Jame yra viskas, ko mums reikia, kad šiandien galėtume iš užmaršties susigrąžinti šį kūrėją, palikdami jį jo paties prieštaringume. Mes tiesiog nebeturime kitos išeities", – įsitikinusi Viktorija Daujotytė.
Pirmajame žurnalo „Metai“ numeryje buvo paskelbtas pokalbis apie prieštaringą J.Baltušio dienoraštį.
Pokalbyje dalyvavo žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus, literatūrologas prof. Petras Bražėnas, literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė, istorikas Valdemaras Klumbys, literatūrologas, „Metų“ literatūros kritikos skyriaus redaktorius Regimantas Tamošaitis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas Saulius Vasiliauskas, filologijos studentė Ieva Tomkutė, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas.
Pateikiame šį pokalbį.
* * *
Gediminas Kajėnas. Iš pradžių norėčiau pasiteirauti Juozo Baltušio dienoraščių publikacijas rengusio Antano Šimkaus: kaip nutiko, kad ėmėtės tokio darbo? Kodėl tik dabar šie tekstai išvydo dienos šviesą? Papasakokite plačiau, kokia yra jų apimtis, kelintais metais rašyti?
Antanas Šimkus. Savo testamente J. Baltušis įrašė sąlygą, kad jo archyvas gali būti atvertas praėjus dvidešimt penkeriems metams po jo mirties. Dienoraščiai – dalis šio palikimo. Ketvirtį amžiaus visa ši medžiaga gulėjo Lietuvos literatūros ir meno archyve. 2016 m. šis apribojimas baigėsi. Taip ir atsirado galimybė J. Baltušio dienoraščius vartyti, skaityti ir viešinti.
Mane asmeniškai J. Baltušio kūryba visuomet domino. Su malonumu perskaičiau rašytojo šimtmečiui Ritos Baltušytės parengtą ir „Kultūros barų“ išleistą laiškų knygą „Juozas Baltušis iš arti“. Atėjęs dirbti į „Metus“, ėmiau dairytis naujų, įdomių ir prasmingų temų.
Vienas iš pašnekovų – literatūros tyrinėtojas, rašytojas Rimantas Kmita – „užvedė“ ant J. Baltušio dienoraščių, mat pats juos pastebėjo dirbdamas su dokumentais Lietuvos literatūros ir meno archyve. Tad šitaip sutapus aplinkybėms ėmiau kryptingai domėtis galimybe dienoraščius publikuoti.
Archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas iš karto sutiko su mano prašymu, tačiau reikėjo gauti ir paveldėtojos – rašytojo dukters R. Baltušytės leidimą. Su ja susirašinėjome laiškais, mat iki šiol gyvena Australijoje, ir netrukus ji leido ne tik susipažinti su dienoraščiais, bet ir skelbti juos „Metuose“. Taip 2016-ųjų vasarą praleidau su šiais tekstais nuosekliai skaitydamas ir planuodamas būsimas publikacijas.
Pirmoji J. Baltušio dienoraščio ištrauka pasirodė tų pačių metų lapkričio numeryje, o paskutinė – 2017-ųjų gruodį. Atrinkau tai, kas, mano požiūriu, yra įdomiausia šiuose užrašuose, kas daugiau ar mažiau siejasi su literatūra. Atgimimo laikotarpiu, žinoma, literatūra „nuėjo į šoną“ užleisdama vietą politikai.
Tačiau sąmoningai publikacijas pradėjau ir užbaigiau didžiausią reikšmę mūsų literatūroje palikusiu rašytojo kūriniu „Sakmė apie Juzą“: 1978 m. įraše J. Baltušis kalba apie ką tik pabaigtą rašyti romaną, o 1990-aisiais džiaugiasi pasirodžiusiu šios knygos leidimu prancūzų kalba. Žinoma, tai tik vienas iš būdų, kaip buvo galima šiuos dienoraštinius fragmentus dėlioti. Taip pat derėtų pažymėti, kad „Metuose“ paskelbta labai maža šių dienoraščių dalis.
Dienoraščius J. Baltušis nuosekliai pradėjo rašyti nuo 1970-ųjų ir baigė 1990 m. gruodžio 10 d., likus keliems mėnesiams iki mirties. Tiesa, yra rašytojo dienoraštinių užrašų ir iš ankstesnių laikų, maždaug nuo 1952 m., tačiau jie neturėjo tokio sistemiškumo, kokį įgavo aštuntajame dešimtmetyje. Kiek supratau, kalendoriaus lapeliuose jis kasdien žymėdavosi tos dienos įvykius, o savaitės pabaigoje savo mintis išspausdindavo mašinėle, lapus paskui pasirašydavo, metų pabaigoje susegdamas į atskirą segtuvą.
Šį dienoraštinį rašytojo palikimą sudaro keturi tūkstančiai trys šimtai trisdešimt du autorizuoto mašinraščio lapai.
Beje, dienoraščių pavadinimas „Vietoj dienoraščio“ yra paties rašytojo sugalvotas ir įvardintas. Kodėl šitaip, sunku pasakyti. Vienas pirmųjų jo apmąstymų apie patį dienoraščio žanrą yra 1971 m. gegužės 24 d. įraše: „Štai užrašiau ir susimąsčiau, kam aš rašau šitas dienoraštines pastabas, kokia iš jų nauda. Pats aš, tikriausiai, niekur jomis nebepasinaudosiu – per vėlu. Atėjo senatvė, kiek man beliko gyventi. O kitiems šios pastabos nebus reikalingos nei įdomios. Tad kam rašau?“
Šis leitmotyvas tai sustiprėdamas, tai susilpnėdamas užrašuose kartojasi iki pat paskutinių jo gyvenimo dienų.
Mano nuomone, rašydamas J. Baltušis galvojo apie perspektyvą, apie tai, kas bus paskui. Juk neatsitiktinai šių dienoraščių skaitymui jis pats nustatė ir apribojimą – net dvidešimt penkerius metus. Kad ir kaip ten būtų, šie užrašai apima ne tik asmeninį gyvenimą, bet ir visuomenines realijas, epochos reiškinius, žinoma, viskas pateikiama gana subjektyviai, jo paties akimis. Ir vis dėlto tai nėra vien asmeniniai užrašai pačiam sau.
Gediminas Kajėnas. Šios publikacijos sulaukė nemažo skaitytojų susidomėjimo: žurnalo tiražai buvo išparduodami, o skirtingo amžiaus žmonės ne kartą prisipažino, kad „Metus“ pradėdavo skaityti būtent nuo J. Baltušio. Kaip manote, kodėl? Kuo šiandien J. Baltušis toks įdomus? Kokia yra šių dienoraščių istorinė ir literatūrinė vertė?
Petras Bražėnas. Mane nudžiugino faktas, kad, kaip teigiate, susidomėjimas J. Baltušio dienoraščiais buvo juntamas ištisus metus. Lygiai taip pat džiaugiuosi ir tuo, kad „Metai“ ėmėsi šios publikacijos, neišsigando kritikos ir priekaištų, kam tiek dėmesio skirti seniai jau pamirštam ir laisvoje Lietuvoje beveik neminimam rašytojui.
Žinoma, vienareikšmių atsakymų šia tema nereikėtų tikėtis. Sėdime čia bent keturių kartų žmonės su savo įsitikinimais ir koncepcijomis, sava patirtimi, savais meniniais ar estetiniais kriterijais. Todėl viskas, ką šiandien pasakysiu, tebūna priimta kaip labai subjektyvūs prisipažinimai ar įžvalgos.
Visų pirma, kodėl J. Baltušis ir šiandien traukia skaitytojų dėmesį, priežasčių galėtų būti ne viena. Išskirti norėčiau tai, kad daugelis skaitytojų šiandien linkę, beje, ir pats tą polinkį jaučiu, bet kokiai dokumentikai teikti pirmenybę prieš beletristiką. Antra, patys dienoraščiai, jų ištraukos „Metuose“ parinktos taip, kad įdomu skaityti.
Trečia, J. Baltušis buvo ir lieka ne tik vienas talentingiausių savo kartos rašytojų, bet ir viena ryškiausių, prieštaringiausių savo laiko asmenybių. Tokių asmenybių įdomumas paprastai nesibaigia kartu su jų fizine egzistencija. Šiuo atveju dienoraščiai mums kalba jau ne tik apie konkretų žmogų, bet ir apie istorinį laiką, kuris čia vienodai reikšmingas. Žinoma, gal ne visiems, tegu kai kam – skirtingai, bet tai irgi visiškai natūralu.
Drąsiai spręsti apie šio palikimo literatūrinę ir istorinę vertę nesiryžtu: pirma, nežinau, kas liko už „Metų“ publikacijos ribų, antra, net iš to, ką perskaičiau, be nuostolio pojūčio galėčiau atsisakyti dalies „kasdienybės“.
