74 metų H.Wassmo – bene garsiausia rašytoja Norvegijoje ir viena populiariausių prozininkių pasaulyje. Jos trilogija apie Diną Grenelv – „Dinos knyga“, „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“ – sulaukė nepaprastos sėkmės ir Lietuvoje.
H.Wassmo savaitgalį dalyvaus šiandien prasidedančiame festivalyje „Vilniaus lapai“. Tai bus jau antroji rašytojos viešnagė Lietuvoje. H.Wassmo lankėsi Vilniaus knygų mugėje 2006 metais. Tuomet ji daugiau kalbėjo apie Dinos trilogiją, šįsyk greičiausiai pristatys savo naujausią romaną „Ta, kuri mato“. Nors tai ir ne tęsinys, knygoje yra daugybė garsiosios trilogijos atgarsių.
H.Wassmo prieš viešnagę davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Atrodo, kad jūsų santykis su Lietuva yra gana artimas. Turiu omenyje ne tik tai, kad antrąsyk atvykstate į Lietuvą, bet ir jūsų romaną „Stiklinė pieno“ apie mergaitę iš Lietuvos kaimo. Kaip jūs pati apibūdintumėte savo santykį su mūsų šalimi? – paklausiau H.Wassmo.
– Viskas prasidėjo nuo knygos „Stiklinė pieno“ pagrindinės veikėjos Dortės. Dar tiksliau – nuo to, kad aš panorau papasakoti jos tėvų meilės istoriją.
Bet paaiškėjo, kad pačios Dortės istorija yra dar svarbesnė. Turėjau rinkti medžiagą Norvegijos teismų salėse, žiniasklaidoje, policijoje, iš vertėjų. Ėmiau interviu, susitikinėjau su jaunomis moterimis, kurių pasakojamomis istorijomis buvo sunku patikėti. Joms reikėjo apsaugos, jos to negaudavo, bet liudydavo rizikuodamos savo ir savo šeimos narių gyvybe ir saugumu.
Aš taip pat aplankiau Lietuvą. Pamačiau kraštovaizdį. Gražų, egzotišką, bauginantį. Pirmiausia kaip rašytoja viešnia, taip pat kaip besidominti temomis, kurių aš iš tiesų visai nenorėjau aprašinėti, bet turėjau.
Tas priėmimas, kurio sulaukiau Lietuvoje, tas rūpestingumas ir pagarba, kurie apgaubė mane kaip rašytoją, tikrai sujaudino.
Susidarė įspūdis, kad jūs bent jau tuomet gerbėte ir ilgėjotės laisvo žodžio taip, kaip mes Norvegijoje tai darėme jau nebeatsimenu kada. Norvegijoje tai jau priimama kaip savaime suprantamas dalykas.
– Pakalbėkime apie jūsų naujausią romaną „Ta, kuri mato“. Kodėl nusprendėte grįžti prie savo bene garsiausios trilogijos apie Diną Grenelv? Kaip naujasis romanas susijęs su trilogija?
– Praėjo 20 metų nuo tada, kai norvegiškai buvo išleista trečioji knyga apie Diną ir jos giminę „Karnos kraitis“. Nepaisant to, kad aš per tuos metus išleidau daug kitų knygų, Karna visą laiką buvo mano akiratyje. Ji vis apsireikšdavo. Sapnuose. Pokalbiuose su skaitytojais Norvegijoje ir užsienyje. Haliucinacijose.
Aš jaučiausi taip, lyg būčiau ją išdavusi, kai palikau pilnoje žmonių senoje akmeninėje bažnyčioje, kur ji ką tik pasakė baisią kalbą apie savo senelę Diną ir paliudijo apie dvi senelės padarytas žmogžudystes.
Aš žinojau, jog Karna nebuvo psichologiškai pakankamai stipri, kad atlaikytų tokią įtampą. Jai buvo 17 metų. Buvo 1890-ieji. Vaiko gerovės organizacija „Barnevernet“ dar neegzistavo. Niekas jai negalėjo padėti. Net Benjaminas, jos tėvas, nors ir buvo gydytojas.
Gėda, liūdesys, šokas, supratimas, kad esi visuomenės atstumtoji, lėmė tai, kad ji užsisklendė nuo pasaulio, nustojo kalbėti ir komunikuoti.
O kas buvo tas vienintelis, kuris galėtų išsiaiškinti, kaip viskas klostėsi toliau, ir padėti jai? Taip, tai buvau aš, rašytoja. Po dviejų storų mano biografijos įkvėptų romanų pradėjau rašyti šį pasakojimą sau pačiai. Iš pradžių maniau, kad tai neįmanoma. Dina jau buvo mirusi!
Bet susiradau anksčiau surinktą medžiagą, žemėlapius, nuotraukas, istorijas, teismo protokolus. Aš juk visa tai turėjau.
Iš naujo perskaičiau savo pačios knygas. Ir viskas užvirė, nebegalėjau sustoti.
Parašiau kolektyvinį romaną, kuris man atskleidė, kaip žmonės visais laikais veikia vieni kitus – tiek teigiamai, tiek neigiamai.
Susipynusi šeimos priklausomybė. Nutylėjimai, perduodami iš kartos į kartą. Apgaulė, silpnybės, beprotystė. Aš iš naujo susipažinau su personažais iš ankstesniųjų knygų. Jie kiekvienas turi savo požiūrį, kurį atskleidžia atskirame skyriuje. Kiekvienas šią istoriją matė kitaip, skirtingai išgyveno tai, kas nutiko. Tiesa nebuvo statiška.
