68 metų A.Halberstadt gimė Vilniuje, studijavo Maskvoje, gyvena Niujorke. Vaikystėje ji rašė eilėraščius, bet jų niekam nerodė. Visą gyvenimą dirbo psichoterapeute – padėjo emigrantams prisitaikyti prie Amerikos kultūros.
Po daugelio metų jos mintyse ir vėl atsirado eilėraštis – po netikėtos draugo mirties. 2014-aisiais ji išleido pirmąją eilėraščių knygą „Vilniaus dienoraštis“, kuri šiemet buvo išversta į lietuvių kalbą.
Jos poezija trilypė: persmelkta senojo, pradingusio Vilniaus nostalgijos, prisiminimų apie niūrųjį sovietmetį ir pilna gyvenimo JAV vaizdų. Dabar A.Halberstadt – trijų knygų autorė. 2016 metais pasirodė „Transit“, o netrukus turėtų būti išleista ir dar viena eilėraščių knyga „Žalia spalva peizaže su pelenais“.
A.Halberstadt šį savaitgalį svečiuosis Lietuvoje – dalyvaus ketviratdienį prasidedančiame literatų forume „Šiaurės vasara“ Biržuose. Tai bus vienas iš kelių poetės sugrįžimų į gimtinę, į itin turtingą ir gausią įvykių praeitį. O kokius savo gyvenimo įvykius pati A.Halberstadt laiko lemtingais?
„Sunku pasakyti, – atsiduso A.Halberstadt. – Svarbu tai, kad du kartus emigravau – iš Vilniaus į Maskvą, o iš Maskvos į Niujorką.
Mano literatūrinį gyvenimą labai paveikė susitikimas su rusų literatūros mokytoja Rosa Glintershick „salomėjkoje“ (Salomėjos Nėries gimnazija Vilniuje. – Red.). Kai man buvo keturiolika, pradėjau lankyti jos rusų literatūros būrelį.
R.Glintershick – legendinė mokytoja, pas kurią mokėsi rusų teatro režisierius Kama Ginkas, meno mecenatas Jonas Žiburkus ir daugelis kitų žinomų asmenybių. Ji mus supažindino su tuo metu nepublikuojama sidabro amžiaus rusų poetų kūryba, pakvietė apsilankyti poetą Tomą Venclovą.
Ne mažiau reikšminga buvo ir tai, kad Niujorke įsiliejau į labai įdomių žmonių būrį. Tarp jų buvo rusų poetai Josifas Brodskis, Vladimiras Gandelsmanas, Aleksejus Cvetkovas, Konstantinas Kuzminskis, rusų disidentų menininkų tandemas „Komaras ir Melamidas“ – Vitalis Komaras ir Aleksandras Melamidas. Būtent už V.Komaro aš ištekėjau.
Negaliu nepaminėti ir savo asmeninio gyvenimo – pavyzdžiui, sūnaus Alexo auklėjimo. Jis galiausiai tapo rašytoju ir žurnalistu. Sūnus susijęs su svarbia mano gyvenimo dalimi, nes iki devynerių metų aš jį auginau viena.
Apibendrindama pasakyčiau, kad itin džiaugiuosi dviem dalykais. Pirma: kad tapau viena iš pradininkių, kūrusių psichoterapijos metodus, kaip dirbti su persikėlėliais iš totalitarinių visuomenių – su homo sovieticus, kaip juos pavadino rusų disidentas filosofas Aleksandras Zinovjevas. Antra: kad rašau eilėraščius apie dalykus, kurių lietuviai, pasak rašytojos Dalios Staponkutės, nedrįsta vieni kitiems pasakyti.“
– Pirmąją eilėraščių knygą „Vilniaus dienoraštis“ išleidote vėlai, sulaukusi 65-erių. Ar rašėte eilėraščius anksčiau?
– Taip, aš eiliavau vaikystėje ir paauglystėje – tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis. Tačiau tuo metu į tai nežiūrėjau rimtai ir niekam savo kūrinių nerodžiau. R.Glintershick būrelyje rašiau ir esė – keletas jų buvo įtraukti į jos disertaciją apie vaikų kūrybinį rašymą ir vaizduotę.
