Užėjau į penkis įvairaus dydžio knygynus Londono centre: tiek į stambiems tinklams priklausančius, tiek ir į mažus nepriklausomus knygynėlius. Visuose pasiteiravau to paties: „Gal turite Baltijos šalių prozininkų ar poetų kūrinių angliškai?“.
Keli pardavėjai išsyk perklausė: „Turite omenyje skandinavus? Tada kiek tik norite.“
Išgirdę, kad ieškau lietuvių, latvių ar estų, visi lyg susitarę gūžčiojo pečiais. Dviejose vietose buvau pakviestas drauge patikrinti knygyno kompiuterinę duomenų bazę. Gal ką rasime? Deja, ekrane žibėjo arba turistiniai vadovai po Baltijos šalis, arba naujausios politinės istorijos knygos.
Mažai tepadėjo ir paieška pagal šiuolaikinių lietuvių, latvių ar estų rašytojų pavardes. Dažniausiai sumirgėdavo: „Not found“ (liet. „nerasta“).
Viena maloni išimtis vis dėtlo buvo: didžiajame Pikadilio gatvės „Waterstones“ knygyne buvo galima nusipirkti vos prieš kelias savaites Jungtinėje Karalystėje išleistą latvių rašytojos Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“. Tiesa, britų skaitytojams ši knyga apie skausmingus motinos ir dukros santykius sovietų okupuotoje Latvijoje pristatoma pakeistu pavadinimu „Soviet Milk“ (liet. „Sovietinis pienas“).
Titulas – ir lietuvei
Ketvirtadienį pasibaigusioje Londono knygų mugėje N.Ikstena dalyvavo kaip viena iš dvylikos Baltijos šalių literatūrinio desanto atstovių.
Šio dvyliktuko, – po keturis kūrėjus iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos, – misija buvo sudėtinga: pralaužti ledus anglakalbėje leidybos rinkoje.
Mugėje N.Ikstenos paklausiau, ar tai nėra neįmanoma misija? „Nelengva, bet tikrai įmanoma, – kalbėjo N.Ikstena. – Iš patirties žinau, kad tiek britų skaitytojai, tiek literatūros kritikai, tiek tinklaraštininkai domisi ta traumine patirtimi, kuri ištiko mūsų visuomenę per sovietinę okupaciją.
Mat britai žino statistinius duomenis apie tą laikotarpį. Tačiau jie nežino tikrų žmonių istorijų, nežino, ką jiems teko patirti. Tas žodis „soviet“ yra labai blankus ir miglotas.
Britų skaitytojai nori atrasti, ką jis slepia: kaip tais dešimtmečiais klostėsi žmonių tarpusavio santykiai? Aš anglų skaitytojų tokio pobūdžio susidomėjimą jaučiu“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo N.Ikstena. Ji Londono knygų mugėje trečiadienį puikavosi prestižiniu Dienos rašytojos titulu.
Tokia pat garbė buvo suteikta ir dar dviem pabaltijiečiams – estų rašytojui ir publicistui Mihkeliui Muttui ir keturtomės istorinės sagos „Silva Rerum“ autorei, lietuvių rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei.
Lietuvės bestseleris kol kas neišleistas anglų kalba. Tačiau būtų daugiau nei keista, jei po ryškių prožektorių šviesų, į ją nukreiptų Londono knygų Mekoje, britų leidyklos užmerktų akis prieš Lietuvoje ir Lenkijoje literatūriniu fenomenu tapusią romanų seriją.
Apie politines skyrybas
Mugėje K.Sabaliauskaitė kalbėjo apie tai, kad po šimtmečius trukusių istorinių perversmų, persekiojimų ir cenzūros, Lietuvos literatūros perspektyvos XXI-ame amžiuje yra kaip niekada geros.
„Manau, kad lietuvių literatūra dabar įžengia į savo aukso amžių. Nebėra jokių šventų karvių, jokių draudžiamų temų. Jaučiu, kad mes turime labai daug ką papasakoti pasauliui, atsiremdami į savo skaudžią patirtį“, – sakė lietuvių rašytoja.
Sužinoję, kad K.Sabaliauskaitė jau pusantro dešimtmečio gyvena Londone, britų leidėjai ir mugės lankytojai jos klausinėjo ne tiek apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos peripetijas, kiek apie anglų intelektualams itin skausmingą „Brexit“ – Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos skyrybas.
„Šešiolika metų Londonas yra tapęs mano namais. Aš džiaugiausi, kai 2004-ais Lietuva sugrįžo į Europą. Man sunku suprasti, kodėl kas nors norėtų ją palikti. Tačiau negalima neįvertinti paprastų žmonių emocijų“, – prisipažino lietuvių rašytoja. Ji pridūrė, kad suvokti dabartines britų rinkėjų nuotaikas gali padėti įdėmus žvilgsnis į šalies istoriją.
