Skirtingai nei Lenkijoje, ši asmenybė Lietuvoje palyginti mažai žinoma, mažai apie ją rašoma ir diskutuojama. Šį romaną galima susieti ir su Valstybės šimtmečiu, kuris minimas 2018 metais, jis tęsia geriausias lietuvių istorinio romano tradicijas.
1793-ųjų žiema, Abiejų Tautų Respublikai gresia antrasis padalijimas. Varšuvos karališkojoje pilyje – niūrios nuotaikos. Pilies virtuvėje netikėtai apsilanko kunigaikštis Karolis Gimbutas ir karaliaus virėjui Kacperui pateikia itin keistą reikalavimą.
Karaliaus Stanislovo Augusto mylima moteris – imperatorė Jekaterina, tačiau kas karalių sieja su kunigaikščio Karolio Gimbuto žmona Izabele? Ir ar meilė moteriai gali išgelbėti valstybę?
Siūlome romano ištrauką.
* * *
Bet Karoliui priklauso tik viena mano dalis. Gyvenu gyvenimą Karolio sąmonėje, sudėtingą, kankinantį, intensyvų jausmų gyvenimą, bet iš tikrųjų esu kitokia – Karolio sąmonės nepažinta, net neįtariama. O ta kita, tikroji „aš“, vaikšto ryškiai nutviekstoje scenoje, bet lieka nepastebima, paklūsta ir atsiduoda, tačiau lieka nepaliesta, nesugaunama. Turiu savo vidaus pasaulį, kurio niekas niekada nepažins. Niekinu tai, kas yra, be galo domiuosi tuo, ko nėra, ir einu iš proto dėl to, kas galėtų būti.
Sukaustyta šalčio susirangiau ant akmeninio suolo ir pamėginau užmigti. Dalis mano dvasios jau per ankstesnes nakvynes Ledo rūsyje buvo virtusi kietu it titnagas ledu, tad išorinis šaltis manęs nebeveikė. Jaučiausi kaip niekad laiminga. Be perstojo svajojau apie karalių, prisimindama, kaip lengva buvo kvėpuoti jo skaidriame žvilgsnyje. Krimtausi tik dėl to, kad nieko neišliko atmintyje iš pirmojo pasibučiavimo.
Mane pažadino durų spynoje besisukantis raktas. Dar apsimiegojęs senas liokajus atnešė suknelę. Slegianti Karolio sąmonės migla buvo gerokai prasisklaidžiusi. Matyt, buvo ankstyvas rytas.
Išleista iš Ledo rūsio atėjau į Karolio miegamąjį. Kambarys buvo smarkiai prikaitintas – visu smarkumu ūžė liepsnojo židinys. Karolis gulėjo lovoje susisupęs į kelias antklodes, bet mane pamatęs iškart pašoko ant kojų, sunkiai atsiduso, žengė keletą žingsnių artyn ir apkabino. Atsisėdome ant lovos krašto.
– Šalta... Šią naktį man buvo šalta, – tarė jis, trindamas savo žastus ir krūtinę. – Ir pelės... Rodos, krebždėjo pelės. Ar negirdėjai?..
Nesumodama, ką atsakyti, švelniai paėmiau jį už rankos.
– Sustirau, žodžiu... Kažkaip negerai. Liepiau kūrenti židinį... Kūrenti židinį smarkiau... – kalbėjo jis padrikai. – Šalta, nepaprastas šaltis. Atsimenu, kartą prie Helsingforso leidomės į poledinę žūklę. Lašišos ten – trisdešimties svarų, kaip Dievą myliu. Tykoji, kol eketėje pasirodys žuvis, o pusė kaimo, tai yra keliolika vyrų, laukia už nugaros, kad padėtų žuvį ištraukti, kai bus reikalas. Aišku, kai kurie iš tų vyrų – ne vyrai, o paprasčiausi vaiduokliai. Bet tokia jau ten šalis. Ir kai išvysti juodą nugarą eketėje – smogi žeberklu, vyrai puola traukti lašišą. Bet jau šaltis, šaltis!..
