Kitą savaitę H.Wassmo atvyks į Lietuvą – ji dalyvaus antrąsyk rengiamame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. Susitikimas su rašytoja vyks lapkričio 11 dieną 18.30 val. Nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje.
Tai bus jau antroji H.Wassmo viešnagė Lietuvoje. Garsioji rašytoja lankėsi Vilniaus knygų mugėje 2006 metais. Tuomet ji sulaukė minios gerbėjų dėmesio. Nenuostabu, nes jos trilogija apie Diną – „Dinos knyga“, „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“ – ir Lietuvoje sulaukė nepaprastai didelės sėkmės.
Tuomet, prieš beveik 11 metų H.Wassmo davė interviu „Lietuvos rytui“, kuriame svarstė ir apie Dinos trilogijos sėkmę.
Kitą savaitę festivalyje „Vilniaus lapai“ rašytoja pristatys naujausią savo romaną „Ta, kuri mato“. Įdomu yra tai, kad naujausias kūrinys susijęs su populiariąja Dinos trilogija. Ją galima laikyti ir Dinos trilogijos tęsiniu, ir atskira knyga.
Apie naująją knygą rašytoja papasakos kitą savaitę, o dabar prisiminkime 2006-uosius ir perskaitykime anuometinį interviu su H.Wassmo.
* * *
– Ar galėtumėte prisiminti pirmuosius impulsus, skatinusius pradėti rašyti eilėraščius, noveles ir romanus?
– Pirmasis mano sukurtas siužetas – istorijos, kurią papasakojo močiutė, tęsinys. Tai buvo pasakojimas apie žmogų, kuris nuolat eidavo į bažnyčią ir atsisėsdavo toje pačioje vietoje, nors jam ir nerūpėjo Dievas arba religija.
Aš niekada neužrašydavau savo kūrinių – augau saloje su retai išsimėčiusiais namais, kurių link vedė keliai per laukus, ir, eidama į mokyklą, parduotuvę ar pas kaimynus, garsiai sau pasakodavau išgalvotas istorijas.
Pirmieji mano kūrybos bandymai buvo tiesiog pramoga.
– Pirmoji knyga, kurią išleidote, buvo eilėraščių rinkinys. Ar eilėraščių rašymas kaip nors paveikė jūsų prozą? Ar dar rašote eilėraščius?
– Tikiuosi, kad poezija ryški ir mano prozoje, nes daug dirbu tobulindama savo tekstus. Gryną poeziją rašau tik retkarčiais – didžiąją mano gyvenimo dalį užima romanai.
– Kokį vaidmenį jūsų gyvenime ir kūryboje atlieka sapnai?
– Sapnai man svarbūs. Jei tik prisimenu, juos užsirašau, ypač tuos, kuriuos vadinu „darbiniais sapnais“ ir kurie dažnai tęsia mano pradėtą darbą arba pasufleruoja būsimo kūrinio idėją.
Sapnai svarbūs ir mano asmeniniam gyvenimui, nes jie išplečia ir praturtina tikrovę, moko į pasaulį žvelgti siurrealistiškai.
– Dinos trilogija jus išgarsino visoje Europoje. Kodėl, jūsų manymu, šios trys knygos taip išpopuliarėjo?
– Sunku pasakyti. Galima, be abejo, nekukliai teigti, kad šiose trijose puikiose knygose esama elementų, kurie privalomi geram romanui.
Tačiau atsakymas yra kur kas sudėtingesnis, ir rašytojas negali jo paaiškinti.
Manau, reikėtų džiaugtis, kad neleidi sau „gaminti“ to, ką nori skaityti žmonės, o stengiesi papasakoti savitą istoriją, kuri tave jaudina.
Dina yra moteris, daranti tai, ko moterys paprastai nedrįsta, nenori ar negali. Ji veikia!
