Tokiu nusiteikimu gyvena Vieno lito literatūrine premija apdovanotas rašytojas Gediminas Jankus. Kauno rašytojai šią premiją jam skyrė už pernai išleistą novelių knygą „Rytoj“.
Kūrėjas ir Kauno miesto civilinės saugos skyriaus vedėjas galėtų be sustojimo vardyti Kauno kūrybos oazes ir perlus, kuriais džiaugiasi.
Tačiau jis pastebi ir sunkumus, su kuriais susiduria Kauno menininkai. Jų sumanymai pasmerkti likti asmenine iniciatyva, kurios pagrindinis ir vienintelis mecenatas – pats autorius.
Literatūrinės premijos laureatas su jam būdingu itališku karštumu viską atvirai išklojo ir „Laikinajai sostinei“.
– Ką jums reiškia ši premija? – paklausėme rašytojo.
– Tai malonus įvertinimas. Ne kokia komisija ar ekspertai, bet būtent kolegos rašytojai profesionalai įvertino mano darbą.
Nesitikėjau tokio dėmesio. Šia premija nuo 2000-ųjų jau apdovanoti tokie gerbiami rašytojai kaip Robertas Keturakis, Donaldas Kajokas, Aldona Ruseckaitė, Gintaras Patackas. Gera būti tarp tokių.
– Kaip vertinate Vieno lito literatūrinės premijos idėją?
– Premijos sumanytojas yra poetas Petras Paliulionis. Palaikėme šį sumanymą. Ir dabar jį palaikau. Premija norima parodyti, kad ne jos dydis yra svarbiausia. Šia premija vertinamas kūrybingumas, aktualumas, tikroji darbo vertė.
– Kaip jūs išleisite šią premiją?
– Bičiuliai juokais klausia, ar liktų jiems kas nors nuo to vieno lito. Tikrai broliškai ir bičiuliškai dalinsimės po centuką.
Gal realus premijos dydis bus daugiau nei vienas euras, bet tai nėra didelė suma. Tačiau arbatos draugams išvirti galėsiu. Gal net kavos.
– Esate ilgametis kaunietis. Kokių pokyčių pastebite mieste?
– Kūrybine prasme pastaruosius kelerius metus Kaune klesti kūrybiškumas. Be trimitų, be būgnų kūrėjai tyliai dirba savo darbą.
Nemėgstu masinių peticijų, žygiavimų, kovos už kultūros būklę. Jei nori ką nors pasakyti, pasakyk. Tokių pavyzdžių Kaune matau vis gausiau.
Atsimenu tuos laikus, kai prie savivaldybės badaudavo Kamerinio teatro aktoriai, likę be patalpų. Vykdavo įvairių kolektyvų piketai. Dabar šito nėra. Ir ne dėl to, kad nėra problemų, tačiau jos sprendžiamos kitaip – kūrybiškai.
Matau rezultatus. Džiaugiuosi Kauno filharmonijos veikla. Pavyzdžiui, garsaus baritono Giedriaus Prunskaus parengta programa „Moteris Nyčės kūryboje“ buvo atradimas.
Naujausias Muzikinio teatro darbas – atgaivinta opera „Radvila Perkūnas“ – įvykis, kuris turėtų skambėti visoje šalyje, kūrinys, kurio imtis turėtų Nacionalinis operos ir baleto teatras. Matome, kad Kaunas šiuo klausimu pralenkė ir sostinę.
Kaip neprisiminti pernai meistrų meistro Jono Vaitkaus „Fjorencos“ pastatymo? Ir Dramos teatras, ir Kamerinis, ir „Auros“ pasiekimai – yra kuo džiaugtis. Visų čia nesuminėsi. Tai paskata ir pačiam imtis kūrybos.
– Ko Kaune pasigendate?
– Dabar ima vyrauti verslumo dvasia, masinė kultūra. Tai pastebiu ne tik Kaune, bet ir visur, ypač periferijoje. Arenose klesti popkultūra. Į ją žiūriu įtariai. Masinė kultūra migdo budrumą, sąmoningumą, taurumą.
Aukštesnio lygio menas šias savybes kaip tik žadina. Jo tikslas – taurinti, skatinti žmogų būti geresnį, todėl reikia skatinti aukštesnės kultūros pomėgį.
– Kas Kaune diktuoja kultūros madas?
– Bėdos prasideda, kai kūrybininkai ima žvalgytis į ministerijos klerkus. Kiek žinau, daugelis Kauno rašytojų ir kitų kūrėjų projektų Kultūros ministerijoje yra atmetami. Viskas skiriama Vilniui, Kauno ir kiti regionai yra nuskriausti.
Pavyzdžiui, daugelį savo knygų išleidau savo lėšomis. Nėjau su ištiesta ranka, neprašinėjau pinigų ministerijoje. Skaudu, kai kūrėjai turi eiti pas besikeičiančius žmones, kurie apie kultūrą dažnai nenusimano, ir prašyti paramos.
Kultūros ministerijos klerkai turėtų būti keiksmažodis.
– O kokie yra Kauno klerkai?
– Kaune daug kuklesnės galimybės, skirstomos mažesnės lėšos. Vien švietimo sistemai skiriama pusė biudžeto, verkiant reikia lėšų socialinei sistemai. Ir kūrėjai turi suprasti, kad miestas visų neaprūpins. Todėl visų žvilgsniai ir krypsta į Vilniaus fondus, tarybas.
Kai negauna paramos, menininkai kuria entuziazmo pagrindu. Taip yra ir su puslapiu kaunorasytojai.lt. Ten publikuojame kūrybos ištraukas, recenzuojame vienas kitą. Tai vyksta grynai entuziazmo pagrindu.
– Lieka tik gyventi iš entuziazmo ir kurti po darbo, kuriame užsidirbi duonai?
– Nesakau, kad visiems taip. Kiti yra populiarūs, juos skaito, jų knygas išperka. Pavyzdžiui, G.Patackas ar A.Ruseckaitė, kuri išleido biografinius romanus apie Žemaitę, Maironį. Jie turi didžiulį gerbėjų ratą.
Bet mažesniems sunkiau.
– Ką daryti, kad ir mažiau žinomi menininkai Kaune galėtų plačiau reikštis?
– Nematau jokios perspektyvos, kad kas nors atvertų piniginę ir labai talentingiems dainorėliams finansuotų jų kūrybinį produktą.
Taip buvo visais laikais. Menininkų darbai turi išliekamąją vertę, bet ją kūrėjai pasiekia per didelius vargus, kančias, patyčias ir paniekinimą.
Tačiau ir stambaus kalibro, ir mažesni kūrėjai yra gerbiami, niekas jų nestumdo. Žiūrėkime plačiau – kiek daug žmonių vargsta, neturi orios senatvės.
– O kaip yra su mecenatais Kaune?
– Jų vis mažiau. Mecenatų nebematau. Dažniausiai jie žiūri, kokia bus nauda, vertė, koks bus atgarsis, ar verta remti. Ir Vieno lito literatūrinei premijai rašytojai sunkiai randa rėmėjų.
– Kaip rašytojo talentas jums padeda kurti Kauno ir kauniečių civilinį saugumą?
– Niekaip nepadeda. Šiame darbe reikalingos visai kitos savybės. Civilinė sauga siejasi su ekstremaliais įvykiais, nelaimėmis, bėdomis – gaisrais, nuošliaužomis, cheminiu užkratu, mobilizacija.
Čia reikia suvokimo, kaip raminti žmones, parodyti, kad yra galimybė likti saugiems. Pirmiausia reikia padėti žmogui.
