Amerikiečių roko ir meno legendos knyga „Tiesiog vaikai“ (išleido „Kitos knygos“) neretai vadinama viena geriausių visų laikų muzikantų autobiografijų. Neatsitiktinai, nes atsitraukti nuo Patti Smith pasakojimų sunku, gal net neįmanoma.
Netikite? Perskaitykite šią ištrauką iš knygos.
* * *
Reikalai „Max's“ klube judėjo į priekį. Aš lioviausi būti tokia kritiška ir įsijaučiau į veiksmą. Mane savotiškai priimdavo, nors iš esmės aš ten taip ir nepritapau. Artėjo Kalėdos ir aplink tvyrojo melancholija, tarsi visi staiga būtų prisiminę neturintys kur eiti.
Netgi čia, vadinamojoje persirengėlių šalyje, nebuvo taip lengva sudėlioti į stalčiukus tokias asmenybes, kaip Wayne County, Holly Woodlawn, Candy Darling ir Jackie Curtis. Jos buvo artistės, aktorės ir komikės. Wayne buvo sąmojinga, Candy – graži, Holly – dramatiška, bet aš savo balsą atiduodavau Jackie Curtis.
Man atrodė, kad ji turi daugiausia potencialo. Meistriškai manipuliuodavo pokalbiu, kad galiausiai mestelėtų vieną iš žudikiškų Bette Davis eilučių. Be to, ji mokėjo dėvėti chalatą. Su savo makiažu atrodė kaip ketvirtojo dešimtmečio žvaigždutė aštuntajame dešimtmetyje. Blizgučiai ant akių vokų. Blizgučiai plaukuose. Blizganti veido pudra. Blizgučiai man labai nepatiko, o pasėdėjusi šalia Jackie, namo grįždavau visa blizganti.
Prieš pat šventes ji atrodė labai nusiminusi. Aš jai užsakiau sniego gniūžtę – visų trokštamą, neįperkamą skanėstą. Tai buvo šokoladinio torto kauburys su vaniliniais ledais viduje, apibarstytas kokosų drožlėmis. Jackie jį valgė, o į tirpstančius ledus lašėjo jos didelės ašaros su blizgučiais. Prie jos prisislinko Candy Darling, lakuotu nagu pakabino šiek tiek torto ir raminančiu balsu pamėgino ją guosti.
Tai, kaip Jackie ir Candy bandė gyventi įsivaizduojamą moterų aktorių gyvenimą, kėlė kažkokį nepaprastai gailų jausmą. Jos abi turėjo panašumų su pagrindine „Aistrų naštos“ veikėja, neraštinga padavėja Mildred Rogers. Candy atrodė kaip Kim Novak, o Jackie į ją panėšėjo manieromis. Abi jos buvo pralenkusios laiką, tačiau abi gyveno nepakankamai ilgai, kad išvystų tą laikmetį, kuris buvo jų.
„Pionierės be ribų“, – kaip būtų pasakęs Andy Warholas.
Kalėdų naktį snigo. Nuėjome į Taims aikštę pasižiūrėti baltos iškabos, skelbiančios: „KARAS BAIGĖSI! Jei panorėsite. Su Kalėdomis sveikina Johnas ir Yoko.“ Ji kabėjo virš nedidelio knygyno, kuriame Robertas pirkdavo daugumą savo vyrų žurnalų, įsispraudusio tarp dviejų pernakt dirbančių užkandinių „Child's“ ir „Benedict's“.
Pažvelgus į šią Niujorko iškabą, mus tiesiog pribloškė jos išradingas humaniškumas. Aplinkui sukosi sniegas, Robertas paėmė mano ranką, o aš pažvelgiau jam į veidą. Jis prisimerkė ir pritardamas linktelėjo – jį sužavėjo toks menininkų pareiškimas Keturiasdešimt antrojoje gatvėje. Man jis reiškė idėjos paskleidimą. Robertui – raiškos priemonę.