Ne sovietinės kasdienybės, o paprasčiausios kasdieniškos kasdienio žmogaus kasdienybės. Ir vis dėlto, net iškėlus daug ką už skliaustų, lieka nemažai istoriškai ir – kiek rečiau – literatūriškai reikšmingo teksto, kuris ne tik pateisina mus pasiekusią publikaciją, bet ir žadina smalsumą tam, kas dar neskaityta.
Valdemaras Klumbys. Šiuos dienoraščius skaičiau kaip istorikas ir jų vertė man nekelia abejonių. Juose atsiskleidžia daugybė įvairiausių gyvenimo sovietmečiu aspektų, pradedant nomenklatūrine kasdienybe (tai bene pirmas šaltinis, kuriame ji taip detaliai išryškėja), baigiant lyčių vaidmenimis šeimoje.
O kur dar žymių rašytojų gyvenimo nuotrupos, perpasakojami gandai, surašytos produktų ir daiktų kainos ir kitokios kasdienybės smulkmenos. Ypač svarbu tai, kad mes iki šiol faktiškai neturime be kupiūrų paskelbtų sovietmečiu rašytų dienoraščių.
Galima gal porą surasti, bet kiek jie iš tiesų nekupiūruoti – klausimas. Būtent viso dienoraščio, be jokių kupiūrų, išleidimas pats savaime būtų vertingas, tai suteikia visai kitokį autoriaus bei epochos vaizdą nei fragmentų skelbimas.
Reikia tikėtis, kad J. Baltušio dienoraščiai to sulauks. Atsiminimai, rašyti jau po nepriklausomybės atkūrimo, – visai kitas žanras, dažnai labiau atspindintis laikotarpį, kuriuo rašyta, nei apie kurį pasakojama.
Visuomenėje kilusio susidomėjimo priežasčių yra ne viena. J. Baltušis kadaise buvo labai populiarus rašytojas, šiandien drąsiai jį galime vadinti ano meto literatūros žvaigžde. Jei jis gyventų ir rašytų šiandien, turbūt būtų bestselerių autorius.
Vien jau todėl, kad rašytojas troško šlovės ir dėmesio, mėgavosi tuo. Ir skaitytojai jį iš tiesų mėgo, tiek dėl kūrybos, tiek ir dėl charizmos, sugebėjimo bendrauti, šmaikščiai ir kartais gana atvirai kalbėti. Ne apie kiekvieną to laiko kultūrininką gali išgirsti įvairiausių anekdotų, o apie J. Baltušį jų teko girdėti ne vieną. Nepaisant menko dėmesio jam po nepriklausomybės atkūrimo, jo mėgėjų liko, ir turbūt ne tiek jau mažai.
Prie susidomėjimo šia asmenybe prisideda ir ne per seniausiai pasirodžiusios kelios atsiminimų knygos, kuriose pribarstyta nemažai pikantiškų detalių apie jo asmeninį gyvenimą. Jaunoji karta turi galimybę prisiliesti prie autentiško sovietmečio bei Atgimimo laikotarpio realijų vaizdavimo.
Manau, toks asmeninis, subjektyvus pasakojimas daug įdomesnis nei įsitvirtinantis „oficiozinis“ istorinės praeities naratyvas, vis labiau panašėjantis į sovietinius pasakojimus apie „išnaudotojišką fašistinį smetoninį režimą“.
Bet vis tik bene svarbiausia priežastis, kodėl šių dienoraščių paskelbimas sulaukė tokio susidomėjimo, yra ta, kad vyraujantis viešasis mūsų valstybės diskursas neintegruoja didelės dalies visuomenės žmonių, ypač vyresniosios kartos, atminties bei patirties.
Apie ką šiandien mes daugiausia kalbame – tai partizanai, truputis disidentų ir Sąjūdis pilkumos ir represijų fone. Tuo metu kasdienis daugumos žmonių gyvenimas sovietmečiu yra pamirštamas, tartum to niekada ir nebuvo. Arba nurašomas ir paneigiamas kaip neteisingas, nevykęs. Gal todėl tą laiką išgyvenę žmonės ieško tekstų, kurie kalbėtų jų kalba, primintų apie tai, kas buvo, tam tikra prasme sugrąžintų buvusį jų gyvenimą, kartu – ir jų savigarbą.
Saulius Vasiliauskas. Mokslinių tyrimų, leidžiančių naujai pažvelgti į sovietmečio realijas, pastaruoju metu nestinga. Galima paminėti tokius kolektyvinius veikalus kaip „Tarp estetikos ir politikos: lietuvių literatūra sovietmečiu“, „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“, „Nematoma sovietmečio visuomenė“, „Gimę socializme: pirmoji sovietmečio karta“ ir kt.
Deja, tokios knygos ne iš karto pasiekia platesnę auditoriją – šia prasme J. Baltušio dienoraščiai yra lengviau aktualizuojamas ano meto gyvenimo refleksijos pavyzdys. Visų pirma jų autorius įdomus kaip talentingas rašytojas ir kartu aukštus valstybinius postus užėmęs nomenklatūrininkas, bemaž iki pat mirties romantizavęs socialistinės santvarkos idealus, nors ir jautęs, kad realybėje jie nepasiekiami, nuolat kritiškai vertinęs savo kolegas, aplinką, sistemą, kurioje pats aktyviai dalyvavo.
J. Baltušio dienoraščiai yra įdomus ir išsamus epochos liudijimas. Vis dėlto literatūrinės, meninės vertės juose mažoka, jei lygintume su, tarkim, visai kitokio likimo rašytojo Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiais, kuriuose intensyviau ir subtiliau apmąstomas vidinis žmogaus pasaulis, egzistencinės patirtys, netrūksta savitų įžvalgų ir aforizmų. J. Baltušis buvo įvykių centre, mėgo dėmesį, todėl natūraliai daugiau laiko skyrė ne vidiniams apmąstymams, o visuomeninei, politinei veiklai.
Tiesa, ir jo užrašuose pasitaiko fragmentiškų samprotavimų apie būtį, tik jie gana reti, pavyzdžiui: „Žmogus tik tada žmogus, kai jis vienas. Daug žmonių – minia. O minia – banda, kuri paklūsta botago pliaukštelėjimui, piemens riksmui. Paklūsta aklai“ (primena minios fenomeną tyrinėjusio prancūzų mokslininko Gustave’o Le Bono ištarmę).
Regimantas Tamošaitis. Šių dienoraščių ištraukos man buvo įdomios dėl kelių priežasčių: čia atkurtas praėjęs laikas, išryškėjo to meto žmonių požiūris į įvairius dalykus bei reiškinius.
Staiga iš atminties išnyra tai, ko jau nebėra, pavyzdžiui, Rašytojų muziejus, buvęs tame pastate, kur dabar įsikūrusi Didžiosios Britanijos ambasada. Jau buvau pamiršęs ne tik kur šis muziejus buvo, bet ir faktą, kad apskritai tokio būta.
Smulkios kasdienės detalės, žmonių vardai, jų užfiksavimas ir įvardijimas – jau vien tai turi didelės reikšmės. O šalia svarbus ir asmeniškas rašytojo santykis su ta aplinka ir tuo, kas su juo pačiu vyksta. Jis yra gyvas, autentiškas ir įtikinantis.
Žinoma, tai nereiškia, kad šiandien mes turime sutikti su tokiu autoriaus požiūriu arba susitapatinti su juo. Tačiau šiandien, jau turėdami laiko perspektyvą, galime į mūsų pačių neseną istoriją pažvelgti kiek kitu kampu, atgaivinti atmintį, o gal ir koreguoti savo nuostatas.
Apskritai įdomu sugrįžti į buvusį laiką, pamatyti jį blaivesniu, ramesniu žvilgsniu, suvokiant, kaip toli mes vis dėlto pažengėme – kaip laisva pilietinė visuomenė. Ir kartu gal pasitikrinti – kiek mumyse galbūt tebeliko tos sovietinio mentaliteto inercijos: ideologiškai nulemtos reakcijos, spontaniško pykčio ar gynimosi, nepakantumo... Reikalingi mums šie buvusiojo laiko blokai, autentiški tų laikų žmogiškų būsenų ir visokių faktų paliudijimai.
Viktorija Daujotytė. Esu dėkinga „Metų“ vyriausiajam redaktoriui A. Šimkui už jo atsakingą apsisprendimą skelbti J. Baltušio dienoraščius. Dabar mūsų kultūra turi atvertą tekstą, kurio kelis dešimtmečius neturėjo. Mūsų sovietologai, kurių yra gerokai daugiau nei XIX a. ar Nepriklausomybės laikotarpio tyrinėtojų, badauja neturėdami pamatinių tekstų savo tyrimams ir sovietologiją konstruoja remdamiesi savo teorinėmis žiniomis.
