Juozui Miltiniui išsišaipius rašytoja puolė skandintis Nevėžyje

Be galo skausminga ir jos tėvo istorija, ir apmaudus mylimo vyro netekimas Egipte, kai visi pramogavo jodami ant asilų.

Keturiolika knygų išleidusi poetė ir prozininkė Ineza Juzefa Janonė (pase – Buitkuvienė) Panevėžiui jaučia ypatingus sentimentus.

Čia, gimtoje Utenos gatvelėje šalia geležinkelio, tebeglūdi jos kūrybinių impulsų lobynas.

Eilėraštis, apsakymas ar esė gimsta iš neišsemiamų vaikystės versmių, iš anuometinių potyrių, visam gyvenimui davusių užtaisą. Juo ir naudojasi.

Iš ten ir Inezos literatūrinis išskirtinumas – gebėjimas žiūrėti į pasaulį tiriančiomis, lyriškomis vaiko akimis.

I.J.Janonė gyvena Vilniaus centre, aktyviai dalyvauja įvairių literatūrinių susibūrimų renginiuose, dažnai keliauja po svečias šalis, vyksta į skaitymus, minėjimus, rašytojų vakarones. Ir rašo naują knygą.

Gimtojo Panevėžio senokai nelankė, artimųjų čia nebelikę. Bet kvietimas susitikti Utenos gatvelėje ją akimirksniu įkvepia kelionei.

Rašytoją į Panevėžį atveža sūnus Marius – gydytojas, privačios klinikos vadovas.

Iš automobilio strykteli jaunatviška, ilgus ugninius plaukus į kasą susipynusi moteris. Vėjyje plaikstosi daugiasluoksnis sijonas, apsiavusi patogiais juodais sportbačiais. Kreiptis į ją pavarde niekaip nesiverčia liežuvis: nors susitinkame pirmą kartą, atrodo, jog pažįstamos nuo gimimo – taip nuoširdžiai literatė bendrauja.

Einame prie geltonai dažyto medinio namuko. Siauras sklypas driekiasi gilyn, palei jį dulkėtas, vietom žole apžėlęs keliukas.

„Panevėžys. Gimtinė. Pagelžkely ir Utenos gatvelė... Aūūū, kaimynai ir kaimynės! Vaikai! Felicija, Kristina, Levonėli, Aliukai! Gal eisim žaisti vėl slėpynių? Nesislapstykit, atsiliepkit“, – tarsi iš knygos „Galudaržės krunė“ emocingai jausmus reiškia Ineza.

To neseniai pasirodžiusio prozos, bet skaitant tarsi ilgas eilėraštis skambančio kūrinio siūlas vyniojasi būtent iš šito kiemo – senelio ir močiutės namų.

„Krunė augo nuošaly, toks nesvarbus, nevertinamas krūmas, taigi ne jis, o jo pavadinimas padarė įspūdį“, – moteris pasakoja, kaip augalas iš piktžolių krūvos persikraustė į literatūrą.

Ineza rodo, kur buvo močiutės daržinė, kur svogūnų lysvės ir gėlių darželis.

„Mažą mane kaimynai vadino kačių karaliene. Anoj pusėj gyveno Labeckis, augino karvelius, turėjo du berniukus, Leoną ir Aliuką, tie buvo mano draugai. Katės nusitaikydavo ir pačiupdavo kokį karvelį. Labeckis neapsakomai pyko ir vis galabijo mano numylėtines, nuodijo vieną po kitos“, – viską prisimena lyg vakarykštę dieną.

Ana ten stovėjusios sūpynės, broliai kaimynai ją išsupo, o paskum į veidą sviedė negyvą katę iškištu liežuviu. Lavonėlis brūkštelėjo per skruostą.

Apnuodytos katės pas Inezą paršliauždavo leisgyvės, toji jas gydė, girdė pienu, šiltai užklodavo, o nustipusioms rengdavo visos gatvės laidotuves.