Belaukdamas žuvies sustirau į ragą ir ėmiau prašyti švento Antano, net maldauti: nugabenk mane į pragarą, mat noriu karščio, geidauju liepsnų. Tas spyriojosi, bet galų gale sutiko. Nukeliaujam į pragarą. O ten, pragare, karštis! Daugybė kenčiančių sielų – beveik vien mano giminės, draugai ir pažįstami.
Aplink velniai vaikšto, smalą verda, šakėmis nusidėjėlius bado. Bet štai žiūriu – tokia lyg ir kalvelė, ant kurios jėzuitai virves veja. Ir jau karštis ten mažesnis – tik kaip gerai prikūrentos krosnies žaizdre, visai nepragariškas.
Velniai man sako: Šviesusis Kunigaikšti, nueik pas jėzuitus ir malonėk jiems liepti, kad jie liautųsi viję virves. Dabar jau reikia jiems vilnas karšti! Aš sakau – to dar betrūko! Taip dar nebuvo, kad aš jėzuitams pragare darbus nurodinėčiau! O jie, tai yra šitie nelabieji, kad juos šeškas, spyriojasi – girdi, mes bijom pas jėzuitus eiti, nes žinom jų klastą. Jėzuitai velnią lengvai aplink pirštą apsuks ir net nemirktelės! Todėl, Jūsų Šviesybe, gelbėk pragare velnių garbę!..
Nesustodamas pliauškė, fantazavo kaip jam įprasta, bet aš daugiau net nebesiklausiau. Žinojau, kad apie tai, kaip praleidau naktį – apie mano gydymą – jis neužsimins. Galbūt jau buvo apie jį užmiršęs, o galbūt tai, kad turiu būti retkarčiais tokiu būdu pagydyta, laikė savaime suprantamu dalyku. Gal, kaip ir daugybę kartų anksčiau, bijojo ir vengė kalbėti šia tema, o gal savo vyriškoje stiprybėje net ir buvo užmiršęs, kad bijo. Karolio nesupaisysi. Toks nepermanomas dunksojo priešais mane it uola. Už tai jį mylėjau tik dar labiau.
– Dabar... dabar norėčiau tau kai ką padovanoti...
Jis pakilo, nuo komodos paėmė savo sumedžiotos meškos kailį su visa galva bei baisiomis iš nasrų styrančiomis iltimis ir iškilmingai, nors ir kiek drebančiomis rankomis, įteikė jį man.
– Štai, mieloji... Mano sumedžiotos meškos...
Kailis buvo sunkus, šiurkštus – net braižė delnus – ir turėjo kraujo kvapą.
– Brangusis, dėkoju!.. Tu įveikei tokį žvėrį... Tokį žvėrį, kad man būtų šilčiau... Bet paprašyk, kad čia atidarytų langą – jau taip karšta, kad neįmanoma būti...
Karolis pakvietė liokajų, kuris atidarė langą. Į kambarį įsiveržė dūmų, debesimis užkloto dangaus ir į ledą sušalusių spalių kvapo prisisotinęs oras. Išsitiesėm lovoje. Užsiklojau meškos kailiu, kurio šiurkštumas mane prislėgė. Glaudžiau prie krūtinės meškos galvą, glosčiau jos rudas iltis...
Kitų dienų svarbiausiu mano tikslu tapo surasti tunelį į karaliaus pilį. Išnaršiau visus rūmų kambarius, visas pakampes. Taip ieškodama šlamšto krūvoje pačiame tamsiausiame rūsyje atradau sulamdytą – patyrusią žiaurų kūjo smūgį – kupidonų žvakidę. Priglaudžiau ją savo spintoje. Be to, rūsiuose aptikau keletą užrakintų durų. Iš tarnų gavau jų raktus, neprasitardama, koks tikrasis mano tikslas, ir vieną vakarą įžengiau į tunelį. Ėjau visiškoje tamsoje, nes žvakė, kurią turėjau, užgeso jau po kelių žingsnių.
Vis dėlto tarp siaurų, apgliaumijusių, trupančių tunelio sienų jaučiau palengvėjimą. Mano galvoje nušvito saulė, nes čia nesiekė tamsus bei slegiantis Karolio sąmonės rūkas.
