M.Proustas pats surašydavo pastabas ir nusiųsdavo jas savo laidėjui atspausdinti, kad „neliktų jokių mano ranka rašytų pėdsakų“. Tai suteikdavo jam galimybę visiškai atitolinti save „nuo pinigų, kurie pakeis rankas“.
Laiškų turinys buvo paviešintas, kai nuspręsta parduoti itin retą „Svano pusėje“ kopiją, už kurią, tikimasi, bus sumokėta apie pusę milijono eurų.
Iš laiškų tapo aišku, kad M.Proustas dirigavo šiam reikalui iš savo lovos, žadėdamas leidyklos „Grasset“ redaktoriui, kad jis „žinoma, pilnai atsiskaitys“.
Turtingasis rašytojas sumokėjo 300 frankų – šiandien tai sudarytų maždaug 985 eurus – už šlovinantį atsiliepimą, kuris atsidūrė „La Figaro“ pirmajame puslapyje. Dar 660 frankų už pagiriamąja ir daug ilgesnę recenziją, kuri atsidūrė „Journal des Debats“ viršelyje, jis sumokėjo savo bičiuliui.
Abu šie straipsniai buvo „patobulintos“ vienos labai teigiamos „Svano pusėje“ recenzijos versijos. Ją buvo parašęs M.Prousto senas draugas tapytojas Jacques'as Émile'as-Blanche, kurio nutapytas M.Prousto portretas kabo Paryžiaus d'Orsay muziejuje.
Laiškai redaktoriui Louisui Brunui liudija, kad M.Proustas neabejojo savo kūrinio verte, nes redaguodamas parduodamas recenzijas taškėsi pagyromis sau. „Svano pusėje“, rašė jis, yra „nedidelis šedevras“, kuris kaip vėjo gūsis nupūs visko, kas dabar parduodama, „hipnotizuojančius garus“.
Palyginęs save su Charles'u Dickensu, M.Proustas pareiškė: „Tai, ką ponas Proustas mato ir jaučia, yra absoliučiai originalu.“, jo kūrinys yra „per šviesus akiai... Ši knyga siūlo kone ketvirtąją kubistų dimensiją.“
M.Proustas įkalbinėjo dar tris redakcijas, kad savo recenzijas jos prisotintų švelnių savo draugo teksto atspavių, nors buvo pasiruošęs sumokėti tik vienai – dienraščiui „Gil Blas“.
Laiškuose taip pat aprašytas jo įtūžis ant „La Figaro“ – kuriam jis kartais parašydavo straipsnių– dėl to, kad paredagavo jo parašą „didis Marcelis Proustas“.
Pasak ekspertų, M.Prousto viešumo troškimas iš dalies susijęs su tuo, kad jis pats finansavo savo knygos leidybą. Daugybė leidyklų atmetė jo romaną – jis buvo išleistas tik tuomet, kai L.Brunas 1913 m. įkalbėjo savo viršininką Bernard'ą Grasset išleisti knygą, jeigu autorius padengs visas išlaidas.
Tačiau B.Grasset vis tiek nepuoselėjo vilčių, kad knyga bus sėkminga. Vienam draugui jis net pareiškė: „Tai nepaskaitoma“.
Šiaip ar taip, praėjus keliom savaitėms po romano pasirodymo kai kurie kritikai knygą pavadino genialiu kūriniu, nors kiti liko suglumę. Leidėjas Gastonas Gallimard'as vėliau rašė, kad M.Prousto romano atmetimas buvo didžiausia jo karjeros klaida.
M.Proustas pasirūpino ir specialiu „Svano pusėje“ leidimu – puslapiai buvo atspausdinti ant brangaus „japoniško audeklo“, pagaminto iš šilkmedžių žievės. Iki šių laikų išliko tik keturios kopijos – vieną jų M.Proustas padovanojo L.Brunui už „subtilias paslaugas“. Būtent ji spalio 30 dieną bus parduota aukcione. „Tai kopija, dėl kurios verta mirti“, – ištarė M.Prousto biografas Jeanas-Yves Tadie.
„Sotheby’s“ tikisi, kad knyga bus parduota maždaug už 400–600 tūkst eurų.
Istorikai teigia, kad anais laikais mokėjimas už teigiamas recenzijas nebuvo neįprastas dalykas.
Bet ir tai M.Proustas darė itin talentingai. Jis niekada nebuvo tiesmukas. Jis veikė kaip savo paties spaudos atstovas: pateikdavo savo paties rašytas recenzijas, bet siekdavo, kad viešumoje jos pasirodytų kitų žmonių pavardėmis.