Daržo gale buvusių kačių kapinaičių ir merdėjančių gyvūnėlių prisiminimai tokie ryškūs, kad vienaip ar kitaip išnyra daugelyje kūrinių.

„Čia buvo žema tvorelė, augo mėtos. Sutūpę vienas paskui kitą lįsdavom žiūrėti, kaip pirtelėje maudosi nuogos moterys. Su papais. Spoksodavom į 17-metę kaimynę Almanę, ji jau draugaudavo su berniukais“, – atsisukusi į raudonplytį namą šneka rašytoja.

Ties aukštu geltonžiedžiu krūmu Ineza stabteli: čia buvęs elektros stulpas, kaimynų Juozukas kartą čiupo už kabaliuojančio laido ir iškeliavo į dausas. Ji tuomet žirnius kitoj pusėj skynė.

„Prisimenu dėdės veido išraišką. Jį visaip gaivino, kasė į žemes, toks buvęs būdas. Juozukui tebuvo penkeri, man kiek daugiau. Tai buvo pirmas ir keisčiausias susitikimas su mirtimi, pirmas rimtas išgyvenimas“, – pasakoja ji.

„Almanė labai laukdavo savo sužadėtinio: abi prie kampo sustojusios dairydavomės, iš kurios pusės jis ateis. Jai buvo 18 metų, o aš dar vaikas. Almanė labai mėgo skaityti, bet ji susirgo greitąja džiova ir mirė“, – kaimyninio namo gyventojos istoriją pasakoja ji ir iki šiol prisimena šiurpų klyksnį: „Almanės nebėr!“

Ilgą laiką, eidama į mokyklą, darydavo lanką, bauginosi buvusios vyresniosios draugės namų. Almanė irgi yra tapusi jos kūrybiniu personažu.

Utenos gatvelės gyventojai galėjo gyventi be laikrodžių, laiką „rodė“ vis tuo pačiu metu pradundantys traukiniai. Netoliese gyveno ir tėvo tėvai, senelis Janonis buvo traukinio mašinistas, tik jo Ineza niekad nebuvo sutikusi, seneliai Janoniai mirė jai dar negimus.

„Geležinkelis mano gyvenimui turėjo didelės įtakos“, – Ineza sako, kad garvežių švilpesys, specifinis tepalų kvapas ir tolin besidriekiantys bėgiai taip pat persikraustė į jos knygas.

Jos, vaiko, keliai dažnai vedė pabėgiais, patiko vaikščioti geležinkeliu vienumoj.

„Man būtinai reikėdavo atsidurti laukuose anapus geležinkelio. Ir ypač šiltesniais metų mėnesiais. Senelei niekados galvon netoptelėdavo – kodėl, nors kartais klausdavo: koks biesas po laukus tave nešioja, ar kokio darbo nenusitveri? Tik gūžteliu pečiais ir tyliu“, – jųdviejų pokalbį atkartoja Ineza.

„Nežinau, kur tos polinkio ištakos. Tėvelis turėjo visokių talentų, jam labai svarbu buvo mokslai, studijavo Leningrade, paskui Kaune. Visa Janonių giminė buvo muzikali, tėtis rašė tekstus, grojo gitara, dainavo. Nuo mažumės labai mėgau skaityt. Gyvenimas taip dėliojosi, kad augau pas senelius, mamos tėvus, o jie davė laisvę veikti ką noriu, tai ir veikiau – vieną po kitos rijau knygas“, – pasakoja Ineza.

Kai ji gimė, mamai buvo tik aštuoniolika. Ir vardas Ineza iš anuometinių motinos skaitinių, jai patiko kažkokia romano įsimylėjusi mergelė, tad jos vardu ir dukrą pavadino. Tėtis svajojo apie berniuką, ketino jį šaukti savo vardu, Juozapu, vėliau dukrą ėmė vadinti Juzyte. Taip rašytoja šalia Inezos prilipdė ir tėvo trokštą sūnui įdėti, moterišku pakeistą vardą Juzefa.