Po kojomis šlameno ir cypčiojo žiurkės. Daugiausia teko bristi vandeniu, kurį girdėjau lašant ir žliaugiant nuo tunelio sienų, bet vanduo niekur nesiekė aukščiau kelių. Nežinau, kiek laiko ėjau, bet dėl to nė kiek nesirūpinau, pasakiusi sau, kad eisiu tiek, kiek reikės, ir pati tikėjau, kad man užteks užsispyrimo bei jėgų brautis į priekį nors ir visą dieną, nors ir savaitę, nors ir mėnesį.
Galų gale atsirėmiau į medinę sienelę. Stumtelėjau. Ji pajudėjo. Į rūsio tamsą įsiveržė šviesos pluoštas. Karalius nebuvo užšovęs sklendės. Patekau į jo apartamentų kabinetą, kuriame buvau lankiusis.
Apsidairiau. Kabinete karaliaus nebuvo. Monetų krūvelės pradingusios nuo stalo, ir aš pajutau nusivylimą. Stalas kabinete stovėjo paliktas, liūdnas, o išblėsusios ant sienų kabančių graviūrų spalvos priminė yrančio herbariumo liūdesį. Iš kabineto patekau į kitą nedidelį kambarį, kurio sienos buvo nukabinėtos paveikslais. Jų rėmai švytėjo auksu, tačiau nutapyti vaizdai atrodė tokie išblukę, kad man vietoj jų regėjosi tik tamsiai rusvos spalvos stačiakampiai. Įėjau pro dar vienas duris ir atsidūriau karaliaus miegamajame.
Man kvapą užėmė. Tokio nuostabaus kambario dar nebuvau mačiusi. Ryškios saulės spindulių pervertoje erdvėje aukso upeliai tekėjo į žaižaruojančius veidrodžių krištoliniuose rėmuose ežerus, raudonmedžio paneliai žėravo auksalapiais antikos poe-tų vainikais, Senojo Testamento moterys apnuogintomis baltomis krūtimis paveiksluose pasakojo liepsnojančių jausmų legendas.
Tačiau žinojau, kad šį sykį atsispirsiu paveikslų kerams, nes tas žmogus, pas kurį žengiau, buvo stebuklingesnis už bet kokį paveikslą. Kambario nišoje stovėjo lova. Jos baldakimas, lovos audinys ir patalynė buvo smaragdo spalvos ir priminė šiltos jūros bangą. Šalia lovos stovėjo arfa meniškai išraižytu rėmu.
Kambario viduryje palinkęs prie stalo sėdėjo ir jis pats – Stanislovas. Vilkėjo atlasiniu padūmavusio dangaus spalvos robe de chambre su sabalų kailio apykakle ir rankogaliais. Pro drabužio antį veržėsi tikras vešlių nėrinių sodas. Kaip ir aną kartą man įeinant, karalius, įsigilinęs į savo darbą, nepasuko galvos.
Šį sykį ant stalo buvo sudėtos ne monetos, o skirtingų dydžių, įvairiausių konstrukcijų bei formų laikrodžiai, be to, stovėjo rašalinė ir mėtėsi kelios žąsies plunksnos, kuriomis karalius kažką užsirašinėjo popieriaus lapeliuose su atspausta karališkąja Stanislovo Augusto monograma. Dideli ir maži laikrodžiai tiksėjo, visi kartu skleisdami keistą garsą, primenantį karštą vasaros dieną pievoje įsisiautėjusių žiogų pulsuojantį čirpimą, tačiau dar garsesnį, ritmingesnį, labiau kapotą ir jaudinantį – nerealų. Gal dėl to garso karalius, atidžiausiai tyrinėdamas kelių pravertų laikrodžių mechanizmus ir, kaip buvo matyti, visiškai paglemžtas šio darbo, neišgirdo, kaip įėjau.
Valandėlę karalių, įnikusį į savus tyrinėjimus, stebėjau iš šalies lygindama su vaizdiniu, kuris buvo atsispaudęs mano atmintyje ir vaizduotėje. Buvau įsitempusi. Baiminausi, kad Stanislovas pasirodys ne toks, kokio tikėjausi. Gerai žinojau save – menkiausia detalė galėjo mane sutrikdyti, visam laikui atšaldyti jausmus. Net ir kokia raukšlė rūbuose, storžievišką būdą išduodantis judesys ar tamsias mintis atspindintis šypsnys galėjo sugriauti paveikslą, kurį laikiau vertą meilės.
