Veiksmas vystomas laiko spirale atgal: prasideda 1982 m. Izraelyje, po to nukelia į vokiečių okupuotą Kretą, britų užimtą Palestiną, XIX a. Krokuvos apylinkes ir galiausiai Atėnus.
Ne veltui Šiaurės Jeruzale vadinamas Vilnius romane taip pat randa sau vietą. Per penkis intymius atsivėrimus parodomas net kelių kartų požiūris į žydus ir jų istoriją.
Kultūrinių simbolių pilni, painius likimo vingius atskleidžiantys pokalbiai žavi savo ekspresija, gyva, archajiška kalba, per kurią praeities pavidalai tampa ypač aktualūs, gyvi, įtraukiantys savo gilumu.
Meilė, karas ir mirtis, savos tapatybės išsaugojimas, istorija, kultūra ir šeima – šios amžinosios temos ir subtilios vidinės išpažintys nepalieka skaitytojų abejingų ir sujaudina atokiausias mūsų sielos kerteles.
Abrahamas B. Yehoshua (g. 1936) yra vienas iškiliausių Izraelio rašytojų, lyginamas su W.Faulkneriu. Studijavo literatūrą ir filosofiją Jeruzalės universitete, yra parašęs 11 romanų, 3 apsakymų knygas, pjesių ir esė, įtrauktas į „Man Booker International Prize“ trumpąjį sąrašą.
Iš hebrajų į lietuvių kalbą išverstas jo romanas „Moteris Jeruzalėje“ („Sofoklis“, 2016) susilaukė didelio susidomėjimo. „Ponas Manis“ – jau antroji autoriaus knyga, pristatoma lietuvių skaitytojams. Tai vienas geriausių jo kūrinių, įvertintas Nacionaliniu žydų grožinės literatūros apdovanojimu, pelnęs pirmąją Izraelio literatūros premiją, taip pat ekranizuotas ir virtęs penkių dalių TV serialu keliomis kalbomis.
Pernai A.B.Yehoshua viešėjo Lietuvoje. Tuomet jis davė interviu „Lietuvos rytui“, kurį ir siūlome skaitytojams.
* * *
Retas interviu baigiasi pašnekovo ašaromis. Izraelio rašytojas Abrahamas B.Yehoshua pokalbio su „Lietuvos rytu“ pabaigoje pravirko – prisiminė žmoną, kurios neteko visai neseniai, ir draugę, kuri žuvo nuo teroristų.
A.B.Yehoshua prieš metus viešėjo Lietuvoje – čia pristatė romaną „Moteris Jeruzalėje“ („Sofoklis“, vertė K.Gudelytė). Tai buvo antroji rašytojo kelionė į Lietuvą.
Tąkart jis atvyko be savo žmonos Rivkos, kuri prieš penkis mėnesius susirgo ir mirė. Rivka dirbo psichologe. Ji A.B.Yehoshuai buvo ne tik žmona, bet ir patarėja, padėdavusi kurti psichologinius herojų portretus.
Iki šiol gedi žmonos
„Aš iki šiol jos gedžiu. Itin ryškiai atsimenu, kaip prieš ketverius metus mes kartu lankėmės Lietuvoje, jos tėvų gimtinėje. Dabar štai jos jau nebėra, o aš vienas kraunuosi lagaminą“, – telefonu iš Haifos graudžiai kalbėjo A.B.Yehoshua, neretai pavadinamas žymiausiu Izraelio rašytoju.
Prieš penkerius metus A.B.Yehoshua su žmona keliavo žydiškaisiais Lietuvos keliais – apžiūrėjo Rivkos motinos ir tėvo namą, aplankė Panerių memorialą, pasivaikščiojo po buvusio Vilniaus geto teritoriją.
„Anoji kelionė turėjo žydišką atspalvį, o šįsyk vykstu į Lietuvą pažiūrėti ir suprasti, kaip gyvena lietuviai ir kaip jiems sekasi saugoti atgautą laisvę“, – ištarė A.B.Yehoshua, kurio tėvynę jau daugybę metų drasko nesutarimai ir teroristiniai išpuoliai.