Naujagimę tėvai paliko seneliams ir išvažiavo į Kauną mokytis. Tėtis mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o mama įstojo į Žemės ūkio akademiją, ten pat perėjo ir tėtis. Prieš mokyklą Inezą pasiėmė į Kauną, ten ir pradėjo lankyti pirmą klasę.

„Bet tėtukas susirgo labai sunkia liga ir vėl grįžau į Utenos gatvelę“, – sako moteris.

Ineza taip ir neišsiaiškino, ar proletariato dainius Julius Janonis jai giminė. Vaikystėje, kol buvo tėtis gyvas, jai giminystės ryšiai nerūpėjo, o paskui nebebuvo ko paklausti.

Kai susipažino su būsimu vyru, taip pat rašytoju, Jurgiu Buitkumi, jo pirmas klausimas buvęs apie tai.

„Girdėjau, kad iš Biržų kilęs poetas buvo „ryžas“, tai pagal plaukus mes tikrai giminės“, – taip juokauja ugniaplaukė.

Stabtelime Stoties ir S.Kerbedžio gatvių sankryžoje.

„Čia buvo turgelis, senelis įvairias prekes pardavinėdavo. Kartą ir man teko prekiaut, bet daugiau nebesiuntė, barėsi, kad viską pusvelčiui išdalinu, ypač savo mokytojams“, – juokiasi Ineza.

Jai maga paėjėti Radviliškio gatve. Ten, kur dabar daugiabučiai, seniau buvo Janonių giminės žemė ir namai, gyveno tėvo seserys su šeimomis. Per karą į namą pataikė bomba, abi tetos ir vienos vaikai žuvo.

„Vienai žuvusiai nutraukė galvą, jos taip ir nerado, gal ji čia kažkur po žemėm, visų mindoma?“ – liūdnai svarstė pašnekovė.

Pirmosiomis draugystės su J.Buitkumi dienomis pikti liežuviai plakė, kad Ineza norėjo būti artiste, o tos artistės tokios ir anokios, tegu pasvarstąs, ar verta susidėti. J.Buitkus jau buvo ketvirtame lituanistikos fakulteto kurse, o Ineza pirmame.

Pažinčiai su būsimu vyru pasitarnavo ir teatras. Prisimena, studijuojant labai smagu būdavę įlįsti į drabužinę, kuistis tarp sceninių apdarų. Tas laikas gal turėjęs įtakos ir vėlesniam jos rengimosi stiliui: egzotiškam, drąsiam ir ne tokiam kaip visų.

„Universitete eidavom į šokius, pamačiau berniuką spindinčiom akim, o kad atkreipčiau jo dėmesį, stengiausi bent apranga išsiskirti“, – kvatoja pašnekovė.

Baigusi vidurinę Ineza svarstė, kur sukti: traukė menai, literatūra ir teatras. Nusprendė žūtbūt patekti į Juozo Miltinio studiją, anuomet tai buvo prestižo viršūnė, iš 30-ies norinčių priėmė tik 8.

„Daug kas pavydėjo, kad įstojau, sakė, motina kolūkio pirmininkė tikriausiai J.Miltiniui kokį paskerstą gyvulį nuvežė“, – prisiminė Ineza.

Jos motina tuo metu dirbo Rokiškio rajone, turėjo kitą šeimą, pas senelius gyvenančiai dukrai beveik nepadėjo.

J.Miltinio studijoje mergina ištvėrė tik kelis mėnesius. Paliko ją su trenksmu po incidento su maestro.

J.Miltinis norėjo susipažinti su naujokais, pažiūrėti, ką jie geba ir kokios asmenybės. Davė užduotį pasiruošti skaityti poeziją. Ineza pasirinko Salomėjos Nėries „Pienę“. Poetė dėstė jos mamai, kai toji buvo mokinė.

