„Aš rašau nelengvai, tarp mano knygų yra nemaži tarpai ir aš manau, kad ir toliau taip rašysiu. Tai nereiškia, kad gavau premiją ir viskas lengvai klostysis. Kaip tik akyliau skaitytojai žiūrės, galvos: na, žiūrime, ką nacionalinės premijos laureatė prašė. Tad tai įpareigoja, jokio palengvinimo čia nėra, atvirkščiai – kaip tik pasunkinimas, dar daugiau kompleksų įvaro. Bet, žinoma, aš esu labai dėkinga už premiją“, – sakė ji.
Pirmą apsakymų knygą „Išėjusi šviesa“ 1987-aisiais, tuomet būdama 27-erių išleidusi D. Kalinauskaitė vėliau padarė pertrauką – antroji jos esė ir apsakymų knyga išėjo po daugiau nei 30 metų.
„Aš nutilau. Man atrodė, kad aš nelabai ką turiu ir pasakyti, gyvenau labai normalų, įprastinį žmogaus gyvenimą. Paskui gyvenime buvo lūžių, kataklizmų ir apie 42 metus aš pajutau vėl didelį pojūtį rašyti ir aš, kaip rašytoja, iš naujo tada prasidėjau“, – sakė ji.
Šiuo metu D. Kalinauskaitė, be kūrybos, dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, mažiau nei prieš mėnesį ji tapo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nare. Ji sako ir dabar turinti laiko kurti, kadangi darbas nėra „valandinis“ ir neįpareigoja sėdėti vienoje vietoje.
Nacionalinės premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė, laureatų sąraše pirmadienį paskelbusi ir šios rašytojos pavardę, vėliau užsiminė, jog komisijos nariai net juokavo, kad premiją retai knygas leidžiančiai, bet įtaigiai rašančiai D. Kalinauskaitei reikėtų skirti „už neišleistą romaną“.
Pati kūrėja užsimena šiuo metu romaną rašanti, jis knygynuose, anot rašytojos, galėtų pasirodyti „gal po metų, gal po dviejų“.
„Tema – apie šeimą, giminę, žmones. Giminę plačiąja prasme, ne tik apie tuos giminystės saitus, kurie sieja. Padaryta jau nemažai. Tikrai neskubėjau dėl to, kad gaučiau premiją, ar dėl ko nors kito – natūraliai darau taip, kaip darau, klausau savo vidinio laikrodžio“, – sakė ji.
Menininkė pabrėžė, kad vienintelė knyga „Niekada nežinai“ parašyta jau turint sutartį su leidykla.
„Aš niekada nesudarau su leidykla sutarčių iš anksto, kad turiu po metų įteikti knygą. Žinau, kad tai yra pražūtis. Esu taip dariusi su viena knyga ir pasimokiau. Po to, kai turėsiu knyga, kai ji, mano manymu, bus gera, kokybė puiki, tada, manau, ir atsiras, kas tą knygą ir paims“, – sakė ji.
D. Kalinauskaitė taip pat pasidžiaugė, jog tarp septynių asmenų, šiemet gavusių premijas – net keturios moterys.
„Apdovanotų moterų paprastai būdavo viena. Manau, kad taip natūraliai sukrito, jog labiau vertos pasirodė moterys, jų daugiau pakliuvo. Manau, kad dėl to reikėtų tik džiaugtis“, – sakė ji.
D. Kalinauskaitė Vilniaus universitete 1983 metais baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, bendradarbiavo įvairiose Lietuvos leidyklose, dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro redaktore, yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė. Ji yra išleidusi tris knygas: apsakymų rinkinį „Išėjusi šviesa“(1987 metai), dvi esė ir apsakymų knygas – „Niekada nežinai“ (2008 metai) bei „Skersvėjų namai“ (2015 metai).