Būtent todėl neretai teorinis jų žinojimas atitrūksta nuo galimybių skverbtis į žmonių atmintį. Kolega Valdemaras labai tiksliai įvardijo žmonių atminties suaktyvinimo problematiką – vienais atvejais kaip tam tikrų dalykų, kurie nefunkcionuoja viešajame diskurse, kompensavimą, kitais atvejais – kaip savotišką priešiškumą, kad to atsiminti mums išvis nereikia.
Tikiu, kad jei mes gyvensime atviromis akimis, o ne kišime galvas į smėlį, galėsime pasakyti, kad su J. Baltušio dienoraščių atvėrimu išsiplėtė mūsų kultūrinis ir socialinis atminties laukas bei atsirado kitas to praėjusio, išnykusio pasaulio matymo planas. Be abejo, jis mums patiems yra svarbus ir kaip galimybė pamatyti iki šiol aštrų, skaudų ir nevienareikšmiškai vertinamą sudėtingą mūsų istorijos laiką.
Svarstant siauresne prasme, mes grįžtame prie svarbaus mūsų literatūros kūrėjo. J. Baltušio šimtmetis praėjo beveik nepastebimai. Bet tai nereiškia, kad šimtmetis yra riba, kurios šis rašytojas neperžengė. Taip tikrai nėra, tiesiog jo šimtmetis šiek tiek yra suvėlintas.
Ką mes patys mąstome apie tai, apie ką mąsto J. Baltušis, tai jau visiškai kita problema. Tačiau nė vienas atsakingas žmogus nepasakys, kad šie dienoraščiai nėra protingo, savitai mąstančio ir savarankiškai pasaulį vertinančio žmogaus tekstas. Maža to, kad tai ne rašytojo tekstas. Šis dienoraštis – tai talentingo rašytojo kūrinys, kurio gijos eina iš arba link kūrybos. O tai jau, kad ir kaip žiūrėsime, – vertybė.
Ieva Tomkutė. Man labai įdomu ne tik skaityti J. Baltušio dienoraščius, bet ir dalyvauti šiame pokalbyje, nes sovietmečio tema yra itin stigmatizuota. Mano karta pastebi, kad sovietmetis Lietuvoje bandomas užmiršti, vyrauja nuomonė, kad apie tai kalbėti nėra jokios prasmės, tai nesvarbus arba pernelyg skaudus laikas.
Mes negyvenome šiuo laikotarpiu ir vienintelė galimybė mums susipažinti su tuo, kas buvo, yra gyvi žmonių liudijimai, dienoraščiai arba moksliniai darbai. Šie J. Baltušio užrašai – tai langas į tą miglotą laikotarpį, apie kurį jaunajai kartai trūksta objektyvių žinių. Kartu tai be galo įdomus, reikšmingas ir paties pasakotojo santykis su ta epocha: tai žvilgsnis visiškai iš kitos perspektyvos, nei įprasta kalbėti šiandien.
Gediminas Kajėnas. Šiandien neretai dar labai ryškiai brėžiama riba tarp sovietmečio ir nepriklausomybės laikotarpio, tartum visa, kas buvo anuomet, yra blogis. Tai monolitinis sovietmečio vaizdas. Tačiau toks požiūris gali trukdyti adekvačiai vertinti ne tik praeitį, bet ir iš jos išplaukiančią dabartį. Tad kaip šiandien, atsispirdami nuo J. Baltušio užrašų, galime kalbėti apie sovietmetį?
Viktorija Daujotytė. Iš šių dienoraščių ko nors naujo apie sovietmetį, kas jau suvokta ir apmąstyta istorikų, mes nesužinome. Tačiau pamatome tą tikrovę iš vidaus, kaip joje gyvena, kaip joje jaučiasi, kaip elgiasi tokio masto ir tokio tipo žmogus – rašytojas ir reikšmingas nomenklatūros veikėjas.
Kartu mes matome ir kintantį vaizdą, tartum kardiogramą. Čia nėra linijos, nėra, kaip Jūs teisingai pasakėte, „monolitinio sovietmečio vaizdo“, koks neretai egzistuoja dabartinės visuomenės sąmonėje ar įsivaizdavime. Dešimt metų iki Sąjūdžio savo dienoraštyje J. Baltušis kalba apie socializmą kaip apie vargą, skurdą, nuolatinę grėsmę ir netikrumą dėl ateities. Jis atvirai sako, kaip yra.
Todėl aš išskirčiau vis iškylančius ramius jo apmąstymo intarpus, kur J. Baltušis atsitraukia nuo to, ką jis daro, ir pasako: „Yra dėl ko susimąstyti.“ Ir jis susimąsto apie rusifikaciją, apie literatūrinį gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir pačioje Rusijoje.
Artėjant prie Atgimimo laikotarpio, tokių jo apmąstymų tik daugėja. Tad čia susitinkame su konkretybe, taip, kaip ji pereina per žmogaus, tokio rango žmogaus, gyvenimą. Juk niekas iš mūsų neturėjo tokios patirties, tokio gyvenimo, kokį turėjo J. Baltušis. Tad jo dienoraštyje skleidžiasi kitoks tikrovės planas. Ir ne tik ideologine, bet ir asmeniška prasme.
Petras Bražėnas. Supaprastintą požiūrį į sovietmetį pirmiausia sieju su politiniu populizmu. Dažnai klausiu savęs: kodėl jis dominuoja tris dešimtmečius?
Į vieną atsakymą problema ir šiuo atveju, aišku, netilptų, bet šiokį tokį atsakymą „saviems reikalams“ turiu susiformulavęs: o ką gi veiktų politiniai populistai prieš kiekvienus rinkimus, jeigu per tuos nepriklausomybės dešimtmečius būtume parengę rimtą, visapusišką, akademišką (dar bijau sakyti, objektyvią, bet gal nebebūtų gėda ir to siekti?) sovietmečio studiją, gal istoriją, kurioje greta visų skriaudų, nuostolių, netekčių, kvailybių būtų palikta vietos ir alternatyviems kriterijams bei argumentams. „Monolitinį sovietmečio vaizdą“ iškentėm pusę amžiaus.
Gal jau galim sau leisti didesnę vertinimo prabangą, nei vienareikšmį pliuso ženklą keisti tokiu pat vienareikšmiu minusu? Labai nelinksmą perspektyvą siūlo mano kartos patirtis: penkiasdešimt metų mes taip gyvenome todėl, kad amžinai slėgė buržuazinis ir net baudžiavinis palikimas bei imperialistinio pasaulio apsuptis. Dabar savo bėdas aiškiname, o gal ir teisiname, sovietiniu palikimu. Kiek dar dešimtmečių remsimės tokia „metodologija“?
Nedrįsčiau spėlioti, kokie yra kitų, net mano kartos žmonių, įspūdžiai apie šiuos J. Baltušio dienoraščius. Čia aš radau jį tokį, kokį buvau spėjęs pažinti per porą dešimtmečių. Suprantu, kad jaunesnių skaitytojų įspūdžiai gali būti ir ryškesni, ir prieštaringesni, ir informatyvesni.
Aš jo dienoraštį skaičiau kaip rašytojo, jeigu norit – sovietinio rašytojo – dienoraštį. Tačiau skaičiau tai ne tik kaip nepakartojamą J. Baltušį charakterizuojantį tekstą, bet kaip dažną sovietmečio žmogų atspindintį dokumentą. Tik atskiro vertinimo, mano galva, reikalauja J. Baltušio–Sąjūdžio linija. Kaip čia susipynusios politinės nuostatos su asmeninėmis sąskaitomis, iš jaunystės atsineštas skriaudos jausmas su sovietmečio paliktu baimės įšalu, aštuoniasdešimtmečio žmogaus fizinė būsena su įžeisto, įskaudinto klasiko kategoriškumu.
Saulius Vasiliauskas. Mane, negyvenusį sovietmečiu, skaitant dienoraščius stebino itin ryškus ideologinės praktikos atskyrimas nuo romantizuoto, idealizuoto jos įvaizdžio, kuriuo daugiau ar mažiau tikima nuo ankstyvųjų įrašų iki pat Sąjūdžio laikų... Regis, kad pirmiausia tikėjimas komunizmo idealais, o ne dėl oficialių pareigų įgytos privilegijos lėmė J. Baltušio pasirinkimus.