„Deklamavau švelniu balsu, lyriškai, o jis kad šoko, kad sustaugė, trenkė kumščiu į stalą ir išrėkė, jog net karvei melžt netikčiau su tokiais švelnumais. Liepė deklamuot iš naujo. Ir vėl užsiuto, suniekino, išpeikė. Išlėkiau į koridorių, toks baisus įtūžis apėmė, murmu sau panosėj jo žodžius: „visokių šiukšlių priėmėm“. Taip užsivedžiau, kad išbėgau iš teatro ir puoliau į Nevėžį skandintis“, – didžiulės širdperšos metą mini ji.

Vėliau sužinojo, kad tą „skandinimosi“ sceną maestro stebėjo.

Nusileido nuo skardžio, įsibrido į vandenį, o tas ledinis, mat buvo ankstyvas pavasaris. Ir čia smegenis perskrodė prašviesėjimas, kad skandintis neverta.

Išsiropštė į krantą, šlapia parskuodė namo, užsidarė lauko būdelėje ir ten tupėdama išliejo pykčio likučius.

Kitą dieną, per naktį nemigus, nudrožė į studiją. Prisimena, J.Miltinis uždėjęs rankas ant pečių ir pasakęs, kad įsitikino, jog ji ne medinė, dabar žinos, kad norint ką išspausti reikia įsiutinti.

Naujokai mokėsi dalyvaudami profesionalų repeticijose.

„Buvau be galo laiminga, kai „Atžalyne“ gavau pasakyti vieną sakinį“, – pasakojo rašytoja.

Bet siekiamos aktorystės džiaugsmą temdė įsirėžęs „visokių šiukšlių priėmėm“, nors buvo ir paglostymų. Štai aktorė Eleonora Matulaitė kartą prasitarė, kad raudonplaukę naujokę J.Miltinis už akių vadina Botičelio madona.

Tašką padėjo seneliai.

„Namie mokiausi etiudų: valgyti be indų, eiti per įsivaizduojamą tiltelį. Seneliams atrodė nei šis, nei tas. Kartą senelis išrėžė: „Stipendijos negauni, garantijos jokios, kad priims dirbti aktore, mes daugiau tavęs nebemaitinsim.“ Mečiau teatrą ir rudenį išvažiavau į Vilnių studijuoti“, – sako ji.

Ineza ištekėjo būdama trečiame kurse, Jurgis tuomet jau dirbo Žaslių mokykloje. Jaunavedžiai ten ir įsikūrė. Vėliau abu grįžo į Panevėžį, Ineza J.Balčikonio gimnazijoje kurį laiką dirbo mokytoja. Mūsų mieste gimė ir poros vaikai: sūnus ir dukra.

„Pavažiuokime Ramygalos gatve, juk ten, prieš „Čičinską“, mes gyvenome“, – sako pašnekovė.

Dar praeis šiek tiek laiko, kol 1978 metais išeis pirmoji apsakymų knyga „Veidas“.

Ineza prisimena, kad pirmaisiais vedybiniais metais jiedu galėjo gyventi gan bohemiškai, vaikus prižiūrėti padėjo seneliai, o ji ir Jurgis dažnai vakarodavo su poetės Elenos Mezginaitės kompanija.

Paskui buvo gyvenimo etapas Žasliuose ir kraupiai pasibaigusi leidybos verslo veikla Kaune.

Ten, S.Daukanto gatvėje, 1990 metais abu rašytojai atidarė leidyklą „Akcentai“. Prieš tai pardavė butą, nusipirko kompiuterius ir kitą reikalingą įrangą. Nakvodavo redakcijoje, nes kito būsto neturėjo. Tuomet vaikai jau buvo suaugę ir gyveno atskirai.

Leidykla gyvavo 7 metus, o veikla nutrūko po banditų išpuolio.

Vėlai vakare į redakcijos patalpas įsiveržė keli kaukėti vyrai, šeimininkus žiauriai sumušė, Inezą po grindis valkiojo už plaukų, paskui vyrą ir žmoną surišo laidais ir išnešė viską, ką tik galėjo pakelti.

