Nacionalinės premijos laureatai atskleidė savo virtuvės paslaptis

Apie knygos gimimą ir kelią iki skaitytojo – nuo pirmosios minties impulso iki istorijos tekste ir iliustracijoje – papasakojo ir savo kūrybinės virtuvės paslaptis atskleidė du Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: rašytojas Valdas Papievis ir dailininkas Stasys Eidrigevičius.

Daugelis paklausti, kas yra knyga, pirmiausia pagalvoja apie  tekstu papasakotą istoriją. Tačiau kaip rašytojui ateina ir gimsta tekstas? Kokį kelią nueina mintis, kol tampa knyga? Ar ji gimsta ir yra vedama įspūdžio, o gal prieš imantis rašyti knygą jau privalu žinoti kuo ji pasibaigs?

Kiekvienas rašytojas, turbūt, papasakotų savo istoriją. Ir ne vieną.

„Pavydžiu tiems, kurie geba iš anksto susikurti siužetą, jo vingius, numato, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs jo kuriami personažai, nes jau perpratę jų charakterius, dar prieš pradėdami rašyti žino, kokia bus atomazga. Ir gali sau pasakyti: dabar rašysiu tiek valandų, po to eisiu pasivaikščioti, po to vėl rašysiu arba nerašysiu. O mane rašymas užklumpa. Dažniau neužklumpa“, – sako V. Papievis.

Pasak jo, pirminį impulsą tekstui, virsiančiam knyga, gali duoti bet kas, tačiau tai neatsiejama nuo išlaukimo, nuo leidimo sau tiesiog būti, o suplanuoti tokių akimirkų – neįmanoma.

„Nežinau, kas tuo metu manyje dedasi, bet akstiną rašyti gali įskelti bet kas: motinos ištarti žodžiai „diena kaip maiše“ („Ruduo provincijoje“), atsitiktinai nuo grindinio pakeltas permirkęs Paryžiaus planas („Vienos vasaros emigrantai“), „In The Mood for Love“ filmo muzika, visu garsu pasileista, pro langą akimis pasitinkant artėjančios audros debesis („Eiti“) ar lagamino ratukų dardėjimas („Odilė“). Kad ši rašymo būsena ištiktų, man reikia ilgai nieko neveikti, mėgautis tinginystės palaima: sėdėti ant Senos krantinės ir žiūrėti į po kojomis srūvantį vandenį, prisidegant vieną nuo kitos cigaretes, gurkšnoti vyną kavinės terasoje, be tikslo slankioti gatvėmis“, – pasakoja nacionalinės premijos laureatas.

„Tai – mirksniai, kai įveikęs tuštumos baimę, tarsi savaime parašai pirmąjį sakinį. Po to – antrą ir trečią. Randasi ritmas, kuris tave ima vesti. Neturiu muzikinės klausos, nežinau, ar turiu kalbos klausą, bet kalbai aš atsiduodu, ir ieškant žodžių, sintaksės darinių, ji manyje atveria tai, ko pats nežinojau savyje esant. Jei dažniau įsiklausytume į tai, ką sakome, gal geriau suprastume ir patys save? Rašyti man – išgyventi tai, ką išgyvenai. Savotiškas atsisveikinimas. Pasikliauju kalba – ji mane nuves ten, kur reikia. Ir visuomet baugulys – ar išgirsiu jos negirdimą muziką?“, – kalba jis.

Būtent todėl V. Papievis išsiduoda vis dar sutrinkantis, kai yra pavadinimas rašytoju, nes rašymas jam niekada nebuvo darbas, veikiau būsena.

„Kitados ją pavadinau egzistencine, dabar jau nebedrįstu. Kad ir kaip būtų, tai – laikas, kai visiškos vienatvės valandomis labiausiai su visais suartėji, pažįstamais ir nepažįstamais, kai nuo pasaulių atsiribojęs, giliausiai į juos nugrimzti“, – prisipažįsta autorius.

Paklaustas, ką jam apskritai reiškia rašyti, autorius sako, kad pirmiausia tai drąsa nusileisti į savo esybės gelmes.

„Rašyti – tai eiti per nežinios lyną. Atrodo, tu viską žinai, tuo pat metu – nežinai nieko. Rašydamas niekada nežinai, ar dar nesuklupai, ar tavo tolesnės pastangos nebėra visiškai tuščios, bevaisės. Ir dar svarbiau – ar tavo paties ir iš kitų žmonių patirtys transformuosis į kam nors, ką nors tavo rašomais žodžiais bylantį tekstą. Vienintelė išeitis – sakyti, kad rašau sau. Ir nebijoti nusileisti į giliausias savo esybės gelmes. Skiriasi aplinkybės, tonacijos, genetiniai kodai, bet juk visi mes panašūs. Spalvos tos pačios: liūdesys, nerimas, skausmas ar pyktis, tik atspalviai ne tokie patys“, – įsitikinęs menininkas.

Tačiau tekstas – tai tik viena dalis ir toli gražu ne vienintelė knygos sąlyga. Pats V. Papievis sako, kad rašytojui gimęs tekstas, tai dar ne knyga, iki jos – ilgas kelias, kurio gale – skaitytojas.