Nuo pat vaikystės jausdamasi atstumta, nes netyčia „nužudė“ savo motiną, ji visą gyvenimą kovoja, kad būtų mylima. Ji inscenizuoja savo gyvenimą, pradeda vadovauti kitiems, atima iš jų gyvenimą, kai jai nepavyksta jų kontroliuoti.
Ir visa tai ji daro savitai, maištaudama, pavojingai elgdamasi tiek savo, tiek kitų atžvilgiu.
Ji yra antiherojė, kurios kai kurie vyrai tikriausiai labiau bijo nei myli, nors juos ir vilioja ją gaubianti erotika. Bet moterys, manau, supranta jos laukinį ir griežtą būdą, žavisi tuo, kad ji ryžtasi tam, ko jos niekuomet neišdrįstų padaryti.
– Kaip šių knygų populiarumas paveikė jūsų gyvenimą?
– Mano gyvenimo nuostata – rašyti naujas knygas negrįžtant į praeitį.
Vis dėlto Dinos dėka visame pasaulyje įgijau daug gerbėjų, apkeliavau ne vieną šalį. Ji taip pat uždirbo man daug pinigų ir pakeitė požiūrį į gyvenimą, ypač – į mirtį. Ji išmokė mane, ką reiškia skurstančiam žmogui turėti talentą, kuo nors aistringai žavėtis.
– Pagrindinė trilogijos personažė Dina negali gyventi be muzikos. Ji groja violončele, pianinu. Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atlieka muzika? Kodėl jūsų mėgstamiausias kompozitorius yra J.S.Bachas?
– Nesu muzikos atlikėja, jos klausausi labiau pilvu, o ne protu. Aš nepažįstu natų, o tik pasineriu į muziką, atsiveriu jai. Koncertuose dažnai verkiu.
Sėdint tamsioje salėje, kurioje žmonės turi tylėti ir klausytis, man dažnai kyla idėjos ir vizijos, kurias galiu naudoti kūryboje. Labiausiai mėgstu J.S.Bachą, tačiau turiu daugiau mėgstamų kompozitorių. Tai priklauso nuo nuotaikos ir poreikio.
– Kurią savo knygą mėgstate labiausiai? Kodėl?
– Knyga, prie kurios dirbu, yra mano skausmo kūdikis, todėl yra mylimiausia, juolab kad nežinau, ar šis „kūdikis“ kam nors patiks.
Kalbant apie jau išleistas knygas – tegul skaitytojai patys išrenka geriausias. Tačiau akivaizdu, jog debiutinis romanas „Namas su akla stikline veranda“ man visada liks tarsi stebuklas – nuo jo viskas prasidėjo.
– Gal galėtumėte papasakoti apie savo rašymo įpročius? Galbūt jūs rašydama klausotės muzikos?
– Rytais savo „laivo žurnale“ tarsi senovės jūreivis užfiksuoju temperatūrą, oro sąlygas ir koordinates. Paskui išgeriu kavos, suvalgau gabaliuką duonos, paskaitau laikraščius.
Tiktai paruošusi save pačią ir savo kūną, laiptais lipu į savo darbo kambarį ir pradedu dirbti.
Man patinka nusistovėjusi tvarka, tačiau aš nelinkusi tikėti, kad antgamtinės jėgos atliks darbą už mane. Aplinkui turi būti visiška tyla, netrikdyti jokia muzika, balsai arba telefonas.
Aš nematau, kas vyksta gatvėje, savo darbo kambaryje pro tris didelius stoglangius regiu vien tiktai dangų.
– Jūsų knygose itin svarbi meilė ir kerštas. Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atlieka meilė?
– Meilė yra svarbiausias dalykas gyvenime. Vienas mano sugalvotų personažų mane išmokė, kad svarbiau gebėti mylėti, o ne būti mylimam.
Žinoma, norėtųsi patirti abu jausmus, nes tai suteikia sveikatos ir drąsos kūrybai. Vaikas, nepatyręs artumo ir meilės, miršta. Blogis suveši ten, kur nėra meilės, todėl pasaulis yra toks, koks yra.
