Lietuvos knygynus ką tik pasiekė autorės apsakymų rinkinys „Palaužta moteris“ – jis, pasak literatūros kritikų, atskleidžia, ką geriausio geba legendinės rašytojos plunksna. Kalbėdama apie savo kūrybą, autorė yra pasakiusi: „Vaizduodavau moteris tokias, kokias jas apskritai matydavau, kokias tebematau: susiskaldžiusias.“ Ta proga siūlome paskaityti garsios filosofės ir literatūros kritikės Julios Kristevos straipsnį, skirtą „Palaužtai moteriai“.
* * *
1968-ųjų sausį Bebrei sukako šešiasdešimt – santūrumo amžius? Būtent taip vadinasi pirmasis iš trijų apsakymų rinkinyje „Palaužta moteris“, pasirodžiusiame tą patį mėnesį. (Pirmą kartą tekstai buvo publikuoti 1967-aisiais žurnale „Elle“ kartu su Beauvoir sesers Hélene graviūromis.)
Knyga tučtuojau susilaukė didžiulės komercinės sėkmės, tačiau nebuvo itin palankiai priimta. Feministės sukritikavo kūrinį dėl „pernelyg negatyvių“ moterų portretų. Dauguma tokių kritinių atsiliepimų rašytoją palaužė – ji pati tai pripažino. Kaip ir „Gražūs paveikslėliai“, šie trys pasakojimai iš esmės neatitiko to meto skaitytojų lūkesčių.
Bebrės knygos vientisumas ir nenutrūkstamumas nepriekaištingas: trijuose „Palaužtos moters“ apsakymuose Bebrė skirtingai bando atsakyti į vieną iš nuolatos jai ramybės neduodančių klausimų, vaizduodama sudėtingas trijų moterų situacijas – visos veikėjos, užuot bandžiusios keisti susiklosčiusias aplinkybes, su jomis susitaiko.
Kritikus stebino būtent tai, jog šiame rašytojos sukonstruotame pasaulyje veikia bemaž eilinės moterys; moterys, prisiimančios klasikinį vaidmenį šalia vyro, kuriam, paprastai tariant, paskyrė visą savo gyvenimą. Tačiau nesvarbu, ar moteris eilinė, ar ne, Beauvoir romanų atžvilgiu skirtumo dažnai nesijaučia.
Sutinkame ir pasigailėtinų marionečių, kurių skruostai pernelyg dažnai nukaista, linkusių greitai netekti pusiausvyros, moterų, kurių gyvenimo siūlas staigiai nutrūksta, kurios greitai praskysta, pamačiusios krūvą spalvotų blizgučių, bet taip pat ir moterų, kurios nykiai savyje užsisklendusios, kaip Ana romane „Mandarinai“, niūriai svarsto apie savo savižudybę – dauguma moterų, kurias vaizduoja Bebrė, sąmoningai mėgina nuo savęs nuslėpti faktą, jog gėdingai bėga nuo laisvės.
Jas dar aplanko trupinėlis vilties, kuri veria širdį: „Kas žino? Galbūt vieną dieną ir vėl būsiu laiminga? Kas žino“, – svarsto Ana. Visos šios moterys, besiblaškančios tarp depresijos ir inertiškumo, sprunka tolyn nuo savo troškimų, – nors to ir nenorėjo, – apsitverdamos klaidingomis iliuzijomis.