Ne mažiau įdomu buvo įsigilinti į to laikotarpio psichiatriją. Turėjau atlikti nuodugnų tyrimą.
Surasti reikiamus kontaktus. Apsilankyti psichiatrijos ligoninėje. Išsiaiškinti, kaip psichiatrijos ligoninė tais laikais veikė. Jos rutiną, prietarus.
Turėjau iš naujo perskaityti Sigmundą Freudą.
– Ar įmanoma šį romaną skaityti, jei nesi skaitęs ankstesnių jūsų trilogijos knygų?
– Taip. Tai ir nepriklausomas kūrinys.
– Kokios temos jums buvo svarbiausios jame? Kaltė? Susitaikymas? Atleidimas?
– Didieji klausimai, kurie mane domino, tie patys, kuriuos paminėjote. Bet taip pat labai svarbi buvo gėda. Ką reiškia būti tuo, kuris mato, ir tuo, kuris dėl to turi liudyti apie išdavystę ir nutylėjimą?
Man, kaip rašytojai, nėra toks svarbus atleidimas – svarbu suprasti, kodėl viskas buvo taip, kaip buvo, ir pasimokyti iš to.
Žodis „atleidimas“ dažnai įgyja netikrumo ir sentimentalumo prieskonį su religiniais atspalviais. Dažnai jis pasitarnauja tam, kad visuomenė ir piktnaudžiautojas surastų ramybę.
– Tora, Dina, Ji iš „Tų akimirkų“ – šios jūsų kūrinių veikėjos turi šį tą bendra. Jų vaikystė buvo sunki, susijusi su prievarta. Be to, jos – nepritapėlės. Norėčiau paklausti apie šių personažų sąsajas su jūsų asmenine vaikyste. Kitaip tariant, ar vaikystėje jūs iš tiesų turėjote tą geltoną pieštuką iš „Šimto metų istorijos“, kuriuo aprašydavote savo įspūdžius?
– Taip. Geltonas pieštukas ir sužalotas vaikas yra daugumoje mano romanų. Gal net visuose.
Deja, aš žvelgiu į žmoniją kaip į kolektyvinį sužalotą vaiką. Aš bandau suprasti mūsų, kaip žmonių, tėvų, partnerių, trūkumus. Įsiskverbdama į kito žmogaus kūną ir sielą stengiuosi suvokti žmonių destruktyvų egoizmą ir instinktus.
– Viename interviu sakėte, kad didžiausi pasaulio iššūkiai yra vanduo, duona, taika, lygybė ir meilė. Jei stabtelėtume prie lyčių lygybės, ar jūs manote, kad ir šiais laikais moterims sunkiau būti pripažintoms?
– Taip. Taip buvo ir, deja, tam tikra prasme yra iki šiol, taip pat ir Norvegijoje. Tačiau to gerokai mažiau, nei buvo 1890-aisiais. Ir kuo daugiau tų, kurie atkreipia dėmesį į šio reiškinio absurdiškumą ir neteisybę, tuo sudėtingiau senoviškam vyriškam požiūriui išlikti šiuolaikiniame pasaulyje.
Bet iš tiesų neįtikėtina, kiek daug barzdotų, menkinančių moteris nykštukų sėdi žmonių galvose. Iškelkime juos visi kartu į šviesą ir pasijuokime iš jų!
– Jūsų personažai nėra pasyvūs. Jie neieško kompromiso. Jie veikia. Ar galėtume teigti, kad jūsų knygos skatina skaitytojus nesitaikstyti ir veikti?
– Aš to ir tikiuosi, kai paskutinis žodis jau parašytas! Bet kai rašau, apie tai negalvoju. Rašydama bandau iškelti į šviesą istoriją.
Šiaip ar taip, pasyvumas atveda prie išskydimo ir naikinimo. Turime padėti vienas kitam protestuoti, šauktis pagalbos, įvardyti tuos, kurie skriaudžia, nepaisydami to, kokia būtų viso to kaina. Tie, kurie nori atleidimo, privalo patys jo paprašyti. Teismų sistemos, aukštesnių jėgų arba tų, kuriuos nuskriaudė.
Bet pirmiausia jie turi suvokti savo kaltę.
– Ar mes galime tikėtis, kad po antrosios kelionės į Lietuvą parašysite dar vieną knygą, susijusią su Lietuva?
– Ačiū, kad to paklausėte! Tačiau aš negaliu pažadėti knygų, kurių dar neparašiau.
Bet kokiu atveju jūs jau pasėjote sėklą, ir niekas nežino, kur mano personažai nukeliaus. Net ir pati rašytoja.
* * *
Festivalyje trys renginiai – mokami
Literatūros festivalis „Vilniaus lapai“ vyks lapkričio 9–13 d. Vilniuje. Nors dauguma renginių bus nemokami, trys didieji susitikimai kainuos po 6 eurus. Visi jie vyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje.
1. Vakaras su M.Ivaškevičiumi – lapkričio 10 d. 18.30 val.
2. Vakaras su H.Wassmo (Norvegija) – lapkričio 11 d. 18.30 val.
3. Vakaras su A.Marčėnu – lapkričio 12 d. 18.30 val.