Regimantas Tamošaitis. Žmogus visais laikais yra maždaug toks pat. Sovietmetis tik iš tolo žvelgiant, iš dabarties vertinant atrodo slogus. Politiškai ir pilietiškai jis toks ir buvo, nykių nykiausia stagnacija, bet žmonės vis tiek ir tada buvo jauni, mokėjo džiaugtis gyvenimu. Gal net labiau nei dabar, nes buvo sveikesni, energingi, nekamuojami jokių ten alergijų ar antsvorių kaip dabar.
Gerai prisimenu, kokia energija kunkuliavo tuometinis laisvesnių pažiūrų jaunimas – tas, kuris buvo be komjaunuoliško apynasrio. Žinoma, tai buvo lyg puota maro metu. Bet vis tiek puiki puota, su smagiu pakaruoklišku humoru. Dar kai kas: tuomet toje pilietiškumo stokojančioje visuomenėje žmonės buvo idėjiškai sutelktesni, tautą jungė lietuvybės idėja, taip pat kiti idealai, laisvės vaizdinys. Dabar į visa tai žiūrime ironiškai, sarkastiškai, net ciniškai.
Petras Bražėnas. J. Baltušis išsakė prieštaringas to laikotarpio būsenas ir emocijas, kurias jautė ir kiti žmonės, tačiau jos liko neužrašytos. Tai nėra vien tik jo požiūris, tai tvyrojo ore, apie tai buvo kalbama pašnibždom. Tad pilietine prasme jis atskleidžia nemažos dalies žmonių mąstymą. Tai, net sakyčiau, gana tipiškas vėlyvojo sovietmečio mąstymas.
Žinoma, J. Baltušis turėjo galią, galėjo skambinti sekretoriui, ministrui ir be didelio vargo gauti tai, ko pageidavo, paprastam žmogui tokie dalykai buvo neįmanomi. Tačiau „blatas“, produktai „iš už prekystalio“ buvo tapę norma ir paprastų žmonių gyvenimuose. Aišku, privilegijų mastai skyrėsi, tačiau principas yra toks pat. Kita vertus, jo dienoraščiuose pasitaikantys nusiskundimai dėl to, kad kartais ko nors ir pats negauna, skamba gana ciniškai...
Viktorija Daujotytė. Visi šie dalykai ir sudaro gyvenimo audinio tankumą.
Valdemaras Klumbys. Galiu tik pritarti minčiai, kad didelė dalis profesionalių istorikų sovietmetį mato visai nemonolitiškai. Bėda ta, kad jų tekstai taip ir lieka akademinėje sferoje, o viešojoje erdvėje dominuoja ir netgi stiprėja monolitinis matymas.
Nemanau, kad vien J. Baltušio dienoraščio paskelbimas šią padėtį pakeis, tačiau jei tokių tekstų, kurie pateiks skirtingus, nesutampančius sovietmečio vaizdinius, daugės, tai neišvengiamai darys įtaką visuomenei. O mokslininkų požiūrio šis dienoraštis tikrai nepakeis, tačiau, kaip ir kiekvienas naujas šaltinis, pridės spalvų. Sakysim, man dabar J. Baltušio kartos kūrėjai matosi ryškiau, sodriau.
Gediminas Kajėnas. Ar nesusidaro įspūdis, kad dienoraščiuose J. Baltušis kalba tartum koks maištininkas, vos ne disidentas, tačiau viešumoje dalyvauja visame tame ideologiniame spektaklyje? Jo paties paveikslas nevienalytis: jis ir abejoja, ir šventai tiki, net meldžiasi, viską vertina labai atsargiai ir kartu karštakošiškai, yra ir optimistas, ir apatiškas, net puolantis į neviltį, ir nematantis jokios prasmės nei kurti, nei gyventi...
Saulius Vasiliauskas. Šiuo požiūriu iškalbinga vieta iš 1986 m. dienoraščio, kur J. Baltušis teigia, esą nė vienas dailininkas nenupiešia jo tokio, koks jis „iš tiesų yra“, o vietoj jo piešia „vis kažkokius CK skyriaus vedėjus“...
Tad čia iškyla labai svarbi skirtis tarp to, kaip pats autorius save suvokia, ir to, kaip reprezentuoja save viešumoje, kaip elgiasi, ką kalba ir pan. Mano nuomone, susidūrę su sovietine egodokumentika, turėtume ieškoti adekvataus jos skaitymo rakto.
Nors formaliai J. Baltušis rašo sau ir dažnai abejoja tokio darbo prasme, jis galėjo nujausti, gal net bijoti, kad kas nors šį dienoraštį ras ir perskaitys. Šiuo atveju įdomu, kaip rašymo aplinkybės galėjo daryti įtakos jo turiniui, ar yra kas sąmoningai ar nesąmoningai slepiama, konstruojama, akcentuojama, dailinama ir panašiai.
Skaitant sunku nustatyti, ar autorius yra iki galo atviras, nuoširdus, o gal projektuoja save kaip dorą, moralų, sąžiningą asmenį...
J. Baltušio dienoraščiuose nestinga ironijos ir autoironijos, čia veriasi asmenybės paradoksai: juntamas principingumas, užsispyrimas ir drąsa laikytis savo nuomonės, tačiau kartu ir nuolatinė savikritika, abejonės savimi kaip kūrėju, asmeninio talento kvestionavimas.
Jis kritikuoja šiltai įsitaisiusius, aukštus postus užimančius karjeristus už jų dviveidiškumą, melą ir dykaduoniavimą, beje, skirdamas tikruosius komunistus ir apsimetėlius „komunistus“, sakosi labai nemėgstąs silpnų ir prisitaikėliškų žmonių, tačiau ir pats, apimtas nykios savijautos, skundžiasi apleidžiantis darbus, vėluojantis, nespėjantis atlikti kitų savo pareigų, vengiantis įvairių posėdžių, kurie jam atrodo tik nuobodūs snūduriavimai, pompastiški spektakliai.
Štai kad ir tokia jo mintis, kuri panašia raiška dienoraščiuose kartojasi nuolat: „Tepasikaria jie ten visi su visais savo plenumais, kurie dabar tapę ne kuo kitu, o pliurzalų burbulais...“ J. Baltušiui buvo būdinga ir nuotaikų kaita: vieną dieną paniuręs, neprisėdantis dirbti, kitą dieną jau nusiteikęs ryžtingai, optimistiškai, ir vėl atvirkščiai.
Ieva Tomkutė. Nuosekliai skaitant tekstus pastebimas rašytojo prieštaringumas, jo vidinė kaita, santykis su tuo, ką jis parašė, ir su tuo, kas vyksta aplinkui. Jis neturėjo vienareikšmiškos pozicijos ne tik galvodamas apie sovietmetį, tačiau ir matydamas kelią link nepriklausomybės.
Štai 1988 m. įrašuose J. Baltušis džiaugiasi (iš tikrųjų ar tik ironiškai?) patvirtinta nauja valstybine Lietuvos vėliava, bet kartu prisimena, kad dvidešimt dvejus metus jau gyveno po ja ir ten nebuvo nieko gero. Tačiau kitame sakinyje suklūsta ir užrašo, kad keturiasdešimt aštuonerius metus išgyveno po raudona vėliava – čia irgi nebuvo nieko gero. Todėl, mano manymu, nereikėtų J. Baltušio atskirti nuo jo laiko, nuo jo prieštaringumo.
Regimantas Tamošaitis. Manau, jis yra tipiškiausias to meto dviveidiškumo pavyzdys: juk buvo norma viešumoje kalbėti vienaip, o privačioje erdvėje viską vertinti visiškai kitaip, nei yra. Žmonės juk buvo protingi, gerai suprato oficialiojo fasado melagingumą.
Bet tokia jau buvo inercija, susidariusi per kelis dešimtmečius: kalbėti dviguba kalba, kurią visi supranta, ir jokiu būdu nepainioti vieno kalbėjimo su kitu. Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas žmogiška – tai sau į stalčių arba patyliukais tarp savų. Vis su baime pagalvojant – ar tie savi tikrai yra savi, ar tik tokiais apsimeta ir provokuoja atvirumą...
Valdemaras Klumbys. Pradėjus skaityti dienoraščius man kurį laiką atrodė, kad regiu teatrą ateičiai, kur tapomas tokio lyg ir disidento portretas, gal nelabai ką bendro turintis su realybe. Prisiminiau ir Kazio Sajos pasakotą atsitikimą, kai atšilimo metu iš tremties grįžęs rašytojas prašėsi priimamas į Rašytojų sąjungą, atnešė pagal ideologinius reikalavimus perrašytą tarpukariu skelbtą romaną.