Draugę pražudė teroristai
Romanas „Moteris Jeruzalėje“ dedikuotas Dafnai. Tai itin artimos Abrahamo ir Rivkos draugės vardas.
„Dafna buvo itin aktyvi kovotoja už taiką. Paradoksalu, ironiška ir net absurdiška, kad ji žuvo nuo teroristų rankos“, – atsiduso A.B.Yehoshua.
Artimos šeimos draugės Dafnos gyvybė užgeso 2002 metais, kai Hebrajų universitete Jeruzalėje susisprogdino palestinietis savižudis. Savižudis teroristas pražudo ir „Moters Jeruzalėje“ personažę Juliją Ragajevą. Tik ne universitete, o Jeruzalės turgavietėje.
Aukos darbdaviai net nepastebi, kad jos nėra darbe, kol dėl to nesikreipia laikraščio žurnalistas. Julija Ragajeva su savimi neturi jokio asmens dokumento, tik bevardį didelės kepyklos algalapį. Jos kūnas neatpažintas guli ligoninės lavoninėje.
Kai vietinis savaitraštis apkaltina kepyklą sukrečiančiu abejingumu, įmonės savininkas, gelbėdamas reputaciją, paveda žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjui išsiaiškinti žuvusiosios tapatybę.
Iš pradžių savų rūpesčių kamuojamas vyras nenori imtis užduoties, bet po truputį jam veriasi žuvusiosios gyvenimo faktai – nors dirbo valytoja, iš tiesų buvo inžinierė, atvykusi į Jeruzalę iš buvusios Sovietų Sąjungos.
Įpareigotas surasti jos šeimą žmogiškųjų išteklių skyriaus vedėjas leidžiasi į keistą piligriminę kelionę iš Izraelio į tolimą šalį šiaurėje. Toje kelionėje jo mintis ir širdį vis labiau užkariauja jį lydinčiame karste gulinti moteris.
„Nežinau, ar skaitytojai tai pajus, bet knygos herojus, iš pradžių vengęs teroristinio išpuolio aukos, pamažu prisiima vis daugiau atsakomybės, gailesčio ir galiausiai net įsimyli tą esą gražią moterį, kurios veido nė nematė“, – teigė A.B.Yehoshua.
Kaip nustatyti tapatybę?
A.B.Yehoshuą užsienio kritikai neretai pavadina Izraelio Williamu Faulkneriu. Pats „Moters Jeruzalėje“ autorius neneigė, kad garsusis JAV rašytojas jam padarė didžiulę įtaką.
„Net šiame mano kūrinyje galima aptikti W.Faulknerio romano „Kai aš gulėjau mirties patale“ atgarsių. W.Faulknerio romane mirties karavanas traukia į tolimą Džefersoną Misisipės valstijoje, kad palaidotų savo motiną, žmoną, seserį Edę Bandren. Manajame duonos kepyklos žmogiškųjų išteklių skyriaus vedėjas į paskutinę kelionę lydi terorizmo auką“, – kalbėjo A.B.Yehoshua.
Tiesa, rašytojas atskleidė, kad jo kūrybą galbūt net labiau nei W.Faulkneris paveikė tokie rašytojai kaip Franzas Kafka, Samuelis Beckettas ir ypač Shmuelis Yosefas Agnonas.
Ir iš tiesų – nors A.B.Yehoshuos romano tema ganėtinai liūdna ir tragiška, pats pasakojimo būdas ne spaudžia ašaras, o kelia juoką. Absurdiškos situacijos, tarsi ir nelogiški herojų sprendimai, kankinamai įtempta nežinia – lyg atkeliavę iš F.Kafkos kūrybos.
Net tai, kad teroristų aukos kūnas kelias savaites guli lavoninėje neatpažintas ir ničnieko nedomina, mums, lietuviams, atrodo neįtikėtinas. Bet A.B.Yehoshua teigė, kad tai labai glaudžiai susiję su Izraelio ir Palestinos tikrove.
„Izraelyje buvo toks atvejis, kai teroristų aukos kūnas morge buvo laikomas net aštuonis mėnesius, kol galų gale buvo nustatyta tapatybė. Ir apskritai Europoje šiais laikais pilna emigrantų.