„Rankraštis ar mašinraštis, ar tavo kompiuterio ekrane esantis tekstas – toli gražu dar ne knyga. Jei taip būtų, galėčiau sakyti, kad esu daugybę knygų prirašęs. Neišleistas tekstas – be žado, be amo, jis – kurčnebylys. Jis nieko nebylo, nieko į save nesugaubia. Niekada nesusipažinsiu su visais skaitytojais, skaitančiais mano knygas, bet tikiu, kad jų išgyvenimai skaitant taip pat jas praturtina. Skaitymas – tai nuolatinis tos pačios knygos kūrimas ir perkūrimas. Viena knyga – tai tiek pat knygų, kiek jas skaitančių. Didžiulė tos pačios knygos biblioteka“, – pastebi rašytojas.  

Kad knyga daugiau nei tekstas, tvirtina ir knygų iliustruotojas, dailininkas, grafikas Stasys Eidrigevičius, kuriam knyga – tai visų pirma forma, vaizdas.

„Knyga man – krašto veidas, veidrodis. Todėl keliaudamas po įvairias šalis visų pirma apsilankau knygynuose, su dideliu smalsumu žiūriu meno albumus, knygas vaikams. Stebiu knygų viršelius, žaviuosi raidžių grožiu ir dailininkų išradingumu. Man viskas įdomu – ir mažytės knygos, ir knygos gigantės, padėtos ant specialių staliukų. Kai esu knygyne, žiūriu į knygų panoramą. Būna, kad kurią noriu paimti ir atversti, o būna, kad nepaliečiu nė vienos. Be galo svarbu viršelis. Tai knygos rūbas“, – sako menininkas.  

Jis sako turintis daugybę skirtingų pavyzdžių, kaip, kokiomis aplinkybėmis tekstas atranda tinkamiausią savo rūbą ir įgauna formą. Tačiau svarbiausia sąlyga, pasak jo, – susikalbėjimas tarp autoriaus ir dailininko.

„Iliustravau apie 40 knygų ir kiekviena iš jų turėjo savo kelią, savo vingius. Pavyzdžiui iliustruojant Vytautės Žilinskaitės knygą „Robotas ir peteliškė“ man iš anksto buvo pasakyta, kad autorė labai reikli, nežinome ar įtiksite, bet kurkite. Pasirinkau temperos techniką ir kai kūriau paveikslėlius, stengiausi atspėti, ką rašytoja norėjo pasakyti, kas yra tarp eilučių. Aš įžiūrėjau, kad tarp eilučių ten – laisvės klausimas, laisvė. Kai V. Žilinskaitė pamatė baigtus paveikslėlius liko patenkinta, tik vieną ar dvi iliustracijas pakoregavo, o leidykla paprašė plikoms vaikų galvoms užauginti plaukus. Knyga buvo išleista, išsiųsta į Bratislavoje vykusį konkursą, kurį ir laimėjo. Taip į iliustruotojų pasaulį įėjau kaip liūdnas, susimąstęs lietuvis, kurio darbai tamsūs, bet dar nematyti“, – pasakoja S. Eidrigevičius.  

 

Pasak jo, knygos sparčiai keičiasi, tobulėja jų leidyba, atsiranda naujų galimybių, ir tai išlaisvina dailininkus bei dizainerius, teikia vilties, kad net kadaise piešti eskizai, kurių autorius niekada nepamiršta, irgi taps dar nematytos formos knygomis.

„Būsimo kūrinio esmė glūdi būtent gerame eskize. Tik reikia suvokti, kuris eskizas labiausiai pavykęs. Aš kartais darau mažą eskizine knygelę, kurioje komponuoju būsimos knygos viziją. Neseniai radau dvi tokias. Viena knygelė „MY DOG“ – apie mano sūnaus šunį Kubą. Knyga taip ir liko kaip eskizas, nes neieškojau nei leidėjo, nei vysčiau to projekto. Bet paėmęs ta mini knygelę, jaučiu jos svarbumą, autentiškumą, dramaturgiją. Knygeles projektą padėjau kažkur ant lentynos ir turbūt po kelių metų vėl ją atrasiu“, – sako grafikas.

Abu knygos meistrai sutinka, jog knyga negimsta be puslapių, viršelių, tačiau jai neužtenka ir vien tik teksto. Regis, knygos stebuklas įvyksta tada, kai susitinka ir susikalba tie, kurie mato, kas turi gimti, ir atranda tas, kuris ją skaitys.

„Tai, į ką įsiklausai, įsigyveni, turi virsti apčiuopiama forma, ir tai reikalauja daug jautraus rankų darbo. Šitai akivaizdžiai pamačiau, kai radosi pirmoji penkiolikos rankomis rištų „Žiebtuvėlių anarchistų“ laida. Dar ir dabar tebematau džiūti sukabintus jos viršelius – jie man atrodė panašūs į sparnus paukščių, dar čia, bet netrukus nuskriesiančių – nežinia kur, nežinia pas ką“, – prisimena rašytojas V. Papievis.