44 metų M.Ivaškevičius neseniai sulaukė išties netikėto skambučio. Dažnai legendiniu rusų kino režisieriumi pavadinamas 66 metų A.Sokurovas lietuvių rašytjui pasiūlė parašyti pjesę. Lietuvis sutiko.
„Laukčiau fantazijos pagal Svetlanos Aleksijevič knygą „Cinko berniukai““ – tuomet Mariui ištarė A.Sokurovas.
Nors A.Sokurovas pasaulyje garsėja tokiais savo filmais kaip „Frankofonija“, „Molochas“, „Faustas“, „Jautis“, teatre jis irgi ne naujokas – jam teko ragauti tiek teatro aktoriaus, tiek režisieriaus duonos.
Suteikė visišką laisvę
„Cinko berniukai“ – Nobelio literatūros premijos laureatės S.Aleksijevič knyga apie jaunuolius, patekusius į karo sūkurį svetimoje šalyje, priverstus kovoti su civiliais jos gyventojais, išduotus savo valstybės.
Remdamasi karo dalyvių atsiminimais, pokalbiais su žuvusių ir suluošintų karių motinomis, rašytoja rūsčiai ir įtaigiai papasakojo apie nežmonišką karo prigimtį ir jo aukų artimųjų skausmą.
Tai knyga apie karą, kuris buvo nematomas ir slepiamas nuo liaudies – apie sovietų karą Afganistane. Apie jį žmonės galėjo numanyti tik iš cinko karstų, siunčiamų iš negirdėtos neregėtos šalies.
„A.Sokurovas nusprendė pastatyti spektaklį pagal „Cinko berniukus“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo M.Ivaškevičius. – Iš pradžių jis lyg ir pats norėjo pritaikyti knygos tekstą scenai, bet galiausiai nutarė kreiptis į dramaturgą.
Režisierius man išdėstė vizualinį piešinį, kaip jis įsivaizduoja vaizdą scenoje. Bet išsyk pareiškė, kad aš nekreipčiau dėmesio į jo vizijas ir dirbčiau laisvai, nevaržomas jokių išankstinių požiūrių.“
Planuoja vykti į Minską
Šiuo metu M.Ivaškevičius analizuoja S.Aleksijevič „Cinko berniukus“, ieško santykių tarp herojų, konstruoja sceninės istorijos apmatus.
Dramaturgas tikėjosi susitikti ir su S.Aleksijevič, kuri po Naujųjų metų turėjo atvykti į Vilnių pažiūrėti Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“. Tačiau planuotas susitikimas neįvyko, nes Nobelio premijos laureatė dėl ligos negalėjo atvykti į Lietuvą.
„Su S.Aleksijevič kalbėjausi telefonu, bet tas trumpas pokalbis nenumalšino noro susitikti su „Cinko berniukų“ autore, tad planuoju nuvykti pas ją į svečius Minske“, – sakė M.Ivaškevičius.
A.Sokurovas dramaturgo neskatina kuo greičiau pateikti pjesę – kaip tik ragina dirbti laisvai ir pjesei skirti tiek laiko, kiek tik prireiks.
Tačiau spektaklio prodiuseriai – kiek reiklesni. Jie ruošiasi premjerą Nacijų teatre, kuriame yra dirbęs ir E.Nekrošius, pristatyti šių metų lapkritį. Tad pjesės norėtų jau vasarą.
Rašo rusų kalba
M.Ivaškevičius pjesę pagal S.Aleksijevič knygą rašo rusų kalba. Tai bus ne pirmasis ne gimtąja lietuvių kalba parašytas jo kūrinys. Prieš keletą metų dramaturgas rusiškai parašė pjesę apie Levo Tolstojaus gyvenimą ir kūrybą „Rusiškas romanas“.
„Pjesės parašymas rusų kalba man buvo tam tikras iššūkis, bet aš juos mėgstu. Tarkime, rašydamas „Madagaskarą“ nusprendžiau apsunkinti sau sąlygas ir sumaniau rašyti neegzistuojančia kalba, arba – stilizuota tarpukario lietuvių kalba. Kartais sau išsikeli didesnį iššūkį, nei gali įveikti, bet tai tampa varikliu“, – kalbėjo M.Ivaškevičius.
M.Ivaškevičiaus „Rusišką romaną“ Vladimiro Majakovskio teatre 2016-aisiais pastatė Rusijoje dirbantis lietuvių režisierius Mindaugas Karbauskis.
Prieš tai jis šiame Rusijos sostinės teatre buvo pastatęs M.Ivaškevičiaus pjesę „Kantas“ apie filosofą Immanuelį Kantą, o pernai – garsiąją lietuvio pjesę „Išvarymas“, kurią Lietuvoje yra režisavęs ir Oskaras Koršunovas.
Stumia artimas vertybes
M.Ivaškevičius yra bendradarbiavęs ir su šiuo metu Maskvoje namų arešto sąlygomis gyvenančiu Kirilu Serebrenikovu. Šis garsus rusų režisierius Latvijos nacionaliniame dramos teatre pernai pastatė lietuvio „Artimą miestą“.
„Artimame mieste“ gyvena didis, labai rimto lygio dramaturgas M.Ivaškevičius, su kuriuo labai seniai norėjau padirbėti. Laikau jį ypač talentingu dramaturgu. Prieš keletą metų jis parašė pjesę „Artimas miestas“, o Latvijos nacionaliniam teatrui padarė naują jos versiją“, – tuomet kalbėjo K.Serebrenikovas.
2005 metais parašytas „Artimas miestas“ – dažniausiai užsienyje statoma M.Ivaškevičiaus pjesė. Ją yra matę žiūrovai Anglijoje, JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, net ir Naujojoje Zelandijoje.
Ar tai, kad pastaraisiais metais gana aktyviai bendradarbiauja su ne tik Ukrainos atžvilgiu agresyviai nusiteikusios Rusijos teatrais, M.Ivaškevičiui nekelia nepatogumo jausmo?
„Priėmiau sprendimą, kad geriau dalyvauti ten, bandant į tą šalį stumti man artimas vertybes, nei užtrenkti duris ir laukti, kas iš ten atsiris.
Su žmonėmis, kurie toje šalyje kolaboruoja su valdžia, nereikia turėti nieko bendra. Jei sakytum, kad neturėsi nieko bendra su Rusija, nes ji yra blogis, tai reikštų palikti vienus tuos Rusijos žmones, kurie yra opozicijoje ir savo tėvynėje laikomi „tautos priešais“.
Jei galima skleisti kitokią nuomonę ar menu daryti poveikį, tegu minimalų, tai verta daryti pačioje Rusijoje, o ne pritarinėti iš Vilniaus ar Ukrainos“, – kalbėjo M.Ivaškevičius.