Tačiau mano širdis iškart nurimo. Nuo karaliaus dvelkė švara, skaisčia didybe ir gerumu. Jo sąmonės sudėtingumas ir dvasią persmelkusi melancholija spinduliavo gundančią paslaptį, o užimamas postas darė jį neatremiamai žavingą. Gėrėjausi jo baltomis rankomis, kurių pirštai buvo apmaustyti žiedais su įvairiaspalviais brangakmeniais, ir, įsivaizduodama dangišką prisilietimų švelnumą, kuriam sutvertos tokios rankos, iš karto susijaudinau.
– O!.. Puiku tave vėl čia matyti, Izabele!.. – pagaliau jis pastebėjo mane.
Akivaizdu, apsidžiaugė ir visai neatrodė nustebęs.
– Vis dėlto ryžaisi žengti į tunelį... Štai, tyrinėju laikrodžių mechanizmus. Ką tik pabaigiau surinkti šį kišeninį laikrodį. Turiu pasakyti, kad laikrodžio mechanizmas – tikras stebuklas. Prisukant laikrodį įsitempia spyruoklė.
Pamažu išsilaisvindama ji išjudina švytuoklę, kuri tam tikrais laiko tarpais pasuka krumpliaratuką, o šis perduoda savo sukimosi judesį kitam krumpliaratukui... Visos mechanizmo detalės tokios smulkios sakytum... sakytum... blusos kojelės. Tobulybė... Rinkdamas, derindamas detales neišvengiamai susimąstai. Žmogaus širdis – tai irgi tokia spyruoklė...
Žvilgsniu vis dar ryte rijau karalių. Jo šviesią kaktą vagojo kelios raukšlės, primenančios įtrūkius baltame marmure, išduodančios, kad ir šio žmogaus neaplenkė tragiška gyvenimo patirtis. Lūpos buvo taisyklingos formos ir, sakytumei, putnios, bet atkreipiau dėmesį, kad jų kampučiai buvo nervingai patempti kaip žmogaus, jaučiančio nerimą ir besisielojančio dėl nelaimingos užgniaužtos meilės (visą laiką nuo tol norėjau paneigti šį savo pastebėjimą, bet – aiman! – paaiškėjo, kad jis buvo tikslus).
Karaliaus akys buvo sklidinos šilumos ir gerumo. Buvau įsitikinusi, kad kito žmogaus, kuris turėtų tokį žvilgsnį, nerastum visoje žemėje. Dabar jis savo skaidrų žvilgsnį buvo nukreipęs į laikrodžius. Nuoširdus jo susidomėjimas išmoningais žaislais buvo graudžiai vaikiškas, bet kartu, visiškai svetimas ir nesuprantamas moteriškam protui, savaip pabrėžė jo vyrišką intelektą.
– Ir kas ją paleidžia? Širdį?.. Kas ją įtempia kaip spyruoklę, kas jai liepia mylėti? Ir taip, kad nieku gyvu negali nemylėti? Dievas?..
Karaliaus veidu perbėgo šešėlis. Buvo matyti, kad šis klausimas jį giliai sujaudino.
– Neatmeskime Dievo... Tikra tiesa, žmogaus likimas nulemiamas jam gimstant. Jis priklauso nuo planetų padėties žvaigždynuose. Žmogus yra it laikrodžio mechanizmo sraigtelis, kuris pradeda judėti, kai įtempiama spyruoklė. Astrologijos žemėlapiuose galima atrasti, kad, pavyzdžiui, aš gimiau po Ožiaragio ženklu Saturno valdomais metais.
Vadinasi, tai, kad atsisėsiu į sostą, buvo nulemta. Sulaukęs vos dvylikos metų jau buvau perskaitęs daugybę filosofijos knygų apie predestinacijos ir laisvos valios problemą ir taip giliai ją priėmiau į širdį, kad patyriau nervų sukrėtimą... Graikų tragedijose įausta tikra tiesa – moiros savo rankose laiko žmogaus likimo siūlą. Pats žmogus yra bejėgis pakeisti nulemtą dalią. Tikiu predestinacija, nors dėl to kankinuosi.