Naujai pasisėmę įkvėpimo, grįžome į Dvidešimt trečiąją gatvę apžiūrėti savo patalpos. Ant kablių kabojo mūsų vėriniai, taip pat Robertas buvo prikabinęs kelis mūsų piešinius. Stovėjome prie lango ir žiūrėjome, kaip šalia fluorescencinės „Oasis“ iškabos su išlinkusia palme krenta snaigės.
– Žiūrėk, – tarė jis. – Sninga dykumoje.
Prisiminiau Howardo Hawkso filmo „Žmogus su randu“ sceną, kurioje Paulas Munis su savo mergina žiūri pro langą į neoninę iškabą, skelbiančią „Pasaulis jūsų“. Robertas spustelėjo man ranką.
Septintasis dešimtmetis ėjo į pabaigą. Mudu su Robertu atšventėme savo gimtadienius. Iš pradžių dvidešimt treji suėjo Robertui. Paskui man. Tobulas pirminis skaičius. Robertas man padarė kaklaraiščių kabyklą su mergelės Marijos atvaizdu. Aš padovanojau jam ant odinės virvutės suvertas septynias sidabrines kaukoles. Jis jas užsikabino. Aš užsirišau kaklaraištį. Jautėmės pasiruošę aštuntajam dešimtmečiui.
– Tai mūsų dešimtmetis, – pasakė jis.
* * *
Į vestibiulį su Garbo neprieinamumo aura įlėkė Viva, taip mėgindama išgąsdinti poną Bardą, kad šis nepultų reikalauti iš jos nesumokėtos nuomos. Atskirai įėjo kino kūrėja Shirley Clarke ir fotografė Diane Arbus, abi nervingai įsijautusios į savo misiją šiame gyvenime. Jonas Mekas, kaip visada su kamera ir slapta šypsenėle, filmavo neaiškius „Chelsea“ apylinkių gyvenimo kampelius.
Aš stovėjau su juodos varnos iškamša, kurią pusvelčiui nusipirkau iš Nacionalinio Amerikos indėnų muziejaus. Matyt, muziejus tiesiog norėjo ja atsikratyti. Nusprendžiau pavadinti ją Raymondu, pagal Raymondą Rousselą, knygos „Locus Solus“ autorių.
Mąsčiau, koks magiškas portalas yra šis vestibiulis, o tuo metu, tarsi pūstelėtos vėjo, atsidarė sunkios stiklinės durys ir pasirodė pažįstama figūra, apsirengusi juodu ir raudonu apsiaustu su gobtuvu. Tai buvo Salvadoras Dali. Jis nervingai apsidairė po vestibiulį, o tada, pamatęs mano varną, nusišypsojo. Uždėjęs grakščią kaulėtą ranką man ant galvos pasakė:
– Tu esi kaip varna, gotiška varna.
– Ką gi, – tariau Raymondui, – tiesiog eilinė „Chelsea“ diena.
Sausio vidury susipažinome su Steve'u Paulu – Johnny'o Winterio vadybininku. Steve'as buvo charizmatiškas antrepreneris, kuris septintajam dešimtmečiui padovanojo vieną iš garsiausių Niujorko roko klubų – „The Scene“. Įsikūręs šoninėje gatvelėje šalia Taims aikštės, šis klubas tapo viena iš vietelių, kur rinkdavosi atvažiuojantys muzikantai ir iki nakties vykdavo improvizacijos.
Apsirengęs mėlynais aksominiais drabužiais ir nuolat sutrikęs Steve'as šiek tiek priminė Oscarą Wilde'ą, šiek tiek – Češyro Katiną. Tuo metu jis bandė suderėti Johnny'ui įrašų sutartį ir apgyvendino jį „Chelsea“ liukso numeryje.
Vieną vakarą visi susidūrėme „El Quixote“. Per tą neilgą laiką, kai bendravome su Johnny'u, mane sužavėjo jo protas ir instinktyvus meno supratimas. Jis bendravo atvirai ir gerąja prasme keistai. Mes buvome pakviesti į jo koncertą „Fillmore East“ salėje ir aš pirmą kartą išvydau atlikėją, kuris taip užtikrintai bendravo su publika.