„Policijos komisariatas buvo šalia. Kai išsilaisvinę ten nulėkėm, atėjo policininkai su šunimi, neva ieškojo, bet plėšikų taip niekad ir nesurado“, – moteris pasakoja apie atomazgą.

Leidėjai liko skolingi spaudai, verslas žlugo. Pardavę patalpas, jie išsikraustė į Žaslius. Gyvenimą pradėjo nuo šaukšto ir šakutės, su skolų kupra.

„Po baisių išgyvenimų Jurgiui sušlubavo sveikata, jis nebegalėjo tverti, bėgdavo išgert, sunku jam buvo ir rašyti“, – naujos bėdos neslepia rašytoja.

O po patirto infarkto vyrui buvo atlikta širdies šuntavimo operacija.

Pati ji tuomet aktyviai bendravo su literatais, važinėjo po visokius nedidelius renginius.

Vyro paraginta baigti su smulkme ir siekti daugiau, įstojo į Rašytojų sąjungą. Iki to laiko buvo išleidusi dar dvi knygas: apsakymų ir eilėraščių rinkinį „Kodėl išėjo šuo“ ir autobiografinę apysaką „Visada su manimi“.

Tapus Rašytojų sąjungos nare knygos pasipylė metų ar dvejų intervalais. Skaitytojus pasiekė eilėraščių rinktinės „Ratu apie save“, „Vandens dėlionė“, apsakymai „Atitrūkęs šešėlis“, dar vienas poezijos leidinys „Korta žaidėjo rankose“.

Visa tolesnė Inezos kūryba jau bus tarsi žvelgiant pro juodą našlės šydą.

2007 metų balandį J.Buitkus mirė Egipte sustojus širdžiai.

Ineza pasakoja, kad galimybė keliauti jų šeimai atsirado po labai netikėtai gauto palikimo.

Po verslo praradimo, kai juodu gyveno Žasliuose ir skaičiavo kiek-vieną centą, vieną dieną sulaukė skambučio iš Panevėžio savivaldybės.

Ineza buvo paraginta tvarkytis giminės palikimą, atsiimti tėvui J.Janoniui priklausiusias žemes mieste, palei Nevėžio pakrantę. Jos buvę 25 hektarai. Tėvui priklausė ir nemažas sklypas Radviliškio gatvėje.

Kadangi tos teritorijos beveik visos buvo užstatytos, paveldėtojai leido žemes persikelti arčiau Vilniaus į Medininkus.

„Vieną sklypą Panevėžyje radom tuščią, su senutėle obelim, svajojome čia įsikurti, buvo jau ir namo projektas užsakytas, planavome čia gyventi, grįžti prie poetų, įkurti literatų sekciją, bet galiausiai tą sklypą pardavėm“, – sako Ineza.

Vėliau pardavė ir kitus sklypus.

„Mes su Jurgiu buvome darni pora, nors negiedojom viens kitam ditirambų, pasisvaidydavom ir aštresniais žodžiais. Buvo labai tvirtas dvasinis ryšys. Ir tebėra“, – kalba moteris.

Ji tikina, kad sutuoktinis buvo ne tik mylimasis, bet atstojo jai ir tėvą, kurį labai mylėjo.

Tėvo istorija labai skausminga.

„Jį visi paliko nelaimėje: žmona ir mano seneliai. Būdamas 30 metų atsidūrė neįgaliųjų namuose, o

42-ejų mirė“, – pasakoja ji.

J.Janonis, tik įžengęs į trečią dešimtį, susirgo išsėtine skleroze, greit silpo, nebegalėjo vaikščioti. Labai trumpai žmonos tėvai jį buvo priėmę į savo namus Panevėžyje, bet vėliau išgabeno į prieglaudą Pumpėnuose.

