Kaip skelbia oficiali Nobelio komiteto formuluotė, K.Ishiguro apdovanotas už tai, kad „emociškai itin stipriuose kūriniuose sugebėjo atskleisti iliuzinius žmogaus santykius su pasauliu ir anapus to tvyrančią bedugnę“.
Rašytojas plačiai žinomas pasaulyje, jo kūriniai išversti į keturias dešimtis kalbų. Lietuviškai išleisti du jo romanai – „Dienos likučiai“ ir „Neleisk man išeiti“.
Jis yra keturis kartus nominuotas prestižiniam Bookerio apdovanojimui ir 1989 metais laimėjo šią premiją už romaną „Dienos likučiai“ („The Remains of the Day“).
Laikraštis „The Independent“, komentuodamas žinią apie premijos skyrimą K.Ishigurai, pavadino jį „vienu didžiausių britų romanistų“, laikraštis „The Guardian“ citavo literatūros kritiką Stepheną Page’ą, svarbiausiais rašytojo prozos kokybės ženklais laikantį „emocinį įtaigumą ir intelektualinį smalsumą“.
Šių metų laureatą paskelbusi Švedijos karališkosios mokslų akademijos nuolatinė sekretorė profesorė Sara Danius teigė, kad šis rašytojas yra didis žodžio meistras, o jo kūryboje „susilieja Jane Austen ir Franzas Kafka“.
Favoritu niekas nelaikė
K.Ishiguro vardas nebuvo minimas tarp pagrindinių pretendentų laimėti prestižinę Nobelio premiją.
Kita vertus, pasitvirtino ekspertų prognozė, kad šių metų literatūros premijos laureatas bus tradiciškesnės pakraipos, nes Švedijos akademijos sprendimas praėjusių metų premiją skirti amerikiečių bardui Bobui Dylanui ir pastarojo delsimas ją priimti bei sprendimas nedalyvauti teikimo ceremonijoje sulaukė itin prieštaringų vertinimų.
Gvildena tas pačias temas
K.Ishiguro literatūrinė karjera prasidėjo 1981 m. nuo trijų apsakymų, išspausdintų antologijoje „Introduction 7: Stories by New Writers“.
Netrukus po to, kai 1983 metais išleido pirmąjį romaną, jam buvo skirta stipendija kaip vienam geriausių jaunųjų britų rašytojų.
Tokį pat paskatinimą už tuos pačius laimėjimus jis gavo ir 1993 metais.
Pirmasis romanas „Ten, kur padūmavusios kalvos“ (1982 m.) pasakoja apie Ecuko, Anglijoje gyvenančią našlę iš Japonijos. Po dukters savižudybės ją persekioja prisiminimai apie Nagasakio sugriovimą ir atstatymą.
Antrajame romane „Perėjūniško pasaulio menininkas“ per dailininką Macui Ono, kurio pečius slegia karinė praeitis, gvildenamas japonų santykis su Antruoju pasauliniu karu. Šis romanas Didžiojoje Britanijoje tapo metų knyga.
Jau pirmuose romanuose išryškėjo temos, su kuriomis K.Ishiguro yra labiausiai siejamas: tai atmintis, laikas ir saviapgaulė.
Vienas angliškiausių romanų
Pasaulyje K.Ishiguro išgarsino trečiasis romanas „Dienos likučiai“ (1989 m.), išleistas ir lietuviškai.
Tai – pagyvenusio anglų liokajaus Stivenso istorija, prisiminimais paremtas monologas tradicijų nykimo, pasaulinio karo artėjimo ir fašizmo stiprėjimo fone XX a. pirmojoje pusėje.
Stivensas, beveik visą gyvenimą tarnavęs lordo Darlingtono namuose, tebedirba tą patį darbą, tik dabar jo šeimininkas – turtuolis iš Amerikos Faradėjus.
Liokajus vyksta susitikti su buvusia ekonome panele Kenton, tikėdamasis, kad ji grįš į ankstesnį darbą.
Šešios kelionės dienos virsta Stivenso kelione į praeitį, vis giliau į prisiminimų gelmę.
