato tik save patį, dėl to dažnai tuo pačiu metu jis jaučiasi silpnas ir galingas, svarbus ir niekam nereikalingas. Ratas užsidaro. Ir vėl viskas iš naujo.
– Atsimenu, kai Šarūnas Sauka, apie kurį knygoje irgi rašai, buvo jaunesnis, jis išvardijo tai, kas generuoja jo paveikslų temas ir įvaizdžius. Be viso kito, jis paminėjo ir pyktį. Tu „Stingstančio laiko kasyklose“ cituoji Budos mintį: „Nebūsi nubaustas už savo pyktį, tavo pyktis tave nubaus“. Jei pyktis kaip nors susijęs su kūrybiniais degalais, galbūt Budos mintyje žodį „pyktis“ galima būtų pakeisti žodžiu „kūryba“ ir prieiti netikėtų išvadų?
– Ar reikėtų suprasti, kad kūryba mane nubaus? Nežinau. Galbūt. Niekada nesu rašęs iš pykčio. Apskritai emocijos arba emocinis fonas, kurio apimtas imu ką nors rašyti, nesusijęs su konkrečiais jausmais.
Tiesiog atsiranda mintis, paskui kita, tarsi šiek tiek garsesnė, įdomesnė, ryškesnė, į ją įsikimba dar kita, irgi kitokia, ir viskas ima panašėti į Johanno Sebastiano Bacho fugą. Ta fuga neša, traukia, stumia. Tada ir rašau. O paskui jau technikos, amato dalykai.
– Kai kažkada Arvydo Šliogerio paklausiau, kokia gyvenimo prasmė, jis nedelsdamas bedė pirštu į kampe stovintį fikusą ir filosofiškai pareiškė: „Dabartinis santykis tarp manęs ir fikuso“. Jei to paties paklausčiau tavęs, į ką bestum pirštu, klaviatūra arba minties ietimi?
– Neturiu fikuso. Mano žemėje auga tik fokusai. Negaliu rungtis su filosofais, jie geriau išmano prasmės istoriją. Dažniausiai, kaip ir daugelis žmonių, esu linkęs neuždavinėti sau kvailų klausimų, o jeigu jau užduodu, tai atsakau kuo paprasčiau – kad būtų mažiau skausmo.
Atsikeliu iš ryto ir galvoju, kaip nugyventi dieną, kad mažiau pačiam skaudėtų ir kad kitiems suteikčiau mažiau skausmo. Tai ir yra visa mano prasmės teorija. Kad neskaudėtų stuburo, darau tempimo pratimus. Kad neskaudėtų atminties, – rašau.
Blogiau su kitais žmonėmis, juos gali skaudinti net ir nenorėdamas. Man sunku būti dėmesingam, rūpestingam. Jeigu tik imu būti kam nors be galo geras ir jautrus, pasijuntu kaip Černobylio reaktorius – praplyšta apsauginis apvalkalas ir pasidarau radioaktyvus, nuodingas – tie nuodai naikina mane, tiesiog degina. Nežinau, kodėl taip yra.
Skaičiau istoriją, esą kompozitorius Gustavas Mahleris, kai eilinį kartą jo tėvas mušė motina, išbėgo į gatvę, o ten gatvės muzikantas grojo smagią melodiją – nuo to laiko G.Mahlerio galvoje susiformavo išvirkščias vaizdas apie vertybes.
Gali būti, kad mano galvoje irgi kažkas susiformavo dar vaikystėje ir tas vaizdas visiškai nieko gero nesako apie žmonių tarpusavio santykius. Iš vaikystės atsinešiau labai stiprų vienatvės jausmą. Nieko nekaltinu, bet taip yra. Ir su šiuo jausmu labai sunku kovoti. Atrodytų, vienatvės kankinamas žmogus ieško draugystės, bet iš tiesų yra atvirkščiai – dažniausiai vienatvė yra narkotikas, kuriuo nesinori su niekuo dalintis.
– Prieš paklausdamas paskutinio klausimo pacituosiu kelias knygos mintis: „šiuolaikinė visuomenė nebejaučia malonumo“, „šiuolaikinė Europa – drungnas prisitaikėlių pasaulis“, „šiuolaikinis politinis korektiškumas kartais bjauriai primena komunizmą – jis individą verčia paklusti kolektyvui“, „karnavalinė kvailių eisena“. Žinau, kad žmoguje optimizmas ir pesimizmas susipynę kaip tavo kūryboje humoras ir rimtumas, bet seniai tavęs norėjau paklausti: o gyvenime tu labiau optimistas ar pesimistas?
– Žodį „šiuolaikinis“ reiktų uždrausti. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad klystu manydamas, jog dabar žmonės pasikeitė, kad anksčiau buvo kitokie. Keičiasi tik prisitaikymo laipsnis, keičiasi stilistika, bet esmė nesikeičia. Pirmykščiai žmonės dėl savo baimių kaltino demonus ir dvasias, mes – Europos sąjungą, Maskvą, politikus. Niekas nesikeičia.
Sunku kokia nors formule, fraze ar net įmantriausia teorija pasakyti, kas yra pasaulis, gyvenimas, kas tas šiuolaikiškumas, kas dabartis. Nuo tada, kai Rene Descartes'as pasakė „mąstau, vadinasi, esu“, tai yra, kai perkėlė filosofiją nuo objekto prie subjekto, į sąmonę, mes klaidžiojame tarp daugybės sparnuotų arba žvynuotų frazių ir visos jos teisingos, ir visos jos melagingos.
Jeigu būčiau visiškas pesimistas, jau būčiau nusižudęs, jeigu visiškas optimistas – gyvenčiau beprotnamyje. Matyt, nenoriu pasaulio suskirstyti tiktai į dur ir moll.
Galbūt labiausiai mane stebina žmogaus kvailumas. Mano paties – taip pat. Mes nuolat kartojame banalybėmis tapusius užkeikimus, kad gyvenimas dovana, kad gyvename tik kartą, kad reikia džiaugtis tuo, ką turime, o ne kankintis dėl to, ko nėra, bet tuojau pat spjauname į visa tai ir vėl dergiame, teršiame, naikiname, kenčiame dėl nieko, žudome dėl niekų, kankiname kitus dėl niekų ir taip be galo.
Konfliktas yra mūsų gyvenimas iš esmės, mes jo negalime išspręsti, galime tik vesti nuolatines derybas su savimi. Kaip sakė Henkas Mūdis seriale „Californication“, Dievas mūsų nekenčia.
Aš norėčiau jo mintį pratęsti – atleiskime Dievui už tai, kad jis mūsų nekenčia. Tai yra, atleiskime patys sau, kad taip nekenčiame savęs. Atleiskime, nes niekas kitas to nepadarys.