Be lietuvių, latvių ir estų rašytojų, Londono knygų mugės Dienos rašytojo titulas šiemet buvo suteiktas ir dviem britų autorėms – Joannai Trollope bei Jaqueline Wilson.
Pirmoji yra parašiusi daugiau nei 20 bestselerių, už kuriuos prieš du dešimtmečius sulaukė karalienės Elizabeth II ordino. Tuo tarpu kultinės Jaqueline Wilson, rašančios vaikams ir paaugliams, knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų ir parduotos daugiau nei 40 milijonų tiražu.
Baltijos šalys ir Kinija
Bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos paviljonas „Baltic Countries Market Focus“ buvo įsikūręs pačioje „Olympia“ parodų centro širdyje. Šiam projektui, skirtam trijų valstybių laisvės šimtmečiui, buvo ruošiamasi apie ketverius metus.
Lietuviškas knygas ir keturis rašytojus – Undinę Radzevičiūtę, Tomą Venclovą, Alvydą Šlepiką, K.Sabaliauskaitę – Londone pristatė dvylika mūsų šalies leidyklų ir Lietuvos kultūros institutas.
Prie šio ketvertuko Londone prisijungė poetas ir kino avantgardistas Jonas Mekas, rašytojas Mindaugas Kvietkauskas, meno istorikė Marija Drėmaitė, poetai Giedrė Kazlauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Marius Burokas ir Rimas Užgiris. Maždaug panašias pajėgas metė ir latviai su estais.
Latvių video menas, estų knygos-instaliacijos su neįtikėtinais metaliniais ir mediniais viršeliais, lietuvių išmonė su „knygnešiais“, dalinančiais mugės lankytojams „uždraustus“ suvenyrus, užkandžius ir net alų – ši laisvoka bendro Baltijos šalių paviljono atmosfera gerąja prasme buvo kontrastas šalia įsikūrusiam Kinijos stendui.
Jame, bemaž kaip senolio Mao laikais, buvo pristatomas vienintelio autoriaus – šalies autokratinio lyderio Xi Jinpingo – vienintelis kūrinys: į įvairias kalbas išverstas dvitomis „Kinijos valdymas“.
Suvienijo jėgas
Londono knygų mugė – vienas svarbiausių kasmetinių įvykių pasauliniame knygų leidybos versle. Ji nėra skirta plačiajai publikai.
Tiesa, į mugę galėjo patekti kiekvienas mirtingasis, bet už iš ankstinį internetinį bilietą teko pakloti apvalią sumą – įėjimas į „Olympia“ kainavo 45 svarus (apie 50 eurų). Todėl tarp 25 tūkstančių mugės dalyvių vyravo knygų leidybos pramonės vilkai: nuo leidėjų ir spaustuvininkų iki literatūros agentų ir vertėjų.
Tiek spausdintų, tiek elektroninių knygų verslo atstovai iš 113 pasaulio šalių dalyvavo beveik septyniasdešimtyje konferencijų ir diskusijų. Net trečdalis jų šiemet buvo skirtos trim Baltijos šalims.
Pirmąkart per 47 mugės gyvavimo metus „Market Focus“ susitelkė ne į vieną valstybę, o į tris.
„Man šis trijų valstybių bendradarbiavimas patiko. Jis dvelkė ambicingumu ir noru tobulėti, judėti pirmyn.
Žinoma, trijų Baltijos tautų kalba, kultūra, literatūros ir mokslo tradicijos yra skirtingos. Bet žvelgiant iš šalies jūs esate žymiai stipresni ir įdomesni, kai suremiate pečius.
Be to, žiūrint iš komercinės pusės didžiosios leidybinės kompanijos į Baltijos šalis bet kokiu atveju žvelgia kaip į vieningą rinką, turinčią specifinių išimčių“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo pusantro šimto metų gyvuojančios tarptautinės akademinių leidinių kompanijos „Taylor and Francis“ atstovas Davidas Mannas.
Šiuolaikinės pasaulinės poezijos knygas leidžiančios britų leidyklos „Shearsman Books“ vadovas Tony Frazeris vos prieš keletą mėnesių apie Baltijos šalis turėjo labai miglotą suvokimą, bet po apsilankymo Vilniaus knygų mugėje jo dėmesys Lietuvai ir jos dviem sesėms, iš esmės pasikeitė.
„Baltijos valstybių bendras paviljonas buvo labai išmintingas triukas. Tai puikus pavyzdys, kaip susivienijus galima pasiekti keliariopai geresnių rezultatų.
Literatūriniame pasaulyje mes jau turime pavyzdį: skandinavų literatūros fenomeną. Ar prieš kokius du dešimtmečius kas nors būtų pagalvojęs, kad britai, amerikiečiai, prancūzai milijoniniais tiražais pirks knygas, kuriose rašoma apie išgalvotą nusikalstamą pasaulį kažkur šiaurės Norvegijoje ar pietų Švedijoje? Bet tai įvyko.