„Jis buvo gabus, talentingas, dvi aukštąsias mokyklas baigęs, eilėraščius rašė. Tik aš viena iš šeimos ir važiuodavau jo aplankyt. Maldaudavau močiutės, kad duotų kokį gabalėlį lašinių tėtukui nuvežti. Ten vienam kambary gulėjo 15 žmonių. Personalas juokėsi, kad inteligentiškasis J.Janonis prašė tik vieno – paguldyti arčiau lango. Jį pašiepė, esą dangaus užsigeidė, greit ir taip ten iškeliaus, galės rankom kojom dangų čiupinėt“, – prisiminė rašytoja.

Šitie epizodai irgi į jos kūrinius įsiskverbė, gal ne visai paeiliui, tik kaip aštrūs mozaikos gabalėliai.

Tėvas mirė Šiaulių ligoninėje nuo kraujo užkrėtimo.

Gavusi palikimą su vyru vis išsiruošdavo pasižvalgyti po svečias šalis. Egipte jau buvo ilsėjęsi, bet 2007-ųjų balandį ten išsiruošė dar sykį, šįkart – kruiziniu laivu. Su sustojimais įvairiose vietose ir ekskursijom.

„Apžiūrėjom Kairą, trankėmės tvankiu autobusu naktį nemigę. Kitądien aš lėkiau į Mirties slėnį, jis ilsėjosi. Grįžau susukta radikulito. Tada – atrakcija asilais pajodinėt. Priešinausi, sakiau neužsikabarosiu, bet užtempė mane ant to asilo ir išjojom. Aš priekyje. Atsisukus pamačiau, kad per asilo šoną jis slenka žemyn. Pamaniau, vakare paerzinsiu: kupranugariu jojo, o nuo mažo gyvio nukrito“, – siaubo dieną prisiminė ji.

Po minutės gyvulio varovų ji paprašė sustoti, norėjo pažiūrėti, kas josios žmogui nutiko. Tie nesuprato angliškai, manė, kad ponia juos ragina, asilą nugynė tolyn ir Ineza vyro nebematė.

Vėliau kartu keliavęs lietuvis gydytojas teigė, kad Jurgį buvo galima išgelbėti laiku suteikus pagalbą. Jis taip pat jojo pro šalį, matė ant Nilo kranto sėdintį bendrakeleivį. Pamanė, gal šiam bloga, bet stambiam sunku išsiropšti iš balno, tad prarisnojo nesustojęs.

Pro už širdies susiėmusį žmogų mašina pralėkė ir grupės gidė. Taip pat nesustojo. Tačiau po pusvalandžio ji grįžo. Jurgis jau merdėjo. Sunkvežimiu duobėtais keliais jį išgabeno į kaimo ambulatoriją. Ir paskambino žmonai, kad vyras ištiktas komos.

Inezą po tragiškos žinios į ambulatoriją atgabeno tas pats sunkvežimis. Vairuotojas neskubėjo važiuoti, plepėjo su draugais. Lietuvei ėmus maldauti greičiau judintis, pasakius, kad vyras miršta, egiptiečiai tik skėstelėjo rankomis, paminėjo Alachą ir plepėjo toliau.

Atvykus į vietą jai buvo pasakyta, kad vyras mirė prie ambulatorijos durų, gaivinti jo niekas nesiruošė.

Kol vežė, ligoniui nuvilko baltinius ir pavogė visus turėtus daiktus: kuprinę, pinigus, dokumentus. Žmona liko be paso ir pinigų.

Lietuvė parklupo ant kelių ir puolė bučiuoti egiptiečių gydytojų batus, kad tik šie ką nors darytų, gelbėtų jos vyrą.

Moteriai buvo pasakyta tik tiek: „Jei norit pamatyti dar šiltą, eikit dabar.“

„Atrodė kaip miegantis, delnai tebebuvo šilti. Ir veidas. Tik tada atvažiavo greitoji, o man akys aptemo“, – iš naujo išgyveno sielvartą moteris.

Apie bandymus gaivinti nebebuvę nė kalbos.

J.Buitkų ne infarktas ištiko, jis mirė nuo širdies aritmijos. Lietuvoje medikai jį tikrai būtų išgelbėję.