Niekas neprieštaravo, staiga atsistojo J. Baltušis ir pasipiktino: jei pasikeistų santvarka, toks prisitaikėlis vėl perrašytų savo kūrinį. Negalima tokio priimti. O K. Saja tada paklausęs: „Ar yra tokia galimybė, kad santvarka gali pasikeisti?“ Kartais atrodė, jog praėjus geram dešimtmečiui J. Baltušis pradėjo galvoti, kad tokia galimybė visai reali.
Tačiau perskaičius visą publikaciją ši abejonė dingo. Žinoma, dienoraščiuose esama noro pasirodyti geresniam, teisingesniam, sukurti idealizuotą savo portretą palikuonių atmintyje. Net ir tokia vaidyba man, kaip istorikui, yra vertingas šaltinis, leidžiantis pamatyti, koks turėjo būti idealus rašytojas, inteligentas ir apskritai žmogus J. Baltušio nuomone. O ši nuomonė, manau, buvo ganėtinai tipiška jo kartos žmonėms.
Ir net nežinau, ar tokį prieštaringumą galima nurašyti vien sovietmečiui, nors ir būtų labai patogu bei paprasta – užtenka prisiminti „viena galvoju, kita sakau, trečia darau“. Pas mus paplitęs toks, sakyčiau, vienplanis žmogaus supratimas, kai idealai, vertybės, elgesys turi sutapti.
O žmogus apskritai yra ganėtinai prieštaringas, lengvai pasiduodantis įtakai, deklaruojantis idealus, bet dažnai nesugebantis jais sekti, darantis tai, kuo netiki, ir panašiai. Šia prasme J. Baltušis man yra tiesiog žmogus. Prie to prisideda jo emocingumas.
Pamenu epizodą iš dokumentinio filmo apie jį, kai vartydamas metrikų knygą su įrašu apie savo krikštą rašytojas apsiašarojo. Dienoraštyje tas emocingumas itin ryškus, iš čia turbūt ir tas blaškymasis, emocijų bei vertinimų svyravimai, skubėjimas greitai prakeikti ar pagirti.
Žinoma, santvarkos įspaudas labai stiprus. Keikti privačiai, bet dalyvauti tame, ką keiki, ir netgi rasti tokio dalyvavimo prasmę, piktintis ir balsuoti „kaip reikia“. Man įdomu, kiek J. Baltušis jautė režimo baimę, kuri dabar atrodo buvusi nuolatiniu kultūrininkų palydovu sovietmečiu. Paskelbtose ištraukose ji apskritai neminima. Ar rašytojas taip susitapatino su režimu, kad nebegalėjo jos jausti, ar baimė taip giliai įsiėdė, kad jis jos net nepastebėjo, ar vis tik dienoraščiuose ji nuslėpta? Gal to niekada nesužinosime.
Gediminas Kajėnas. Ar galima sakyti, kad J. Baltušio problema – tai kritiška jo laikysena Sąjūdžio metais, atsiribojimas nuo Atgimimo perspektyvos, atviras ir tiesmukiškas kalbėjimas prieš nepriklausomybę? Iš esmės jam iki šiol neatleista už tokią poziciją.
Petras Bražėnas. Ne kartą girdėjau J. Baltušį kalbantį įvairiose auditorijose ir kaskart, kai savo kalbą pradėdavo nuo Lietuvos realijų ir skaudulių, užbaigdavo partija, o kai pradėdavo nuo partinių reikalų, užbaigdavo Lietuva. Tokia buvo realybė, tokia jo kasdienybė.
Viktorija Daujotytė. J. Baltušis tikrai turėjo Lietuvos jausmą, dėl to negalime juo abejoti. Žinoma, Lietuva jam pirmiausia buvo kupiškėnai. Čia yra jo šaknys ir iš tėvų, ir pagal mentalinę sąrangą. Svėdasuose yra jo tėvo kapas, kur jis ir pats norėjo būti palaidotas. Iš ten ir jo Juzos prototipas, kurį jis šventai gynė, nes tai jam buvo gyvas, tikras, o ne sugalvotas žmogus.
Tačiau Lietuvos kaip valstybės vaizdinys jam liko problemiškas. Čia, matyt, reikėtų žiūrėti į jo socialinę patirtį: jis gimė darbininko šeimoje Rygoje, gyveno Rusijoje, paskui Lietuvoje, kur pats buvo darbininku, proletaru. Jį formavo kairioji ideologija, kuriai liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos. Juk ir dienoraščiuose ne kartą nuskamba jo mintis – aš esu darbo žmogus.
Todėl akivaizdu, kad Lietuvos ateitį, kai ji pradėta viešai svarstyti, jis suprato savaip. Ar galėjo viskas būti kitaip? Mano manymu, ir taip, ir ne. Čia susidėjo daug dalykų, kurių jis pats savyje negalėjo įveikti. Visų pirma, prasidėjus Atgimimui jis jau buvo senas žmogus, kartu labai ambicingas, be galo opus plojimams, premijoms ir vardams. Bet tai – prasčioko kompleksai, pramušantys tą nomenklatūrininko pozą.
Štai kad ir toks pavyzdys iš jo dienoraščių: per televizorių rodo Sąjūdžio suvažiavimą ir J. Baltušis su Monika Mironaite, kaip ir visa Lietuva, žiūri, kas vyksta. Vėliau J. Baltušis paskambina į Rašytojų sąjungą ir pareikalauja, kad būtų išbrauktas iš visų numatomų renginių ir sąrašų, nes jei, kaip pats ir sako, sąjungos funkcionieriai nesugebėjo pakviesti jo į suvažiavimą, tai „pasikarkite jūs visi“.
Tai rodo seno, įžeisto žmogaus ambiciją. Na, o toliau įžeistas žmogus elgiasi pagal įžeisto žmogaus logiką. Paskui, kaip jau žinome, sekė nepamatuotos aplinkinių reakcijos – seno žmogaus pjudymas, pikti ir nepadorūs skambučiai ir t. t. Šiuo atveju abi pusės elgėsi labai karštakošiškai, todėl iki šiol ir turime atstumtą, paniekintą J. Baltušį.
Kita vertus, mąstyti buvo galima ir kitaip, ir tai parodė daug kitų veikėjų, kurie kenkė laisvės keliu žengusiai Lietuvai, organizavo autonomiją Vilniaus krašte, kėlė audras, rengė priešiškus mitingus ir panašiai. O kaip į visa tai reagavo J. Baltušis?
Jis to negalėjo pateisinti ir laikėsi ribų. Taip, jis abejingai žiūrėjo į trispalvės iškėlimą, kai daugeliui mūsų tai buvo šventa diena, tačiau netrukus po šių įvykių nuvažiavęs į Telšius stebėjosi, kad „jie dar trispalvės neišsikėlė“. Tad vėl – dviguba reakcija. Todėl, mano manymu, paversti J. Baltušį Lietuvos priešu yra visiškai neišmintinga.
Petras Bražėnas. Pritariu Viktorijai. Kaip jau sakiau, manęs tikrai nenustebino dienoraštyje atsiskleidę prieštaravimų pilni rašytojo santykiai su sovietine tikrove. O jo pozicija – net nevadinu to apsisprendimu – lemtingu istoriniu momentu man iki šiol lieka neišsiaiškinta mįslė.
Mūsų pokalbiui galiu pasiūlyti keletą tikriausiai ginčytinų prielaidų: J. Baltušis nebuvo laiku „pakviestas“ į nepriklausomybės judėjimą; galimas dalykas, kad jį išgąsdino kai kurie itin radikalūs sąjūdiečių pasisakymai; nebe revoliucijoms kelti jau buvo tinkamas ir rašytojo amžius; kaip ne kartą gyvenime, jį tada vėl „užmetė ant posūkio“; skaudžiai įžeistų ambicijų vaidmens taip pat nereikėtų atmesti.
Pridurkim: Maskvos televizija – tikrai ne ta vieta, kurioje galima svarstyti tautos rūpesčius – ne tik tada, bet ir po trijų dešimtmečių. Kita vertus, sąjūdiečių gretose pamatęs rašytoją Vytautą Petkevičių, J. Baltušis niekaip negalėjo stotis į vieną gretą šalia jo. Na, o tarp sąjūdiečių išvydęs Justiną Marcinkevičių, nustojo vadinti jį savo bičiuliu.
Regimantas Tamošaitis. Sunku man jį vertinti. Buvau irgi tada ant jo smarkiai supykęs, nors naikinti knygų nė mintis nekilo. Vis dėlto man tas J. Baltušio tvirtas stovėjimas ginant savo poziciją Atgimimo laikotarpiu pasirodė keistas, įdomus. Tenka pripažinti, kad imponavo jo blaivumas, nepasidavimas masių emocijoms.