Viena tų esė vadinosi „Spalvos Michailo Lermontovo poemoje „Mcyris“.
Kai JAV dirbau samdoma darbuotoja agentūroje, pajutau, kad pavargau nuo biurokratijos, nors darbas su emigrantais man labai patiko. Išėjau iš agentūros ir ėmiau dirbti privačiai, kad turėčiau daugiau laisvės. Norėjau surinkti ankstesnius straipsnius, parašyti naujų ir sudaryti labiau populiarią esė knygą apie emigraciją.
Bet netrukus – 2009-aisiais – nuo vėžio mirė vyras, kuris buvo mano pirmasis vaikinas, kai persikėliau gyventi į JAV.
Ne tik jo mirtis, bet ir faktas, kad prieš mirtį jis norėjo pamatyti mane, bet taip ir nespėjo, mane švystelėjo į pačią gyvenimo Amerikoje pradžią.
Eidama į biurą pradėjau su savimi kalbėtis – taip atsirado pirmasis eilėraštis, elegija anglų kalba. Pradėjau siuntinėti savo eilėraščius žurnalams. Netrukus mane susirado du leidėjai – iš Niujorko ir Teksaso.
– „Vilniaus dienoraštis“ skirtas tėvams, turėjusiems drąsos 1947-ųjų Lietuvoje sukurti šeimą. Ką turėjote omenyje?
– Mano tėvai sugrįžo į Lietuvą po karo – jie abu buvo atsidūrę 16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje, kovojusioje su naciais. Tėvo šeima buvo kilusi iš Vilniaus. Mano prosenelis figūruoja 1905 m. archyvuose kaip namo Naugarduko gatvėje savininkas. Tas namas Vilniuje stovi iki šiol.
Mano senelis įrašytas 1912 metų Vilniaus gydytojų knygoje. 1918 metais šeima persikėlė į Uteną. Mano motina augo Kaišiadoryse. Abi šeimos praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje gyveno Kaune. Mano tėvo motina, brolis ir 102 metų senelė buvo nužudyti Kauno gete. Mano motina prarado savo tėvus, brolį ir daugelį kitų didžiulės šeimos narių.
Niekada nepaklausiau, kodėl jie nenorėjo grįžti į Kauną po karo. Manau, kad kurti šeimą ir turėti vaikų po to, ką jie patyrė, yra išties drąsu. Kad paleistum į šį pasaulį vaiką, būtina turėti bent truputį optimizmo – reikia tikėti, kad jame dar liko šiek tiek gėrio.
– Kaip atsimenate savo vaikystę pokario Vilniuje?
– Mano vaikystė Lietuvoje kupina ir karčių, ir saldžių atsiminimų. Abu mano tėvai buvo padorūs ir malonūs žmonės, kurie stengėsi padėti kitiems. Neatsimenu, kad motina būtų pakėlusi balsą prieš mane ar privertusi jaustis bloga dukterimi.
Tėvą nuolat supo studentai iš universiteto, kuriame jis dėstė Gamtos ir Medicinos fakultetuose. Studentai dažnai užeidavo į mūsų namus. Motina dirbo buhaltere ministerijose, atsakingose už maisto ir tekstilės pramonę.
Mokyklinių metų nepavadinčiau itin laimingais – atmosfera mokykloje buvo išties slogi. Ištvėriau tiktai todėl, kad visus 11 metų buvau pirmūnė. Netrukus žydai pradėjo emigruoti į Izraelį – tarkime, mano teta išvyko 1965-aisiais.
– Prieš keletą metų lankėtės Vilniuje. Ar labai jis pasikeitęs?
– Vilnius nuostabus. Man patinka, kad architektai jo nepavertė disneilendu, pilnu turistų. Man ypač patinka seni kiemai, kur laikas tarsi užšalęs nuo tada, kai man buvo penkeri – aišku, išskyrus įvairių markių automobilius, kurių tuomet nebuvo.