„Konservatyvi kaip „Dauntono abatija“, apgaulingai paprasta ir kartu tobulai įtaigi tikro anglų liokajaus biografija, papasakota jo paties.
Vienas geriausių pasaulyje romanų apie beprasmiškai iššvaistytą gyvenimą“, – taip apie „Dienų likučius“ atsiliepia literatūros apžvalgininkai.
Kritikai teigė, kad japonas parašė „vieną angliškiausių XX amžiaus romanų“. Jį lygino su Josephu Conradu ir Vladimiru Nabokovu, kuriems taip pat pavyko sukurti klasikinius kūrinius ne gimtąja kalba.
Šis romanas apdovanotas prestižine Bookerio premija. Komiteto nariai dėl jo balsavo sutartinai, o tai nedažnai atsitinka.
Pagal „Dienų likučius“ sukurtas režisieriaus Jameso Ivory filmas „Dienos pėdsakais“, kuriame vaidina Anthony Hopkinsas ir Emma Thompson, buvo nominuotas net aštuoniems „Oskarams“.
Skamba muzikos motyvai
1995 m. išleistas sudėtingiausios stilistikos K.Ishiguro romanas „Nepaguodžiamieji“ („The Unconsoled“). Jis kupinas literatūros ir muzikos aliuzijų.
Romano veiksmas rutuliojasi neįvardytoje Vidurio Europos šalyje ir mūsų dienomis – tuo šis romanas skiriasi nuo ankstesnių K.Ishiguro kūrinių, persmelktų praeities prisiminimų.
Jo herojus – garsus pianistas – skęsta susitikimų ir įsipareigojimų chaose, vis bandydamas neprarasti savo gyvenimo kontrolės.
Praradęs atmintį jis klajoja po miestą su viltimi ją atgauti.
K.Ishiguro tris dienas aprašo penkiuose šimtuose puslapių, kurie tiesiog prikausto skaitytojo dėmesį, nors pasakojimas specialiai trūkinėja, yra eksperimentinio pobūdžio.
Muzika svarbų vaidmenį vaidina ir 2009 m. rinkinyje „Noktiurnai: penkios istorijos apie muziką ir sutemas“ („Nocturnes: Five Stories of Music and Nightfall“), kuriuo rašytojas grįžo prie novelių, nuo kurių ir pradėjo kūrybos kelią.
Dar vieno K.Ishiguro romano „Kai mes buvome našlaičiai“ (2000 m.) veiksmo vieta – XX a. pirmosios pusės Šanchajus.
Romane privatus detektyvas tiria paslaptingą savo tėvų dingimą prieš 20 metų.
Čia K.Ishiguro grįžo prie pamėgtos klajonių po praeitį temos.
Lieka ištikimas sau
K.Ishiguro kūrybai būdinga kruopščiai prislopinta raiškos maniera, kad ir kokie įvykiai būtų aprašomi.
Jo romanų stilius ir žanras skirtingas, tačiau centre visada – žmogaus emocinė būsena įvairiose situacijose.
Naujesniuose jo darbuose yra fantastikos elementų. Su savo 2005 m. distopiniu darbu „Neleisk man išeiti“ („Never Let Me Go“) K.Ishiguro į savo kūrybą įliejo šaltą povandeninę mokslinės fantastikos srovę.
Romano veiksmo vieta – antiutopinė XX a. pabaigos Didžioji Britanija, herojai dalyvauja žmonių klonavimo procese. Žurnalas „Time“ šį romaną išrinko metų knyga, įtraukė į geriausių visų laikų anglakalbių romanų šimtuką.
Naujausio romano „Palaidotas milžinas“ (2015 m.) veiksmo vieta – viduramžių Anglija, kur vyksta žiaurus karas tarp britų ir saksų. Pagyvenusi pora leidžiasi ieškoti sūnaus, kurio daug metų nematė.
Nors romane yra maginės fantastikos elementų ir epinių vaizdų, primenančių Apskritojo stalo riterių istorijas, K.Ishiguro vėl tyrinėja, kaip atmintis siejasi su užmarštimi, istorija – su dabartimi, fantazija – su tikrove.