Aš pats tuo metu plaukiau su visais, su Sąjūdžiu: dalyvavau būreliuose, eisenose, mitinguose, o bet kokia abejonė lyderiais, vadais sukeldavo kitų žmonių pyktį, įniršį ir net agresiją. Kai J. Baltušis išsakė, mano manymu, klaidingą požiūrį apie tai, kad Lietuva negali būti suvereni valstybė, tai sukėlė neadekvačią ir mano paties, ir daugelio kitų reakciją.
Būtent dėl šios priežasties, dėl savo atsiribojimo ir nenoro patikėti laisvės galimybe, J. Baltušis man, kaip ir daugeliui lietuvių, nutolo, liko savo sovietinės tikrovės gniaužtuose, o jo kūriniuose daugiau matydavau ne literatūrą, bet anuometinės ideologijos ir doktrinos elementus.
Tačiau įdomu pastebėti, kad savo dienoraščiuose J. Baltušis yra labai ironiškas ir net autoironiškas, ir tai jo pasakojimui ir pačiai asmenybei suteikia jėgos. Gebėjimas juoktis, o ypač juoktis iš savęs, yra žmogaus sąmonės stiprybės rodiklis. Kai jis pajuokia, pašiepia konjunktūros žmones, įvardija stalinizmo nusikaltimus, jis kartu, bent jau sau, dekonstruoja, nuvertina totalitarinę mąstyseną.
Valdemaras Klumbys. J. Baltušio laikysena Atgimimo laikotarpiu buvo naudinga ir Sąjūdžiui, kuriam buvo reikalingi priešai. Tai, matyt, visiškai natūralu – kiekvienai jėgai reikia turėti nuo ko atsispirti. O J. Baltušis buvo žinomas, gerbiamas, skaitomas ir kartu pats susisiejo su ana santvarka, nuo kurios buvo nusisukama.
Panašaus likimo ir mąstysenos Eduardui Mieželaičiui lengviau pavyko priimti pokyčius, vėliau jis susitaikė su Lietuvos valstybe, tiesa, jis buvo ir mažiau įskaudintas nei J. Baltušis.
Dienoraščiuose J. Baltušis atsiveria kaip stalininės epochos žmogus, kuris toks liko iki pat galo. Jis yra labai nuoširdus savo ideologijoje ir pasirengęs daryti tai, ko iš jo reikalavo Partija. Tai – idealaus vykdytojo paveikslas.
Viktorija Daujotytė. Bet čia reikėtų pabrėžti, kad tai labiau tinka kalbant apie stalininį laikotarpį, nes juk vėliau jo pozicija keitėsi.
Valdemaras Klumbys. Taip, tačiau jo mąstymas vis tiek išliko toks pat. Nors vėliau jis ir smerkia Stalino darbus, tačiau net ir tai yra stalinistinio mąstymo ženklas. Juk smerkdamas jis nusiima atsakomybę už tai, ką pats darė, ir tokiu būdu visą kaltę suverčia Stalinui. J. Baltušis visiškai neatsimena – ir turbūt nuoširdžiai – ką jis padarė Kaziui Borutai. Dėl visko kaltas Vadas, jo valia vertė skųsti draugą, todėl J. Baltušis dėl to nekaltas. Tai klasikinis totalitarinėse ir autoritarinėse šalyse paplitęs atsakomybės perkėlimas vadui.
Tad gilumine prasme jis yra stalininis žmogus ir turbūt nieko, kas taip gerai atskleistų tokio žmogaus tipą, nesu skaitęs iš lietuviškų šaltinių.
Tai talentingo ir kūrybingo žmogaus tragedija. Jo mąstyme yra įkirstas stalinistinis ženklas, iš kurio jis niekada taip ir neišsivadavo. Jam ir kitiems rašytojams bei visuomenės veikėjams pokariu rūpėjo Lietuva, žinoma, Tarybinė Lietuva, tačiau tai buvo Komunistų partijos žmogaus rūpestis aklai pasikliaujant nurodymais iš aukščiau.
Ir net vėlyvuosiuose J. Baltušio dienoraščiuose yra gausu paliudijimų, kad jis lyg ir nenori elgtis pagal Partijos liniją, tačiau – „matyt, taip reikia“. Atrodo, kad jo galvoje suskambus skambučiui automatiškai kyla ranka...
Į akis krito ir jo nepavykę bandymai parašyti trečiąją atsiminimų „Su kuo valgyta druska“ dalį. Kodėl? Jis pats rašo, kad neaišku, kaip vertinti tą laikotarpį, kaip apie jį kalbėti. Mat perestroikos laikais nebuvo šiuo klausimu aiškios partinės linijos. Tik tuomet, kai stalininis žmogus žino partinę poziciją, jis gali kurti, būti laisvas rašyti ir net laisviau kalbėti.
Tokia paradoksali laisvė, kuriai būtinas ribos žinojimas. Tuomet gali žaisti su ja, truputį peržengti, gal kiek daugiau nei kiti, ir laikyti save drąsuoliu, kovotoju už tiesą. Ir tada tikrai gali kovoti, nenusileisti, kaip dėl trėmimų aprašymų „Juzoje“.
O kai tokių ribų nelieka, jo kūryba ir mąstymas sustingsta. Štai taip per J. Baltušį atsiskleidžia visos kartos kūrėjų, atėjusių iš pačios apačios, su sovietine okupacija pakilusių į aukštus postus ir turėjusių viską, tragiškas portretas.
Ir kaip jis gali eiti su Sąjūdžiu, jei visas prieš tai buvęs jo gyvenimas, viskas, kuo jis šventai tikėjo, dėl ko dirbo, bus nubraukta... Net jei ir būtų jį pakvietę dalyvauti Sąjūdyje, jei jis būtų patikėjęs nepriklausomos Lietuvos gyvybingumu, ir tada, gilumine prasme, jis būtų išlikęs stalininiu žmogumi.
Tačiau net ir žvelgdami iš šių pozicijų galime matyti, kad tas stalininis žmogus nėra toks paprastas ir vienalytis, kaip iki šiol įsivaizduojama. Juk nereikia pamiršti, kad kadaise būtent vienišas J. Baltušis užsistojo Aleksandrą Solženicyną Lietuvos rašytojų sąjungos susirinkime.
Tai irgi išplaukė iš stalininio žmogaus: Stalino represijų pasmerkimas užėmė vieną centrinių vietų jo vertybinėje sistemoje po 1956 m., kai Vadas buvo nuvainikuotas. Tačiau tai nereiškia, kad pasikeitė jo požiūris į konkrečius represuotuosius ir pačią sovietinę sistemą.
Minėtoje istorijoje, kai jis stojo prieš tremtinio sugrąžinimą į Rašytojų sąjungą, turbūt irgi visai nuoširdžiai demonstravo stalininio nuoširdumo vertybę: atsivertimas turi būti tikras ir tai vertinant negali būti jokio gailesčio. Visas tas nuoširdumas, negailestingumas, tikėjimas ideologija, kritika vadams ir nomenklatūrai, aklas pasitikėjimas ir sekimas Partija net ir nebetikint, kad ji gali kur nors nuvesti, paradoksaliu būdu susilydė viename žmoguje.
Saulius Vasiliauskas. Pacituosiu vieną jo pasisakymą iš 1989 m. dienoraščio, kuriame akivaizdžiai demaskuojama „Partija“, tačiau kartu nebeieškoma naujos pozicijos, nebandoma kurti kitokios politinės tapatybės, laikysenos: „Senokai esu įsitikinęs, kad Tarybų Sąjungos Komunistų partija per 70 su viršum savo viešpatavimo metų nesugriaunamai įrodė, kad ji yra absoliučiai bejėgė tvarkyti valstybės reikalus.
Dabar man buvo dar likusi viltis, kad gal Pertvarka parodys ją iš kitos pusės. O su kiekvienais Pertvarkos metais, su kiekvienu mėnesiu, savaite ir diena Partija vis aiškiau įrodo man, kad ji šito taip pat nepajėgs padaryti, kaip nepajėgė nieko kito. <...> Jeigu šitas mano nujautimas pasitvirtins, tai kas tada lieka man, senam komunistui?“
Valdemaras Klumbys. Jam lieka tik priešintis viskam, kas vyksta aplinkui, nes naujų idealų jis paprasčiausiai negali perimti – taip jis sutrupintų savo, sakyčiau, egzistencinį stuburą, nes turėtų paneigti beveik visą savo gyvenimą. Iš esmės tai susinaikinimo kelias.
Gediminas Kajėnas. Tačiau jis lieka ištikimas. Bet kam?
Valdemaras Klumbys. Pačiai idėjai, idealui. Ir sau, kaip tų idealų nešėjui, gal net – vieninteliam.
Viktorija Daujotytė. Pritarčiau Valdemaro minčiai, kad tie mąstymo šablonai ir formos yra giliai įsigėrę J. Baltušio mąstyme ir kovodamas už juos jis lieka ištikimas sau pačiam, savo gyvenimui.
