Į kuriuos lietuvių autorių kūrinius, pasirodžiusius prieš pat praėjusį savaitgalį vykusią Vilniaus knygų mugę, skaitytojams vertėtų atkreipti dėmesį ir ramiai juos susirasti bibliotekoje ar knygyne?
Pagrindas – scenarijus
Šiais laikais knygos atsiranda ir iš nieko, ir iš visko. Daugelis turbūt net pamiršome, kad Alvydo Šlepiko populiariojo romano „Mano vardas Marytė“ pagrindas buvo scenarijus, taip ir nevirtęs filmu.
Naujausias Renatos Šerelytės romanas „Raganos širdis“ („Alma littera“) irgi prasidėjo nuo scenarijaus. Nežinia, ar šis kūrinys atsidurs tarp perkamiausių knygų, bet jo sudedamosios dalys leidžia spėti, kad taip gali atsitikti. Tai istorija apie daugeliui žinomą Barborą Radvilaitę, apie kurią patikimų istorinių žinių beveik nėra.
R.Šerelytė teigė bandžiusi įsivaizduoti mįslingąją asmenybę per išgalvotą personažę – Barboros Radvilaitės patikėtinę, tarnaitę Magdaleną, kurios paveikslas rašytojai atrišo rankas ir leido atskleisti savą istorijos versiją.
Tai ir pasakojimas apie meilę (Žygimantas Augusto ir Barboros Radvilaitės), ir detektyvo elementų turinti intriguojanti istorija (Barboros nunuodijimas), ir brendimo romanas (Magdalenos virsmas).
Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Šulinys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) tam tikru atžvilgiu irgi susijęs su istorija, bet netolima.
Kūrinyje yra užuominų apie motiną, šulinyje nuskandinusią savo vaiką. Tačiau ši tema romane nedominuoja ir jo nepaverčia socialiniu kūriniu.
Tai kolūkių laikais besirutuliojanti istorija, pasakojanti apie tris kartas, o šulinys čia – labiau metafora, reiškianti siekį pažvelgti į savo istoriją, kilmę, savo rojus ir pragarus.
„Tai labiau knyga apie tai, kaip mes susieti su praeitimi ir ateitimi, – kaip mūsų veiksmai, poelgiai, judesiai lemia kitų dabarties ir ateities žmonių gyvenimą. Joje svarbiausias ne nusikaltimas, o pasirinkimai, kurie lemia mūsų vaikų ir anūkų likimą“, – sakė L.S.Černiauskaitė.
Apie jautrius niekšus
Valdas Papievis pastaraisiais metais knygas traukia iš stalčiaus. Jo naujas romanas „Brydė“ („Odilė“) parašytas Lietuvos nepriklausomybės aušroje, Sąjūdžio laikais. Tačiau kūrinys – ne apie Dainuojančią revoliuciją, o apie pokario pasipriešinimą.
V.Papievis teigė neprisimenantis nei ką, nei kaip rašė tame romane, o po daugybės metų skaitė jį lyg svetimą ir stebėjosi, kaip jam anuomet pavyko aprašyti pokario atmosferą, partizanų buitį, bunkerius, mūšius. Tačiau romanas nevirto trileriu, jame, kaip ir būdinga V.Papieviui, daug kartais iškalbingų, kartais banalokų apibendrinimų.
„Rašytojai irgi žmonės, tik gyventi su jais ar šalia jų yra sudėtinga. Jie – jautrūs niekšai, kuriems neretai mieliau su personažais nei su artimaisiais“, – įsitikinusi Giedra Radvilavičiūtė. Jos trečiojoje knygoje „Tekstų persekiojimas“ („Apostrofa“) sudėtos esė apie rašytojus ir žmones.
Kultūros perprodukcijos krizę diagnozavusi G.Radvilavičiūtė teigė, kad autentiškumą knygoje atpažįsta perskaičiusi 50 puslapių. Tuomet arba ją meta, arba skaito toliau. Pastaruoju metu ji toliau skaitė tik Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ir Mariaus Povilo Elijo Martynenkos „Tekstus malonumui sužadinti“ („Tyto alba“).
Knyga, kurią norisi cituoti
Prieš pat mugę pasirodžiusi M.P.E.Martynenkos knyga – išties savita. Joje išorinio siužeto nedaug, tačiau vidinių – apstu. Tai autorius, kurio kone kiekvienas sakinys pajėgus virsti aforizmu, šmaikščiai, bet taikliai išverčiančiu gyvenimo pamušalą.
Galbūt todėl M.P.E.Martynenkos tekstus norisi cituoti: „Mano endokrinologas klausia, ką daryčiau sužinojęs, kad gyvensiu pusmetį. Aš reaguočiau į tai kaip į visus „deadline’us“ – penkis mėnesius žiūrėčiau katinukų vaizdelius per „YouTube“, o atėjus šeštajam pradėčiau panikuoti.“
Bravūros, humoro, necenzūrinės leksikos pilnas ir Kęstučio Šapokos apysakų romanas „Pušis, kuri juokėsi“ („Kitos knygos“). Tačiau jame kiek daugiau agresyvoko paviršiaus nei dvasinėmis sentencijomis pajėgiančios virsti esmės, susijusios su praėjusio amžiaus pabaigos ironiškojo jaunimo gyvenimu Vilniuje. Bet skaityti knygą – ne kančia, o malonumas.
Dar didesnis malonumas smelktis į Sigito Parulskio tekstus, sudėtus į knygą „Amžinybė manęs nejaudina“ („Alma littera“).
S.Parulskis – pats tikriausias lietuvių trumpojo žanro meistras, sugebantis į kelis taiklius sakinius sudėti tai, ką dauguma mūsų galvojame apie dabarties buitį ir būtį, ką mes tik nujaučiame ir niekaip nesuformuluojame. Šiuo požiūriu net nelabai svarbu, kokio žanro tekstą rašytojas rašo – apysaką, esė, komentarą ar publicistiką.
Perleido romaną „Žali“
Mugėje tyliau nei tyliai gulėjo po 16 metų perleistas Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ („Tyto alba“). Gal tą tylą galima suprasti – kai kas gal bijo prikelti anuometinį skandalą. Bet tos tylos tikrai negalima pateisinti.
Meniniu požiūriu tai vertingas romanas apie pokario tankmes ir dabarties džiungles, apie šiuolaikinio žmogaus bandymą atpažinti partizanų jausenas, apie mitus ir legendas, kuriuos kai kurie mūsų nė nemirktelėdami kuriame iki šiol. Ką jau kalbėti apie romano savitą stilių, nepakartojamą ritmiką, žavingą poetiškumą.
Savitu stiliumi pasižymi ir Kanados lietuvių išeivių sūnaus Antano Šileikos kūryba. „Basakojis bingo pranešėjas“ („Baltos lankos“) – šio lietuvių kilmės Kanados rašytojo atsiminimai, tačiau jie tokie pat stilingi, žaismingi, įtaigūs ir šmaikštūs kaip ir jo apsakymai.
Tai atsiminimai, kuriuos skaitai lyg įtemptą prozą ir net stebiesi, kaip vieno žmogaus gyvenimas gali būti toks įdomus ir turtingas tarsi ištisos kartos.