Tarp pasakojimo apie moterį, kuri susitaiko su savo senatve, ir dienoraščio, kurį rašo moteris, niekaip negalinti susitaikyti su tuo, jog buvo išduota, Bebrė įterpia Miurielės „monologą“. Tai – itin žiaurus, nepadorus, pagiežingas, desperatiškas, persunktas saviapgaulės bei sielvarto monologas, jo kulminacijoje išgirstame pamišėlišką kreipinį į Dievą, kuriuo Miurielė nė netiki: „Tu man skolingas šį revanšą, Viešpatie. Reikalauju – suteik man šansą.“
Po šio pasakojimo pateikiamas trečiasis, palaužtos, vyro paliktos moters dienoraštis, smelkte persmelktas slaptų maniakiškų minčių bei užslėpto įtūžio. Dėl jo kilo nemažai nesusipratimų: skaitovių, kurios pačios buvo patyrusios išdavystę, publika (o tokių buvo ištisas legionas) išjautė Monikos širdgėlą, nelaimingos moters išpažintyse išgirdo savo atbalsį bei teisėtus skundus dėl paminto pasitikėjimo.
Nors Bebrė ir neigė tokias moterų interpretacijas, vis dėlto pati jautė atsakomybę tapatintis su savo personažo sąmone: iš tiesų, ji labai subtiliai paaiškina Monikos tragediją. Monika buvo priklausoma nuo vyro, kuriam „viską paaukojo“; o juk tokia auka, anot Beauvoir, visada prišaukia apmaudą. Juk ne be priežasties pačios rašytojos motina, „nepajėgdama susiturėti“, „radusi laisvą valandėlę virsdavo tikra furija“ – „pakėlusi triukšmą, juo dusindavo savo širdies kuždesius“...
Prie savo personažų, tiksliau, moterų, kurių istorijas pasakoja, Bebrė laikosi prisirišusi ne tam, kad ištiestų joms ranką ir kartu paverkšlentų, bet tam, kad atvertų joms akis ir parodytų, kuriuo būtent momentu jos peržengė ribą, kad tai suvokusios atsisakytų savo fikcijų, apgaulingų pykčių ir melagingų bei guodžiančių šnekų, kurios užliūliuoja protą.
„Palaužtos moters“ Monika griebiasi kvailų priemonių: lieja ašaras ir kelia scenas, kelia reikalavimus ir veikiai sugniūžta – ji kenčia. Tačiau toks kentėjimas atrodo beprasmis. Viskas jai atrodo beprasmiška, netgi patarimas bandyti tą prasmę atrasti.
Kaip Monika nesusipranta, kad puola žemyn, mėgindama įtikinti draugus, jog jos varžovė yra patikima, skaitydama horoskopus, versdama savo dukras kalbėti? Paskutiniai jos žodžiai: „Aš bijau.“ Monika nepriklauso toms atgrasioms ir savimyloms pamišėlėms, kaip Paula ar Luiza Peron, kitų Beauvoir kūrinių veikėjos.
Iš esmės skaitytojos – ir tokių tikriausiai ne viena – daro klaidą tapatindamos save su Monika dėl jos išgyvenamo apmaudo, dėl to paradoksalaus išduotųjų moterų apmaudo, kuris kyla iš suvokimo, jog nebesi mylima, jog tavęs nebetenkina tavo išvaizda, jog sakai dalykus, kurių neturėtum sakyti ar nusižemini iki tokio lygio, kad imi užgaulioti ar plyšauti siekdama išgelbėti tai, kas jau prarasta... Monika įžūlumu šiek tiek nusileidžia Miurielės kliedėjimams ir jos audringam monologui.
Paradoksalu, bet susitaikymo nuotaikomis pasižymi pirmasis apsakymas, o ne paskutinysis. „Santūrumo amžiuje“ regime tylią personažo rezignaciją, kuri pamažu transformuojasi ir perauga į tariamą pamišimą ir užlaikytą beprotybę. Bebrė skaitytoją palieka visiškai sutrikusį, pasimetusį tarp dviprasmybių. Taip subtiliai mėginama žadinti skaitytojo smalsumą.
