„A.J.Greimas pilnas prieštaravimų – filme yra labai daug detalių, kurios tą parodo. Pavyzdžiui, jam, visą gyvenimą besistengusiam vakarietinti ir „miestinti“ Lietuvą, staiga pasisuka gyventi kaime – ir ne šiaip troboje, o... pamatysite patys. Mėgstu, kai žiūrovas pats iššifruoja, kodėl viena ar kita yra rodoma ar sakoma. Tai juk irgi semiotika“, – pasakojo R.Zemkauskas.
O štai A.J.Greimo kolegos prancūzai žmogiškąją jo pusę pamatė tik dabar, viešėdami semiotikos konferencijose. „Jie atrado būtent emocionalųjį A.J.Greimą, kuris motyvuoja, paaiškina, kodėl daro viena ar kita, nes prancūzams A.J.Greimas, kaip mokslininkas, buvo sausas, griežtas, reiklus ir ironiškas“, – kalbėjo A.J.Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro doktorantė Austėja Oržekauskienė, LRT Klasikos laidoje “Kasdienybės kultūra” kalbinama Violetos Melnikienės.
– „Trys ketvirtadaliai mano gyvenimo yra korespondentiški, ypač su Lietuva“, – viename laiške rašė A.J.Greimas. Kokį moralinį įsipareigojimą jis jautė? Kokie interesai, pažiūros skatino tokią aktyvią korespondenciją?
– A.J.Greimas jautė didžiulį komunikacijos poreikį. Net paskutiniais gyvenimo metais jis ne tik neatsitraukė nuo praktinių reikalų akademiniame gyvenime, bet ir ypač intensyviai dalyvavo tiek formuojant Vilniaus universiteto biblioteką, tiek patį universitetą.
Jis kelerius metus labai judino semiotikos mokslų institucionalizavimą universitete, buvo kalbėjęs su Rolandu Pavilioniu apie tokio pobūdžio studijas Filosofijos fakultete, galiausiai buvo įkurtas A.J.Greimo centras. Bet, kadangi tokie reikalai juda labai pamažu, jis susirašinėjo su R. Pavilioniu, Jonu Kubiliumi.
Šiemet kaip tik semiotikos konferencijose viešėjo A.J.Greimo kolegos prancūzai, kurie tik dabar susipažino su kai kuriais A.J.Greimo lietuviškais publicistiniais tekstais. Jie prisipažino, kad tik dabar pamatė kitą, žmogiškąją, A.J.Greimo pusę, kuri iki tol jiems buvo visiškai nepažįstama, ir tik dabar suprato, koks buvo viso to semiotikos projekto tikslas. O tikslas, kaip A.J.Greimas formuluoja laiškuose ir publicistiniuose tekstuose, yra tarnystė Lietuvai.
– Labai įdomus A.J.Greimo laiškų stilius, žodynas turtingas, emocingas. Kokį jo charakterį atskleidžia minčių raiška?
– Laiškai labai nevienalypiai. Laiškų, tarkim, Aleksandrai Kašubienei, Arvydui Šliogeriui, Aleksui Churginui, kitiems artimiems draugams stilius yra visai kitoks negu rašytų žmonėms, su kuriais labiau tvarko reikalus arba kur sieja labiau dalykiniai santykiai (tarkim, R.Pavilioniu arba J.Kubiliumi).
Laiškuose matome labai daugialypį A.J.Greimą, negalima teigti, kad yra tik A.J.Greimui būdingas epistolinis stilius – jis labai priklauso nuo korespondento, nuo reikalo, kuriuo rašoma.
– A.J.Greimas – labai karštas, tiesmukiškas, kategoriškas žmogus ir sako tiesą į akis, pavyzdžiui, laiškuose labai daug „staugt norisi“, „metu viską“, „netikiu, kad Lietuvoje kas nors pasikeis“... O ką naujo atrado prancūzai?
– Visiškai sutinku. Lygiai taip pat jį apibūdina prancūzai, tik tiek, kad, bent jau raštiška forma, jis su prancūzais bendravo visai kitaip. Toks karštas charakteris ir tiesos sakymas į akis, be abejo, išliko, bet emocionalioji pusė, ko gero, buvo tik lietuviškoje raštijoje.