Johnny's nejautė jokios baimės, džiaugsmingai konfrontavo, sukosi kaip dervišas, išdidžiai žirgliojo po sceną ir purtė savo tobulai baltus plaukus. Greitai ir laisvai grodamas gitara, taip pat savo žvairu žvilgsniu ir žaisminga, demoniška šypsenėle jis visiškai užkerėjo publiką.
Per Švilpiko dieną viešbutyje dalyvavome nedideliame vakarėlyje, surengtame Johnny'o sutarties su „Columbia Records“ pasirašymo proga. Beveik visą vakarą praleidome plepėdami su Johnny'u ir Steve'u Paulu. Johnny'ui patiko Roberto vėriniai ir jis panoro vieną nusipirkti. Jie taip pat aptarė, kad Robertas sukurs Johnny'ui juodą tinklinį apsiaustą su gobtuvu.
Sėdėdama ten pasijutau fiziškai nestabili, tąsi, tarsi būčiau iš molio. Niekam iš aplinkinių neatrodė, kad būčiau kaip nors pasikeitusi. Johnny'o plaukai nutįso žemyn kaip dvi baltos ausys. Steve'as Paulas, apsirengęs mėlyno aksomo drabužiais, sėdėjo atsirėmęs į pagalvių krūvą ir sulėtintai vieną po kitos rūkė suktines, o Matthew, priešingai, chaotiškai lakstė į kambarį ir iš jo. Jaučiausi taip nenatūraliai pasikeitusi, kad pabėgau ir užsirakinau mūsų senajame dešimto aukšto tualete.
Nesupratau, kas man darosi. Pojūčiai labiausiai priminė „Alisos stebuklų šalyje“ sceną „suvalgyk mane, išgerk mane“. Mėginau elgtis ramiai ir tiesiog smalsauti, kaip ir ji per savo psichodelinius išbandymus. Nutariau, kad kažkas man bus įdavęs kokio nors haliucinogeno. Dar niekada nebuvau vartojusi jokių kvaišalų, todėl apie juos težinojau stebėdama Robertą ir skaitydama Gautier, Michaux ar Thomo de Quincey'o kvaišalų sukeltas vizijas.
Nežinodama, ką daryti, susigūžiau kampe. Jokiu būdu nenorėjau, kad kas nors pamatytų, kaip imu didėti ar mažėti, nors tai ir vyko tik mano galvoje.
Robertas, greičiausiai ir pats apsinešęs, ieškojo manęs po visą viešbutį, o radęs sėdėjo anapus durų ir kalbėjo, mėgindamas padėti man rasti kelią.
Galiausiai duris atrakinau. Mes prasivaikščiojome, o tada grįžome į saugų savo kambario prieglobstį. Kitą dieną likome drybsoti lovoje. Atsikėlusi dramatiškai vaikščiojau su tamsiais akiniais ir lietpalčiu. Robertas buvo labai supratingas ir visiškai iš manęs nesišaipė, net ir iš mano lietpalčio.
Mes gražiai praleidome dieną, kuri išsirutuliojo į neįprastai aistringą naktį. Laiminga rašiau apie šią naktį dienoraštyje, ir, tarsi paauglė mergaitė, nupiešiau dar ir širdutę.
Sunku ir apsakyti, kokiu greičiu per ateinančius mėnesius pasikeitė mūsų gyvenimas. Dar niekada nesijautėme tokie artimi, tačiau mūsų laimę netrukus ėmė temdyti Roberto nerimas dėl pinigų.
Jam niekaip nepavyko rasti darbo. Jis nerimavo, kad neišgalėsime išlaikyti abiejų vietų. Ir toliau vaikščiojo po visas galerijas ir paprastai grįždavo nusivylęs ir be ūpo.
– Jie net nežiūri į mano darbus – skundėsi jis. – Tik nori mane pakabinti. Geriau jau aš griovius kasiu, negu gulsiu į lovą su tokiais žmonėmis.