Tačiau niekaip neapsiverstų liežuvis J. Baltušį pavadinti partiniu rašytoju. Partiniu funkcionieriumi – taip, bet ne rašytoju. Ir didžiąja dalimi tai nulėmė jo romanas „Sakmė apie Juzą“, kuriuo jis išeina už ideologijos rėmų ir pasineria į mitinę, sakmišką tikrovę.
Regimantas Tamošaitis. J. Baltušis Lietuvą suvokė kaip etninę šalį, tam tikra prasme kaip kultūrinį rezervatą, todėl savo kūryboje ir ten leidosi kurdamas „Sakmę apie Juzą“. Tačiau pilietinėje pozicijoje jam būtinas galios naratyvas viliantis, kad kažkas kitas, iš aukščiau, sukurs pamatus geresnei, teisingesnei tikrovei. Beje, tokios mąstymo struktūros gyvuoja iki šiol, todėl J. Baltušio pamokos nėra pasenusios.
Valdemaras Klumbys. Ir sovietmečio, ir Atgimimo laikotarpiu, o ir šiandien mes matome galios pozicijų apraiškas, kuriose nebėra vietos diskusijai, ypač su savo oponentais. Galima suprasti, kad Sąjūdžio laikais aiškaus apsisprendimo laukimas tokiame likiminiame Lietuvos posūkyje buvo neišvengiamas.
Bet net ir praėjus ketvirčiui amžiaus mums be galo sunku puoselėti diskusijos naratyvą, nenoras net bandyti suprasti kitaip manančius mumyse vis dar labai stiprus, o mes norime, kad tuos barjerus būtų įveikęs aštuoniasdešimtmetis J. Baltušis, beveik visą gyvenimą gyvenęs sovietinėje tikrovėje su giliai įsirėžusiu stalinistiniu mąstymu.
Viktorija Daujotytė. Ar manote, kad apskritai žmonės, turėję tokią patirtį, negali įveikti tokių barjerų? Tačiau juk Sąjūdyje buvo J. Baltušio kartos žmonių.
Valdemaras Klumbys. Nereikia užmiršti, kiek ten buvo pykčio, susipriešinimo, tos pačios galios demonstravimo. Jei jau kalbame apie realų, o ne mitologizuotą Sąjūdį, reikėtų pripažinti, kad jame dalyvavo vietiniai, o ne iš Vakarų demokratinio pasaulio atvykę žmonės. O tai reiškia – irgi sovietiniai.
Juk Sąjūdis atkartojo tuos pačius sovietinius mitingus, tik jau su kitomis regalijomis, kitais vadais, šūkiais, vėliavomis ir plakatais. Forma išliko ta pati, tik turinys pasikeitė. Ir tai konstatuodamas aš nesmerkiu Sąjūdžio, tik sakau, kad kitaip tose aplinkybėse net nebuvo galima veikti. Visuomenė yra tokia, kokia tuo metu gali būti, ir ji naudoja tokias formas, kokias pati žino.
Tiek Komunistų partija, tiek ir Sąjūdis kalbėjo apie liaudies ar tautos gretų vienybę. Tačiau juk tauta neturi būti vieninga, ji turi būti įvairi ir gyvai diskutuojanti, o ne šnekanti vienu balsu „kaip reikia“.
Ir būtent šia prasme J. Baltušio pavyzdys mums būtinas šiandien, kaip galimybė pamėginti suprasti kitaip manantį, kitokią poziciją užėmusį, neinantį išvien su minia. Jis reikalingas kaip atskiras, vienišas balsas, nesąmoningai atliekantis daugiabalsiškumo misiją.
Saulius Vasiliauskas. Man regis, laiku nuskambėjo apibendrinimas „Baltušio pamoka“, kurią išties turėtume suprasti giliau. Pirmiausia turiu galvoje jo savirefleksiją, savivoką ir jos analizę. Kaip J. Baltušis save suvokė? Kaip mes galime interpretuoti jo savivoką iš nūdienos pozicijų? Ar rastume jo laikysenos analogijų šiandien?..
Manau, mūsų visuomenėje apstu neatsakytų klausimų, trauminių patirčių, kurios vienaip ar kitaip veikia ir dabartį, deja, kartais ir gana radikaliais, nacionalistiniais būdais... J. Baltušio dienoraščiai gali tapti akstinu pamėginti dekonstruoti save pačius, pamėginti susikurti distanciją ir adekvačiau įsivertinti, ką ir kodėl darėme ir darome – statome, griauname, piketuojame, palaikome, toleruojame, nutylime ir t. t.
Nesunku pastebėti, kad ir šiandien mums, kaip pilietinei visuomenei, neretai pristinga blaivaus proto, nuosaikaus ir savikritiško žvilgsnio.
Gediminas Kajėnas. Taikliai yra įvardijęs Vytautas Martinkus apie J. Baltušį: „Toks šio lietuvių rašytojo likimas: būti ne tik rašytoju.“ Ir vis dėlto jo kūryba, literatūrinis talentas pralaimi kovoje politinei, pilietinei pozicijai paskutiniais gyvenimo metais.
Juk net ir šiame mūsų pokalbyje J. Baltušio kūrybinis palikimas lieka užribyje. Tad ar įmanoma brėžti takoskyrą tarp kūrybos ir politinių žmogaus pasirinkimų? Ir ar bandymas suprasti būtinai reiškia ir mėginimą pateisinti?
Petras Bražėnas. Klausimą apie talento ir politinės, pilietinės pozicijos santykį tokią istorinę patirtį turinčios tautos rašytojų kūryboje sprendžiame mažiausiai pusantro šimto metų. Penkiasdešimt sovietmečio metų daugelio rašytojų kūryboje paliko skaudžių randų, nemaža atvejų, kai toje kūryboje net neliko „sveikų vietų“.
J. Baltušio ir mūsų laimei, jo kūryba, neišvengusi istorinių vėjaraupių randų, vis dėlto yra saugotinas literatūrinis palikimas. Jo talentas nepralaimėjo jo politinei, pilietinei pozicijai. Atvirkščiai. Ir taip sakau, turėdamas omenyje ne tik „Sakmę apie Juzą“, bet ir didžiąją jo kūrybos dalį. Pralaimime mes, kai už politinę rašytojo klaidą atsisakome to, ką paliko tikras talentas, kai nusibrėžiame takoskyras, per kurias ir patys neįstengiame perkopti. Ir ne tik J. Baltušio atveju.
Pasmerkti visada yra paprasta, o mėginti suprasti – visai kas kita. Šis mūsų pokalbis kaip tik yra bandymas suprasti J. Baltušį su visu jo sudėtingumu. O išteisinti gali tik Dievas arba laikas.
Viktorija Daujotytė. Būtina suprasti, kad gali ir net turi būti kitokių mąstymų, kitokių pasirinkimų, net klaidų, į kurias žmonės taip pat turi teisę. Suprasti ir yra tik suprasti. „Sakmėje apie Juzą“ yra mintis, kad žmonės kaltina tą, kurio nesupranta. Galima su tuo sutikti, nors ir supratę žmonės kartais gali būti neatlaidūs. Vis dėlto supratę bent jau elgiasi kitaip.
Todėl ir manau, kad nuo J. Baltušio dienoraščių, jo, kaip stalinistinės epochos žmogaus patirties, jo pozicijos apmąstymo galime kalbėti ir apie jo literatūrinį palikimą. Juk ir pats dienoraštis mums neleidžia pamiršti, kad tai, visų pirma, rašytojo dienoraštis. Jo savijauta, savivertė visą laiką priklauso nuo to, ar jam sekėsi šiandien parašyti, ar ne.
Tai pagrindinė jo, kaip žmogaus ir kūrėjo, problema. J. Baltušis gyveno rašydamas. Ir dienoraštis taip pat yra jo rašymo, mąstymo ir gyvenimo būdas. Visa kita – šalutiniai dalykai. Paskutinių gyvenimo metų įrašuose po „Juzos“ pasirodymo prancūzų kalba J. Baltušiui sugrįžta jo savivertė ir jis užrašo: „Gal aš išties esu rašytojas“ ar „aš dar padarysiu“.
Būtent iš šio taško turime grįžti prie to, kas J. Baltušio yra padaryta, kokį literatūrinį palikimą jis mums davė. Mano manymu, jo pirmasis rinkinys „Savaitė prasideda gerai“ yra įdomus kaip to laiko literatūros istorijos faktas ir tame kontekste jis gali būti vertinamas. Jo pokario kūryba visiškai atitinka stalinistinį, štampuotą mąstymą, ir jei reikėtų to laiko pavyzdžių, tai savo kūriniais J. Baltušis puikiai jį ir iliustruoja.