Viskas čia sumišę; grėsmė virsta skausmu. Ir nedaug moterų, kai kenčia, sugeba susitvarkyti su ištikusia neganda. Šio apsakymo pagrindinė veikėja nieko nežino apie žiaurų kitų dviejų veikėjų moterų likimą. Andrė, jos vyras, neišdavinėja jos su jaunesne gražuole – kaip Monikos vyras Filipas, skirtingai nei Miurielės dukra, ji nesižudo. Ji nesiruošia virsti pavydžia ir šykščia harpija, kas yra būdinga palaužtai moteriai. Ne taip, kaip vienišė Miurielė, kuri Kalėdų naktį, kai kiekvienoje šeimoje tvyro visuotinis džiaugsmas, aklinai užsidariusi langines plyšauja iki pamišimo.
Tačiau čia veikėja susiduria su tikriausiai kur kas rimtesniu likimo išbandymu, nes bet kokie mėginimai taisyti susiklosčiusią situaciją, net ir pasitelkus laisvą valią, yra beviltiški. Tas išbandymas – tai senatvė. Senatvė nėra vienas iš tų nenumatytų atvejų, kaip veikėjų išbandymai kitose dviejose apsakymuose; tai netgi ne liga, kurios būtų galima išvengti ar išsigydyti; kiekvieno žmogaus gyvenime senatvė yra neišvengiama ir negrįžtama.
Apsakymas „Santūrumo amžius“ prasideda scena, nuo kurios per nugarą perbėga šiurpas vien dėl to, jog ji tokia įstabiai nežymi: „Ar mano laikrodis sustojo? Ne. Bet rodyklės lyg ir nesisuka. Nežiūrėk į jas.“ Šoko reakcija, su kuria ši moteris pasitinka naująją atvykėlę senatvę, duoda jai impulsą ieškoti būdų, kaip išlikti gyvai, kaip save įtikinti tebesant gyvą, bei imtis veiksmų, kurie tokio amžiaus moteriai nebepritinka.
Ji – pripažinta profesorė, išgarsėjusi savo moksliniais veikalais, tačiau paskutinysis jos darbas nesusilaukė pripažinimo: „Mano kūrinys liks toks, koks yra: aš pamačiau savo ribas.“ Tai primena pačią Bebrę. Kažkas skausmingo ir gilaus sieja šį pasakojimą su Bebrės gyvenimu. Abi moterys nekenčia savo senstelėjusio kūno; tiek viena, tiek kita jaučia stiprų potraukį jaunam žmogui, kuris gali jas „įsileisti į savo ateitį“; tiek viena, tiek kita visur jaučia „dulkių skonį“, tiek vieną, tiek kitą aplanko prisiminimai iš tų „grynų kaip deimantai“ laikų, kai pasaulis, kaip ir jų širdys, žydėjo jaunyste.
Abi moteris sieja netgi tokios dekoratyvinės detalės, kaip iš kelionių parsigabenti suvenyrai, „portugališki gaidžiai“ ir kontrastingų spalvų audiniai. Ir kai Beauvoir veikėją persmelkia skausminga nuojauta dėl seksualinio saulėlydžio, dėl ko ji tampa „akla ir kurčia“ visam pasauliui, pasigirsta Bebrės atbalsis: „Daugiau niekada jokio vyro...“
Per savo personažą Bebrė atsiskleidžia dar geriau, dar geriau suvokia visa ko universalumą: likimo, kūno, nujaučiančio savo mirtį, jausmų, kurie veikiai gali pražudyti. Beauvoir veikėjai labiau pasisekė: jos santykiai su Andrė viską pergalės. Nors ji ir pergyvena dėl padidėjusio kraujospūdžio, juodu nebegrįžtamai leisis į šį „paskutinįjį nuotykį“ – dviese. Tačiau vargu, ar toks scenarijus būdingas pačiai Bebrei: ji žino, kad pavojai Sartre’o gyvenime – dažnas palydovas...
* * *
Versta iš: Re)découvrir l'oeuvre de Simone de Beauvoir : Du „Deuxieme sexe“ a „La cérémonie des adieux“
Iš prancūzų kalbos vertė Justina Tulaitė