1989 metais duodamas interviu žurnalui „Bomb“ rašytojas sakė: „Man įdomi prieškario ir pokario aplinka, išbandymai, susiję su vertybėmis ir idealais, taip pat žmonių suvokimas, kad jų idealai nebuvo tokie, kokie buvo iki tol.“
Domina tik peizažas galvoje
Nors visus aštuonis K.Ishiguro romanus sieja pagrindinė – atminties – tema, jo herojus kamuoja sunkūs prisiminimai, netektys ir praeities apmąstymai, jis niekada nerašo tos pačios knygos du kartus. „Nesikartoti!“ – toks rašytojo šūkis.
Viename interviu K.Ishiguro sakė, kad jo visiškai nedomina peizažas – jam rūpi tiktai vaizdinys žmogaus galvoje. Jo knygose aplinkybių, gyvenimo peizažas susilieja su mūsų sąmonės peizažu, riba tarp jų išsitrina, tampa visiškai skaidri.
Rašytoją domina tai, kas slepiasi po kaukėmis, už atminties uždangos.
Jo romanų herojų kelio galas visada aiškus: jie nuosekliai, žingsnis po žingsnio suvokia tiesą apie save ir ta tiesa būtinai kelia nerimą, yra neparanki, pakertanti kojas. Vienintelis dalykas, kurį galima padaryti, – kuo greičiau vėl užtraukti uždangą.
Ką slepiame savo spintoje
K.Ishiguro išgarsinęs romanas „Dienos likučiai“, pasirodęs 1989 metais, tarsi apibendrino XX amžių: mes klajojame pažįstamais peizažais, kalbame pažįstamomis temomis, bet tie pokalbiai mums nepatogūs ir ankšti.
Dabar akivaizdu, kad K.Ishiguro, nors susitelkęs į atminties ir praeities temas, yra šiuolaikiškas autorius. Jam nerimas tampa pagrindine laiko žyme, bet tą nerimą gali sukelti tai, kas jau išgyventa, pamiršta, ko tarsi neverta prisiminti.
Jis kalba apie tai, kaip mes vis slepiame savo skeletus spintoje arba po lova, kad vėliau su siaubu juos ten vėl atrastume.
Blaškėsi tarp literatūros ir muzikos
Kazuo Ishiguro gimė 1954 m. lapkričio 8-ąją Nagasakyje (Japonija), okeanografo Shizuo Ishiguro šeimoje. 1960 m. šeima persikėlė į Didžiąją Britaniją, Sario grafystės administracinį centrą Gilfordą. Tėvas įsidarbino Nacionaliniame okeanografijos institute.
Tėvai neketino ilgai užtrukti Didžiojoje Britanijoje, tačiau šeimos planai pasikeitė ir Kazuo pradėjo mokytis vietos mokykloje. Vėliau viename interviu jis sakė, kad buvo vienintelis užsienietis tose apylinkėse.
Jis svajojo tapti muzikantu, grojo klubuose, siuntinėjo savo įrašus prodiuseriams, bet nesėkmingai.
1978 m. Kento universitete gavo anglų kalbos ir filosofijos bakalauro laipsnį, 1980 m. – Rytų Anglijos universiteto menų magistro laipsnį. Jis lankė literatūros seminarą, kuriam vadovavo Malcolmas Bradbury, šiolaikinio romano specialistas.
K.Ishiguro sukūrė kelių džiazo dainininkės Stacey Kent dainų žodžius. Apie savo dainų tekstus jis kalbėjo: „Intymus, kupinas pasitikėjimo, labai asmeniškas kalbėjimas, prasmė neturi būti lengvai pagaunama. Ji turi būti miglota, turite skaityti tarp eilučių.“
K.Ishiguro yra dviejų televizijos filmų autorius ir Karališkosios literatūros draugijos narys.
K.Ishiguro gyvena Londone su žmona Lorna McDougall (nuotr.) ir dukterimi.