Taigi jie atrado būtent emocionalųjį A.J.Greimą, kuris motyvuoja, paaiškina, kodėl jis daro viena ar kita, nes prancūzams A.J.Greimas, kaip mokslininkas, buvo sausas, griežtas, reiklus ir ironiškas. Bet tai, kaip jis rašė lietuviams, tiek viešuose, tiek privačiuose laiškuose, tiek publicistikoje, jiems buvo visiškai neaišku ir nepažįstama.
– Su kuo A.J.Greimas susirašinėjo? Kaip atsirasdavo tie nauji žmonės, pavyzdžiui, A.Šliogeris? Juk A.Šliogeris A.J.Greimui nusiuntė savo knygą.
– Nemažai jo epistolinių draugysčių taip ir užsimezgė – jį patį susirasdavo žmonės. Ryšys su A.Kašubiene buvo nutrūkęs 50 metų, tik kai ji nusiuntė jam paskaityti savo rašomą vaikystės atsiminimų knygą, tada jie pradėjo susirašinėti.
– A.J.Greimas vis kalbėjo, kad reikia modernizuoti katalikybę. Kaip jis tai įsivaizdavo?
– Katalikybės klausimu yra padrikų pastabų, bet manau, kad religinė sfera nebuvo ta, į kurią jis būtų norėjęs kištis. Taip, lenkišką katalikybės formą jis laikė atgyvenusia, nes ten daugiau koncentruojamasi į ritualus negu į santykio su Dievu turinį.
Nors Paryžiuje A.J.Greimas bendradarbiavo su Bažnyčios atstovais, kartu nagrinėjo įvairias teologines problemas, susitikimai su jais buvo mokslinio pobūdžio. Beje, semiotika Vatikano pripažinta vienu iš keturių metodų, kuriais oficialiai leidžiama aiškinti Šventąjį Raštą.
– Įdomiausia laiškų grupė – susirašinėjimas su A.Kašubiene. Priminkite jų istoriją – susirašinėta nuo 1988 m., bet jie buvo pažįstami dar tada, kai jis mokytojavo, o ji buvo jo mokinė.
– Šie laiškai iš tiesų užima išskirtinę vietą, nes buvo rašyti paskutinius ketverius metus iki A.J.Greimo mirties. Tai buvo metas, kai natūraliai iškyla poreikis suvesti gyvenimo sąskaitas, ir, matyt, A.J.Greimas tokiam pokalbiui nerado tinkamesnio adresato už Aleksandrą. Viena priežasčių, manau, ta, kad tai buvo metas, kai jam ypač norėjosi atsigręžti į tolimą praeitį, į jaunystės metus.
– Ir tai buvo jo pirma meilė?
– Niekur taip nėra įvardyta, bet gali būti.
– A.J.Greimas labai santūriai kalba apie jausmus, bet su A.Kašubiene liejasi kažkas kitas. Matyt, jie vienas kitą labai papildė. Jis – intelektualiai, ji – intuityviai. Gal dėl to jis tarsi permąsto savo gyvenimą? Jis netgi iš šalies žiūri į savo mokslą ir galvoja, kiek tai prasminga.
– Tikrai taip, šie klausimai jam, be abejo, kilo. Laiškuose randame ir labai aiškių nusivylimo gaidelių, kad viskas nuėjo šuniui ant uodegos.
– Taip, čia toks gana mįslingas pasakymas. Susidaro įspūdis, kad pabaigoje lieka tik sopantis kūnas, skausmas – tiek fizinis, tiek dvasinis. Labai sunku tai komentuoti, nes, rašydamas tokius laiškus Aleksandrai, kitiems žmonėms jis rašo jau visai kitaip – vėl atgauna šelmišką organizatoriaus, įkvepiančio optimisto toną.
Vien remdamasi tais laiškais nekalbėčiau apie visišką nusivylimą – juk būna ir kažkokių momentinių jausmų, minčių, kurias užrašai kaip dienoraštyje, o kitą rytą peržiūrėjęs gali visai kitaip tai įvertinti. Dėl ko miniu dienoraštį? Vienas prancūzų profesorius yra minėjęs, kad A.J.Greimas bandė rašyti dienoraštį, bet jam nepavyko.
Jam būtinai reikėjo kokio nors atsako. Po to, kai pačiam nepavyko, bandė rašyti savo šuns Rudžio dienoraštį. Irgi nepavyko. Tą reikalą jis metė, bet akivaizdu, kad kažkoks poreikis liko, ir štai atsirado A.Kašubienė – ji tapo klausytoja, kuri atsiliepė taip, kaip jam tuo metu reikėjo, pasakydavo tai, ko jis tikėjosi, ir, matyt, tam tikrą spragą jo dvasiniame gyvenime užpildė.