Dažnai sapnuoju, lyg krisčiau bedugnėn... Vis dėlto mums leista tikėti, kad galime patys spręsti, kažką pakeisti... Nežinau, kodėl Dievas taip sutvarkė. Panašu į klastą. Graudu, išties graudu... Bet ką čia kalbu? Ar tau tai įdomu? Sėsk. Kuo galėčiau pavaišinti?..
Karalius apžvelgė kambarį ir jo žvilgsnis apsistojo prie gretimo staliuko su buteliais. Iš jų Stanislovas išrinko šampano butelį, atkimšo jį ir man prikliukino didžiulę taurę. Pats sau iš krištolinio grafino įsipylė vandens. Vos liežuvio galiuku paragavau putojančio gėrimo, iškart apsvaigau.
– Jūsų Didenybe, tu teisus. Spyruoklė įsitempė – nežinau nei kokia, nei kur, bet tikrai ji įsitempė visai be mano valios. Žinojau, kad nenurimsiu, kol savo namuose neatrasiu tunelio durų, o atradus – būtinai leisiuosi tuneliu pas tave. Niekas nebūtų galėjęs manęs sustabdyti. Taip, padariau tai, atėjau tuneliu pas tave, bet argi dėl to esu kalta? Nei nusprendžiau, kad turiu to trokšti, nei galėjau savo troškimą įveikti. O dar būna, kad atgyja paveikslai ir įsiurbia mane, ir neįmanoma tam pasipriešinti...
– Taip, tikra tiesa!.. – jausmingai sušuko karalius. – Aš irgi esu įsiurbtas kitų realybių... Tikrai... Bet nekalbėkime daugiau apie tai. Žinai, kokia mintis šiandien surenkant laikrodį šovė man į galvą? Visus filosofus reikėtų išmokyti laikrodininko amato. Jie nebepliaukštų niekų, išmoktų susikaupti ir suprastų, kad pasaulio šerdyje yra kantrybė, ištvermė bei tikslumas. Be to, valstybėje atsirastų daugiau veikiančių laikrodžių. Vien jau tai – nemenka vertybė...
Karalius nusišypsojo. Dar paragavau šampano. Salę pripildęs monotoniškas laikrodžių tiksėjimas virpino odą ir kartu sūpavo, tarsi nešė ant bangos. Net ant sienų kabantys paveikslai atrodė pritykę ir net negrasino manęs pasiglemžti... Staiga pliūptelėjo įvairiabalsių garsų banga – ant karaliaus stalo stovintys sieniniai laikrodžiai ėmė mušti valandas. Vieno laikrodžio durelės su trenksmu varstėsi ir pro jas vis kaišiojo savo apvalią blizgančią galvą gegutė, pro kito laikrodžio langelį ėmė žvalgytis besisukantys barzdoti šventieji. Apsalau, man susisuko galva. Švelnios kaip rugpjūčio naktis karaliaus rankos mane nunešė ant lovos.
Nuo stalo paėmęs žąsies plunksną Stanislovas ėmė vedžioti ją mano padais, vienu, po to kitu. Ėmiau alpėti nuo mane užplūdusios saldybės. Karalius neatstojo, toliau lepino ir kankino mane išmoningais dangiško švelnumo plunksnos judesiais. Kūne ryškiomis srovėmis išsiliejo neįmanomas, nepakeliamas, dusinantis kutulys.
Norėjau priešintis, bet karalius buvo išmoningas ir atkaklus, kiekvienas plunksnos judesys stūmė mane vis giliau į kvaitulį. Kvatojausi, juokiausi visais plaučiais, bet beveik be garso, nes juokas strigo krūtinėje. Visa drebėjau. Dar kartą pamėginau išsivaduoti, bet likau it suparalyžiuota, visiška bejėgė, su kiekvienu plunksnos prisilietimu vis labiau kilau į viršų savo nepakeliamoje saldžioje kankynėje.
Staiga karalius liovėsi darbavęsis plunksna, žengė prie arfos ir perbraukė jos stygas. Stebuklingi garsai užgriuvo it tropikų lietus, pervėrė mano sielą. Tą pat akimirką numiriau: mano kūnas, visas kūnas nuo pat meilingai iškankintų padų iki galvos viršaus, pabiro ryškiais spalvotais neatšaukiamais spazmų žiedais...