Nematau priežasčių, kodėl Baltijos literatūra negalėtų bet iš dalies pakartoti skandinavų sėkmės“, – sakė T.Frazeris, kurio leidykla dar šiemet planuoja Didžiojoje Britanijoje išleisti lietuvių poetės Juditos Vaičiūnaitės knygą.
Nenori mokytis kalbų
Verstinė literatūra Didžiojoje Britanijoje teužima tris procentus knygų rinkos. Palyginti su stambiomis Europos kaimynėmis Vokietija ar Prancūzija, ji yra dešimteriopai mažesnė. Tačiau britų poetės ir Kento Universiteto dėstytojos Amy Evans įsitikimu, ateities perspektyvos nėra niūrios.
„Mes esame sala, ir, deja, turime tą nuostabaus uždarumo mentalitetą. Tai išlenda ne vien tik politikoje. Apie „Brexit“ negalima kalbėti kitaip nei apie postimperinį užsidarymo sindromą.
Jo liekanos vis dar gyvuoja ir mūsų plačiojoje kultūroje: nenoras mokytis kitų kalbų, nenoras žiūrėti filmų su subtitrais. Bet vyksta kartų kaita. Naujoji britų generacija į pasaulį žvelgia kiek kitomis akimis. Jaunimas jau dabar yra daug atviresnis pasauliui, jo literatūrai. Ši tendencija tik stiprės, tad paklausa verstinėms knygoms didės“, – neabejojo A.Evans.
Bet būtų naivu tikėtis lengvo takelio į britų skaitytojų širdis ir protus. Mugėje dalyvavusios lietuvių rašytojos Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ buvo sėkmingai išverstas į vokiečių kalbą ir išleistas Austrijoje bei Vokietijoje.
Dabar knyga verčiama į dar septynias kalbas, tarp jų lenkų, italų, ispanų. Būtų natūralu, jei šis lietuviškas romanas universalia tema – europiečių ir kinų civilizacijų painius santykius – pasiektų ir angliškai skaitančią daugiamilijoninę auditoriją.
Juk Honkongą vos prieš kelis dešimtmečius Kinijai atidavusi Jungtinė Karalystė apie santykių su kiniečiais kelius ir klystkelius žino geriau nei bet kuri kita Vakarų Europos tauta. Tačiau pramušti ledus „Žuvims ir drakonams“ kol kas ne taip lengva. Ypač jei nenori pasitenkinti tik maža eketėle, o planuoji išplaukti į platesnius vandenis.
„Manau, kad vertimais labiau domisi mažos leidyklos, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo U.Radzevičiūtė. – Didelės leidyklos labai atsargiai į tai žiūri. O mažoms britų leidykloms versta knyga yra finansinis iššūkis – knyga iš mažai žinomos šalies gali nepasiteisinti. Todėl jie renkasi tarptautinius bestselerius, prestižinių premijų laureatų kūrinius.
Lietuvos kultūros institutas daro didelį darbą, kai atveža leidėjus į Vilnių, supažindina juos su autoriais, su mūsų leidyklomis. Pamažu tų kontaktų daugėja. Bet yra britų politinis korektiškumas, kuris iš esmės skiriasi nuo mūsiškio.
Todėl britai labai atsargiai vertina bet kokius nekorektiškus dalykus. Susikalbėti dėl kultūrinių skirtumų su britais yra daug sunkiau nei su vokiečiais ar austrais“.
Buvo iškilusi rimta grėsmė
Lietuvos literatūra pastaruoju metu išskirtinėmis teisėmis buvo pristatyta dviejose didžiulėse knygų mugėse – praėjusių metų kovo pabaigoje Leipcige ir šių metų balandį Londone.
Dalyvavimui Leipcigo knygų mugėje valstybė skyrė 420 tūkst. eurų. Pasirengimui Londono knygų mugei 2017 m. buvo skirta 202 tūkst. eurų, o dalyvavimui 2018 m. – 300 tūkst eurų. Viso 502 tūkst. eurų.
Leipcigo knygų mugėje Vokietijoje Lietuva pristatė 26 šalies autorių knygų vertimus, kuriuos išleido 15 Vokietijos ir Austrijos leidyklų. Prieš arba po Londono mugės anglų kalba jau pasirodė arba dar pasirodys 19 mūsų autorių knygų.
Lietuvių dalyvavimui Londono knygų mugėje 2016 metų balandį buvo iškilusi grėsmė. „Kvestionuoju dalyvavimą Londono komercinėje knygų mugėje“, – tuomet pareiškė naująja kultūros ministre paskirta L.Ruokytė-Jonsson. Atrodo, kad apsilankiusi Londone ministrė pakeitė nuomonę. „Lietuvai pavyko sėkmingai pristatyti rašytojus ir iliustratorius „prestižinėje knygų mugėje“, – praėjusį ketviradienį džiūgavo ji.