Robertas nuėjo į įdarbinimo tarnybą, norėdamas gauti ne viso etato darbą, tačiau nieko iš to neišėjo. Nors retkarčiais jam pavykdavo parduoti vieną kitą vėrinį, prasimušti į madų verslą buvo ne taip paprasta. Robertas vis labiau ėmė depresuoti dėl pinigų ir dėl to, kad juos uždirbti tenka man. Iš dalies toks nerimas dėl mūsų finansinės padėties jį vėl pastūmėjo prie minties apie prostituciją.
Robertas man pasakojo prostituciją išbandęs, kai aš buvau Paryžiuje. Jo ankstyvuosius bandymus kurstė smalsumas ir „Vidurnakčio kaubojaus“ romantika, tačiau jis pamatė, kad dirbti Keturiasdešimt antrojoje gatvėje nėra taip lengva. Nusprendė persikelti į kur kas saugesnę Joe Dallesandro teritoriją Ist Saide, netoli „Bloomingdale's“.
Meldžiau jo neiti, bet Robertas tvirtai apsisprendė pamėginti. Mano ašaros jo nesulaikė, todėl sėdėjau ir žiūrėjau, kaip jis rengiasi būsimai nakčiai. Įsivaizdavau, kaip stovi prie kampo, išraudęs nuo jaudulio, ir siūlosi nepažįstamiesiems, kad uždirbtų mums pinigų.
– Prašau, būk atsargus, – tegalėjau pasakyti.
– Nesijaudink. Myliu tave. Palinkėk man sėkmės.
Kas gali suprasti jaunystės širdį, jei ne pati jaunystė?
Kai nubudau, jo nebebuvo. Ant stalo gulėjo man paliktas raštelis. „Negalėjau užmigti, – buvo parašyta jame. – Palauk manęs.“ Aš susitvarkiau ir ėmiau rašyti laišką seseriai, o tada į kambarį įėjo nepaprastai užsivedęs Robertas. Pasakė norintis man kai ką parodyti. Greitai apsirengiau ir patraukiau su juo į mūsų patalpą. Užlipome laiptais.
Įėjusi į vidų, greitai apmečiau viską akimis. Visur aplink tvyrojo jo energija. Ant juodos klijuotės buvo išdėlioti veidrodžiai, lemputės ir grandinės. Robertas pradėjo naują instaliaciją, tačiau nusivedė mane prie kito kūrinio, atremto į vėrinių sieną.
Kai Robertui pasidarė nebeįdomu tapyti, jis nustojo tempti drobes, tačiau vieną porėmį pasiliko. Dabar jis buvo visiškai padengtas iškarpomis iš vyrų žurnalų. Rėmus supo jaunų vyrų veidai ir torsai. Robertas tiesiog virpėjo iš susijaudinimo.
– Geras, tiesa?
– Taip, – patvirtinau. – Genialu.
Tai buvo gana paprastas kūrinys, tačiau spinduliavo vidinę jėgą. Jame nebuvo nieko nereikalingo, tiesiog tobulas kūrinys.
Ant grindų voliojosi popierinės iškarpos. Kambaryje jautėsi stiprus klijų ir lako kvapas. Robertas pakabino rėmą ant sienos, prisidegė cigaretę ir mes kartu tylėdami į jį žiūrėjome.
Sakoma, kad vaikai nejaučia skirtumo tarp gyvų būtybių ir negyvų daiktų. Aš manau, kad tai netiesa. Tiesiog vaikai savo lėlėms ar alaviniams kareivėliams stebuklingai moka įkvėpti gyvybę. Lygiai taip pat menininkai sugeba įkvėpti gyvybę savo kūriniams.
Savo kūrybiniais impulsais, seksualine jėga Robertas įkvėpdavo tiek meno kūrinius, tiek paprastus daiktus. Meno kūriniu galėjo paversti raktų ryšulį, virtuvinį peilį ar paprastą medinį rėmą. Robertui patiko jo kūriniai ir pasirinkti objektai. Kartą jis išmainė savo piešinį į aukštaaulius batus – visiškai nepraktiškus, tačiau beveik dvasingai gražius. Tada juos išblizgino taip atsidavęs, kaip prižiūrėtojas medžioklinius kurtus.