To meto jo dramos, apsakymai, feljetonai, kelionių apybraižos – tai tiesiog to meto, kaip reikia rašyti pagal Komunistų partijos liniją, kanonas. Tačiau 1957 m. pasirodęs novelių romanas „Parduotos vasaros“ yra pirmasis pokario kūrinys, kurį jau galime vertinti kaip literatūrą.
Tiesa, nors ir persunktą nuoseklios pasaulėžiūros, tačiau, vis dėlto, akivaizdžiai su meninio pasaulio projekcija. Taip pat apsakymų rinkinį „Valiusei reikia Alekso“, kuriame yra ir puiki to paties pavadinimo novelė, ir „Ko nepasakė Laukys“, ir „Paskutinis tylus džiaugsmas“ – jas priskirčiau lietuvių novelistikos klasikai.
Tokius kūrinius gali nurašyti tik plikbajoriai kaip mes, nesuvokiantys, ką patys turi, ir nesugebantys tuo turtu naudotis. Na, ir žinoma, „Sakmė apie Juzą“ – didžiausias ir vertingiausias J. Baltušio kūrinys. Beje, labai įdomu, kad būtent dienoraštis suteikia mums galimybę matyti, kaip šis kūrinys gyvena savo savarankišką gyvenimą.
Visi šie kūriniai yra stiprus J. Baltušio kūrybos branduolys. Ir esu tikra, jog rašytojui to užtenka, kad jis galėtų funkcionuoti žmonių sąmonėje kaip rašytojas su savo prieštaringumu ir pasirinkimais. Juk savo esme kūrybinga sąmonė yra kupina paradoksų ir vidinių prieštarų, kurios atsispindi realiame gyvenime.
Gediminas Kajėnas. Kaip manote, ar J. Baltušis kada sugrįš į literatūros programas mokykloje? Ar įvyks jo reabilitacija? O jei sugrįš, kaip tuomet reikėtų apie jį kalbėti?
Petras Bražėnas. Bent jau „Sakmė apie Juzą“ tikrai turėtų būti skaitoma mokyklose. Juk be jo mes netenkame dalies literatūrinio pasakojimo, dalies mūsų pačių istorijos. Nereikia pamiršti ir to fakto, kad J. Baltušis įnirtingai kovojo ir net ruošėsi atsiimti kūrinio rankraštį iš leidyklos, jei, kaip buvo gąsdinamas, bus išbrauktos vietos, kur jis mini tremtį.
Viktorija Daujotytė. Dirbtinėmis priemonėmis ir gerais norais beveik nieko negalima padaryti. Reikia gyventi, gaudyti laiko ir kultūros signalus, reakcijas. Štai kad ir šių J. Baltušio dienoraščių publikacija „Metuose“ – juk ši iniciatyva atėjo iš jauno žmogaus. Vadinasi, kitos kartos, negyvenusios ar tik truputėlį patyrusios sovietmetį, į tokius tekstus jau žiūri visiškai kitaip.
Tad šie dienoraščiai tampa signalu, kuris siunčia mus į J. Baltušio kūrybą. Kitu atveju apie juos kalbėtume tik kaip apie dokumentiką, anos epochos liudijimą. Todėl literatūros bendruomenės, žurnalo „Metai“, o ir šios diskusijos vienas tikslų – tuos signalus komunikuoti, o ar juos išgirs skaitančioji visuomenės dalis, ar pamatys pedagogai ir švietimo darbuotojai – belieka tik laukti ir žiūrėti.
Buvo laikas, kai mokyklose atsisakyta Žemaitės. O kai atėjus egzaminų laikui buvo formuluojamos keliagubos temos, pastebėta, kad yra tuščia vieta, kur turėtų būti Žemaitė. Ir tapo akivaizdu, kad kalbėdami apie realistinį pasaulio vaizdavimą be jos mes niekaip negalime išsiversti. Lygiai tas pats gali nutikti ir su J. Baltušiu. Man rodos, turime suvokti, kad literatūros laukas sudėtingas, jo negalima tvarkyti direktyviškai.
Saulius Vasiliauskas. Manau, turėtume skirti literatūrinį, kultūrinį palikimą nuo politinės laikysenos. Juk tokių pavyzdžių pasaulinėje literatūroje nestinga – užtenka prisiminti kad ir Knutą Hamsuną ar Günterį Grassą.
Tik pirmiausia turėtume nutarti, kuo svarbūs ir aktualūs J. Baltušio kūriniai, kaip juos pristatyti – jei norėtume pristatyti – mokiniams, neslepiant ir prieštaringos autoriaus biografijos, kviečiant apie ją diskutuoti, lavinant kritišką mąstymą ir ugdant mokinių sąmoningumą.
Dar nuo mokyklos, kurią baigiau 2008-aisiais, laikų man susidarė ir iki šiol išliko įspūdis, kad mes tebesame linkę kurti didįjį nuskriaustos tautos naratyvą, tautos, kuri viešai beveik nereflektuoja savo ydų, tamsesnių dėmių.
Kalbame apie priespaudą, kova už laisvę, skausmingomis netektimis ir kančiomis grįstą istoriją, bet nuošaliau paliekame sudėtingus didvyriais ar išdavikais laikomų asmenų charakterius, tautinio mentaliteto transformacijas, taip pat kasdienį žmonių gyvenimą, kuris ir sovietmečiu nebuvo toks nuobodus ar vienplanis, kaip kartais bandoma vaizduoti.
Regis, vis dar nesukūrėme tokios poleminės ir visuomenei (ne tik akademinei bendruomenei) tinkamos erdvės, kurioje galėtume laisvai, neegzaltuotai diskutuoti apie J. Baltušį, jo kartos žmonių pasirinkimus, būtinus ir nebūtinus – perteklinius – susitaikymus. Manau, kad demonstratyvus senų paminklų griovimas ir naujų statymas toli gražu nepadės išspręsti gilesnių problemų.
Viktorija Daujotytė. Taip, mums reikia pradėti ne nuo kritikos, ne nuo kaktomušos, kalbėti ne iš teisiojo pozicijų, bet iš paties J. Baltušio pozicijų, kaip pagrindą imant unikalų ir labai įdomų tiek literatūrine, tiek ir istorine prasme jo dienoraštį. Jame yra viskas, ko mums reikia, kad šiandien galėtume iš užmaršties susigrąžinti šį kūrėją, palikdami jį jo paties prieštaringume. Mes tiesiog nebeturime kitos išeities.
Juk jau bandėme paslėpti, pamiršti, neleisti, saugoti... Šiandien mums reikia gyventi begaliniame pasaulio prieštaringume ir įvairovėje.
Valdemaras Klumbys. Man taip pat vis dar keista, kad neišmokome diskutuoti apie tokius dalykus ir priimti jų tokių, kokie buvo. Ne taip seniai vienas studentas man pasakė: „Man per sunku galvoti apie partizaninio pasipriešinimo sudėtingumą – išdavystes, žmonių šaudymą, kurių taip pat pasitaikydavo, sukrečiantį gyvenimą bunkeriuose ir panašiai. Tai pernelyg skausminga.“
Žinoma, kad paprasta yra sukurti vieną nedalomą naratyvą, vieną herojišką istoriją, paremtą patriotine mitologija, ir ja tikėti. Lygiai kaip ir vieną, monolitinį sovietmečio vaizdą, kuriame visi, įskaitant ir J. Baltušį, buvo priešai. Tai paprastas ir lengvas kelias. Tačiau tai visuomet liks tik dalimi tiesos. O dalinė tiesa labai lengvai pažeidžiama – tai įrodo penkiasdešimt metų tokios tiesos diegimo sovietmečiu rezultatai.
Ieva Tomkutė. Daliai žmonių apie sovietmetį kalbėti yra nepaprastai sunku ir šiandien. Tai juos skaudina ir liūdina. Todėl jie verčiau renkasi neigti šią savo gyvenimo patirtį.
Tačiau jei apie tai nekalbėsime, bandysime ištrinti, mes neteksime savo pačių dalies. Ir liksime nesupratę savo istorijos, to, kokie buvome ir kaip esame šiandien. Ištrinti atminties mes negalime, bet tam, kad būtų gilinamas istorinis suvokimas, reikalinga pažinti įvairius šaltinius.
Kiek tie šaltiniai yra pasiekiami ir norimi pasiekti įvairių amžiaus ir socialinių grupių, ar šiandien jaučiamas analitinio žvilgsnio poreikis, man ir pačiai sunku atsakyti. Todėl klausimas yra tik toks: kada mes išmoksime istoriją perskaityti ir priimti tokią, kokia ji buvo. Visokią...