„Man tebeatrodo, kad jis yra, tebejaučiu ryšį“, – kalba rašytoja.

Po netekties jos kūriniai tarsi atsigręžė į stipriai mylėtą žmogų, viena po kitos išėjo sielvartu atmieštos, skaudžia patirtim persmelktos, tarsi gyvenimo prasmių paieškų mozaiką dėliojančios poezijos ir prozos knygos „Sau pradingstu iš akių“, „Su tavimi ir be tavęs“, „Esame, kad nebūtume“, „Kalavijai lemties“, „Tarp Scilės ir Charibdės“, romanas „Galudaržės krunė“.

Ypač produktyviai besidarbuojanti rašytoja neseniai išleido ir autobiografinę prozos knygą „Tandemas: bendraukim sielom, mylimasai“. Joje – gyvenimo bendražygių, vyro ir žmonos, nelengva kelionė į literatūrą, pasakojimas, kokį kliūčių ruožą tenka įveikti, kol pirmoji knyga išvysta šviesą, kaip pagrindą iš po kojų išmuša kritikų vertinimai.

Ineza daug dėmesio skyrė ir vyro kūrybiniam palikimui, išleido jo prozos kūrinį „Nematomas“, vertimų knygą „Pusiausvyra“.

Jos pastangomis skaitytojus pasiekė ir J.Buitkui dar gyvam esant parengta eseistikos knyga „Buvo nebūtinai“, sudaryta iš pokalbių su žymiais menininkais ir aktoriais.

Ineza dabar pluša prie 15-osios knygos.

Nežino, apysaka išeis ar romanas. Vadinsis tikriausiai „Dvigulė lova“.

„Autobiografinė beletristika. Smelksiuosi gilyn į žmogų. Galbūt pasikartos jau anksčiau aprašyti mano gyvenimo epizodai, tik transformuoti“, – intriguoja rašytoja.

* * *

Rašytoja Ineza Juzefa Janonė praėjus ketveriems metams po netikėtos sutuoktinio – rašytojo Jurgio Buitkaus mirties, įsteigė jo vardo literatūrinę premiją.

Šalies kultūros padangėje tai buvo unikalus reiškinys: nei prieš tai, nei po to nėra buvę, kad rašytojas savo lėšomis imtų remti kitus kūrėjus.

Premijos steigėja apdovanojimą buvo numačiusi skirti ne jau išgarsintiems, valstybės kartą ar kelis paremtiems plunksnos broliams, o literatūros pakraščiuose atsidūrusiems talentams.

I.J.Janonė sakė žinanti iš savo patirties, kaip finansiškai sunku į pasaulį paleisti literatūrinį „kūdikį“, jos premija turėjo būtent ir padėti tai padaryti rašantiesiems, bet neturintiems galimybių iki skaitytojo nusitiesti kelią, nemokantiems prašinėti paramos ar įsiteikinėti valdžiai, kad būtų pripažinti. Rašytojų sąjungoje yra per 350 narių, o knygų leidybai paramą nuolat gauna tik apie 20.

Anot I.J.Janonės, kai ką kova už būvį gal ir užgrūdina, tačiau jautresni menininkai taip ir neprasimuša, jaučiasi sužlugdyti.

„Jei mano parama padės patikėti savo talentu, būsiu laiminga atlikusi prasmingą misiją“, – taip savo tikslą prieš 6 metus įvardijo premijos steigėja.

Viena J.Buitkaus premija buvo įteikta ir ilgamečiam panevėžiečiui Broniui Ribokui, dabar gyvenančiam Skemų pensione Rokiškio rajone.

Šiemet I.J.Janonė literatūrinės premijos jau niekam nebeteikė.

Pasitarusi su vaikais nutarė, kad iš palikimo gauti pinigai senka, dar nori pasilikti lėšų ir savų knygų leidybai.

Tuo labiau kad nebeatsirado ir kandidatų.