Roberto meilė gražiam apavui apogėjų pasiekė vieną vakarą mums grįžtant iš „Max's“. Pasukę iš Septintojo aveniu, mes staiga pamatėme ant šaligatvio švytinčius aligatoriaus odos batus. Robertas pasičiupo juos, priglaudė prie savęs ir paskelbė, kad tai lobis. Batai buvo tamsiai rudi su šilkiniais raišteliais ir atrodė visai nenešioti. Jie įtipeno į instaliaciją, bet ją Robertas dažnai suardydavo, užsigeidęs batus apsiauti.
Į smailius galus prikišus popierinių servetėlių, jie neblogai gulėjo ant kojos, nors, ko gero, nelabai derinosi prie džinsų ir golfo. Golfą jis išmainė į juodus tinklinius marškinėlius, kojines išvis nusimetė, o prie diržo kilpos prisikabino didelį ryšulį raktų. Jautėsi pasiruošęs vakarėliui „Max's“ klube – neturėdamas pinigų taksi, tačiau su prašmatniu apavu.
Batų vakaras, kaip mes vėliau jį praminėme, Robertui reiškė ženklą, kad esame teisingame kelyje, nors tiek daug kelių ir kirtosi vienas su kitu.
* * *
Patti Smith „Tiesiog vaikai“: meilė, rokas ir kelias į velnionišką šlovę
„Perskaičius šią knygą norisi ieškoti pigiausio bilieto į Niujorką“, – nė kiek neabejoja melomanas Jonas Oškinis. Iš tikrųjų, amerikiečių roko ir meno legendos Patti Smith prisiminimų knyga „Tiesiog vaikai“ priešia užburiantį bohemiškojo 7–8 dešimtmečių Niujorko peizažą. Jo fone pasirodo Jimas Morrisonas, Jonas Mekas, Janis Joplin, Andy Warholas ir kiti žymūs kūrėjai.
Ankstyvoje jaunystėje – be pinigų, bet su didelėmis ambicijomis – dvidešimtmetė Patti atvyko į Niujorką, kur sutiko fotografą Robertą Mapplethorpe'ą, viso gyvenimo mylimąjį ir geriausią draugą. Santykių užkulisiai, legendinis „Chelsea“ viešbutis, nepritekliai, nuotykiai, kūryba, laisvė ir nušvitimai – apie visa tai knygoje pasakojama atvirai, lengvai, įtraukiančiai.
Padavėja dirbusi Patti motina padovanojo jai savo uniformą, tačiau duktė ieškojo ne būdo pragyventi, o nemirtingumo. Ji nusprendė atsidurti Blake'o, Baudelaire'o, Rimbaud ir Genet kompanijoje – prilygti jiems ir pelnyti velnionišką šlovę. Visada mėgusi rašyti, skaityti ir piešti, prieš tapdama pankroko vedle, menininke, kompozitore, ji turėjo atrasti savo stilių, ritmą ir braižą.
Savo stilių ji atrado ne tik muzikoje, bet ir literatūroje. Skaitytojus patraukia nuoširdus pasakojimas apie jaunystę, draugystę, meilę, persmelktas tos pačios įkvepiančios ir grėslios jėgos kaip ir visa P.Smith kūryba – nuo 1975-ųjų albumo „Horses“ iki vizualinių projektų ir poezijos.
Knyga „Tiesiog vaikai“, kurią autorė rašė net 10 metų, neretai vadinama viena geriausių visų laikų muzikantų autobiografijų, 2010 m. ji tapo geriausia negrožinės literatūros kategorijoje (National Book Award).
„Kitų knygų“ leidykla įsitikinusi, kad pirmoji P. Smith knyga, išleista lietuvių kalba, padės roko ir meno legendai įsilieti į lietuvišką kultūros naratyvą.
Patti Smith. Tiesiog vaikai. Iš anglų k. vertė Gediminas Sadauskas. K.: Kitos knygos, 2017.