Daugelis jų neturi nei vardų, nei aiškios tapatybės. Jie tarsi nepriklauso tai šaliai, kurioje yra įstrigę. Kai jie žūva Vokietijoje, Prancūzijoje ar Izraelyje, būna sunku atsekti, kas tokie jie iš tikrųjų yra. Tai didelė problema. Nesvarbu, apie ką kalbame – apie aukas ar apie savižudžius teroristus“, – svarstė A.B.Yehoshua.
Terorizmas nuodija smegenis
A.B.Yehoshua atskleidė, kad romano „Moteris Jeruzalėje“ idėją padiktavo tikri įvykiai, susiję su antrąja intifada, – tai antrasis palestiniečių sukilimas, kilęs 2000 m. rugsėjį.
Tuomet izraeliečiams ir palestiniečiams nepavyko pasiekti susitarimo ir prasidėjo daug aukų nusinešęs Palestinos sukilimas prieš Izraelį.
„Antroji intifada buvo vienas žiauriausių ir siaubingiausių sukilimų. Kodėl? Nes palestiniečių pasipriešinimas įgijo didžiulį mastą ir visiškai kitokią formą. Dėl palestiniečių savižudžių vykdomų teroristinių išpuolių išnyko fronto linija, tad karas ir mirtis priartėjo prie kiekvieno iš mūsų.
Savižudžiai paprastai pridaro ne tik fizinės, bet ir moralinės žalos. Mat aukų ir nusižudžiusių teroristų kraujas susimaišo. Be to, nusižudydami jie atima bet kokią keršto galimybę. Aš nesakau, kad kraupių savižudžių išpuolių nepasitaikydavo anksčiau, bet jie nebūdavo tokie dažni.
Tarkime, net ir Antrojo pasaulinio karo metais žydai ryždavosi savižudybei, kad priešams pridarytų kuo daugiau žalos ir nuostolių. Tačiau per antrąją intifadą pasipylę teroristiniai išpuoliai buvo tokie dažni, kad net ėmė nuodyti žmonių smegenis, – pasėjo baimę, siaubą, abejingumą“, – kalbėjo A.B.Yehoshua.
Dėl konflikto pakeitė nuomonę
Romane Jeruzalė vadinama „miestu, kuris netiki pats savimi“, „didžiule pragaro žeme, kurią kamuoja nuolatiniai teroristiniai išpuoliai“. Ar įmanoma išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą?
A.B.Yehoshua ilgus metus agitavo už vadinamąjį dviejų valstybių sprendinį, suformuluotą po 6 dienų karo tarp Izraelio ir Palestinos 1967-aisiais. Dviejų valstybių sprendiniu buvo siekiama izraeliečiams ir palestiniečiams sukurti dvi valstybes.
Bet pastaruoju metu A.B.Yehoshua šiek tiek pakeitė nuomonę. „Man atrodo, kad dviejų valstybių sambūviu pagrįstas sprendimas Vidurinių Rytų konflikte kuo toliau, tuo labiau darosi itin sudėtingas arba net neįmanomas. Vien dėl žydų nausėdijų. Todėl vis aktyviau pasisakau už vienos valstybės idėją. Joje tiek palestiniečiai, tiek žydai turėtų visiškai vienodas teises.
Šiaip ar taip, svarbiausias uždavinys – atrasti tokią konfederacijos formą, kuri sumažintų ar net panaikintų Izraelio vykdomą Palestinos okupaciją“, – svarstė A.B.Yehoshua.
Pasak jo, Izraelio ir Palestinos konflikto centras yra Jeruzalė. Net ne visa, o centrinė jos dalis – kvadratinis kilometras senamiesčio, kuriame įsikūrusios šventosios vietos.
„Manyčiau, kad Jeruzalė, ypač jos senamiestis, galėtų nepriklausyti niekam, nes ji priklausytų visiems. Kitaip tariant, čia turėtų būti įkurtas savotiškas Vatikanas, nuo valdžios nepriklausoma valstybė valstybėje, kuri sujungtų tris monoteistines religijas – islamą, judaizmą ir krikščionybę.
Šiaip ar taip, Izraelio vykdoma Palestinos okupacija jau nebegali tęstis“, – įsitikinęs A.B.Yehoshua.