– A.J.Greimas buvo vedęs du kartus. Kokios tai buvo moterys?
– Iš A.J.Greimo mokinių liudijimų galima nesunkiai suprasti, kad pirmoji žmona Onutė jam buvo ypač svarbi, jo didžiausias ramstis. A.J.Greimas buvo visiškai nepraktiškas žmogus, tad Onutė tvarkė visus jo reikalus, jį vežiodavo, nes jis nevairavo, rūpinosi visu namų ūkiu – viskuo. Kažkuriame interviu A.J.Greimas, paprašytas išvardyti, kurie keturi ar penki asmenys buvo jam padarę didžiausią įtaką, pirmiausia paminėjo būtent savo žmoną ir tik paskui – savo profesorius, mokytojus.
– Jis įdomiai pasakė, kad kiekvienas vyras yra savo žmonos vaikas. O su antrąja žmona Teresa juos siejo mokslas? Ji buvo gabi jo studentė?
– Šiemet konferencijoje Teresa pasakojo, kad A.J.Greimą ji irgi susirado pati, rašydama mokslinį darbą ir tikėdamasi konsultacijos. Kontaktas galiausiai virto draugystės ir meilės istorija. Tai nebuvo tik bendradarbiavimas.
– Jis vedė Teresą prieš pat mirtį ir norėjo visą mokslinį palikimą, archyvus palikti jai?
– Taip, manau, kad tai liudija, jog šiuo žmogumi jis iš tikrųjų pasitikėjo ir nusprendė, kad taip bus teisingiausia.
* * *
A.J.Greimas, didesnę gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje, yra laikomas vienu moderniosios semiotikos – kalbotyros srities, tyrinėjančios ženklų struktūras įvairiose sistemose, – pradininkų. Garsusis kalbotyrininkas, mitologas, eseistas mokėsi Kupiškyje, Šiauliuose, Marijampolėje, vėliau studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete.
„Kaip galima žmogui, veikiančiam moksliniame ir kultūriniame pasaulyje, suderinti savo buvimą drauge lietuviu ir prancūzu? Tokia problematika geriau suprantama kaip dviejų kultūrinių pasaulių sugyvenimas, vienam kitą papildant, vienas kitam prieštaraujant“, – savo dvilypę kilmę yra pakomentavęs pats A.J.Greimas.
Konstitucinę teisę VDU jam dėstė rektorius, Aukščiausiojo Teismo teisėjas Mykolas Romeris, logiką – mąstytojas Vosylius Sezemanas, o viduramžių krikščioniškąją filosofiją – garsus rusų filosofas Levas Karsavinas. Pirmaisiais metais A.J.Greimas VDU taip pat studijavo Lietuvos teisės istoriją, romėnų teisę, politinę ekonomiją, socialinę žemdirbystės istoriją, psichologiją, vokiečių ir rusų kalbas.
Pasak A.J.Greimo biografiją parengusio mokslininko, Purdue universiteto (JAV) profesoriaus Thomaso F.Brodeno, semiotikos pradininkas Kauną prisiminė kaip kosmopolitinį miestą, kuriame susipažino su įvairius pasaulio kraštus jau aplankiusiais studentais.
„Lietuva formavo jo asmenybę ir tapatybę, suteikė jam rimtą humanitarinį išsilavinimą, įteigė jam europinio folkloro tradiciją ir poetinę prasmę, įdiegė jam įsipareigojimą įsijungti į vykstantį tautinės kultūros ir bendruomenės kūrimą“, – apibendrino T.F.Brodenas.
A.J.Greimas laikomas Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėju, vienu iškiliausių semiotikų Prancūzijoje kartu su Rolandu Barthesu. Tarp jo labiausiai žinomų atradimų – semiotinis kvadratas, aspektualumo, izotopijos tyrimai, taip pat lietuvių mitologijos, religijos tyrinėjimai.
R. Zemkausko filmo „Ieškoti Greimo“ pristatymas ir peržiūra. Spalio 18 d., trečiadienį, 18 val. Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus (S.Daukanto g. 25, Kaunas). Po filmo – diskusija su režisieriumi.