Manyčiau, kad labiausiai pasikeitė ne miesto išorė, kavinės arba parduotuvės, o žmonių mąstymas. Ar galėjau patikėti, kad 2010 metais dalyvausiu Vilniuje vykusiame gėjų parade?
– Dirbate psichoterapeute, padedančia emigrantams iš totalitarinių šalių prisitaikyti Vakaruose. Ar jūs savo kailiu irgi patyrėte tai, ką patiria emigrantai? Ar buvo sunku susidoroti su kilusiomis problemomis?
– Problemos, su kuriomis praėjusio amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais susidūrė emigrantai iš Sovietų Sąjungos, labai skyrėsi nuo problemų, kurios užgriuvo ketvirtosios bangos arba „postperestroikos“ emigrantus.
Trečioji banga išvyko be vilties kada nors pamatyti savo šeimos narius ar draugus. Jie buvo gerai išsilavinę ir motyvuoti.
Tuomečiai emigrantai susidūrė su profesinio statuso praradimu, su didesne laisve, kuri reikalavo atkaklumo ir neužtikrino saugumo. Jiems teko susidoroti su šeimos narių praradimo skausmu, su būtinybe įgyti kitą profesiją, prisitaikyti prie kitokios kultūros.
Emigrantai, kurie į JAV atkeliavo praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, jau buvo lankęsi užsienyje, dauguma jų turėjo specifinius lūkesčius, ką jie užsienyje nori veikti, kur gyventi.
Tarp jų buvo nemažai žmonių, kuriuos pastūmėjo emigruoti neigiami motyvai – jie augino sergančius vaikus, kuriuos tikėjosi išgydyti JAV, arba jie buvo paskutiniai anksčiau jau emigravusios šeimos nariai. Daug emigrantų iš Černobylio apylinkių vyko į JAV tikėdamiesi išgelbėti savo vaikus, o, tarkime, armėnai iš Baku bėgo dėl pilietinių karų ir tautinių konfliktų.
Aš pati Amerikoje turėjau baigti universitetą, kad gaučiau antrąjį magistro laipsnį, ir studijuoti vaikų ir šeimos terapijos institute, kad galėčiau užsiimti psichoterapija. Prisipažinsiu: nebuvo lengva dirbti visą darbo dieną, keturias valandas per parą praleisti metro ir lankyti vakarinę mokyklą.
Be to, prižiūrėjau neįgalią motiną, sergančia Parkinsono liga, buvau vieniša motina, auginanti sūnų, kurio tėvas liko Maskvoje.
Pirmuosius aštuonerius metus mes gyvenome kvartale, skirtame mažai uždirbantiems žmonėms, o ten anais laikais nebuvo saugu. Mano tėvas, kuris ilgėjosi universiteto ir studentų, išmoko angliškai taip gerai, kad šia kalba parašė knygą apie šachmatus.
– Pirmuosius 18 savo gyvenimo metų praleidote Vilniuje, iki 1979 metų gyvenote Maskvoje, o nuo tada gyvenate Niujorke. Kaip apibūdintumėte pojūčius, kuriuos išgyvenote šiuose lyg ir visiškai skirtinguose pasauliuose?
– Vilnius, Maskva ir Niujorkas, mano manymu, yra išties visiškai skirtingi miestai. Visada mylėjau Vilnių, nors augau sovietinėje melo ir paslapčių eroje.
Mūsų tėvai bijojo ir norėjo, kad jų vaikai tylėtų. Mano tėvas, biologas, daugelio knygų ir straipsnių autorius, Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas, baigė Kauno universitetą, vėliau karininkų mokyklą. 1953-iaisiais per Stalino antisemitinę kampaniją jis prarado darbą universitete. Mano geriausios draugės motina buvo areštuota dėl dalyvavimo nacionalistiniame pogrindyje.
Tai buvo pati žydų emigracijos pradžia. Turiu pripažinti, kad mokykloje tvyrojo slegianti atmosfera dėl atviro ir užmaskuoto antisemitizmo, kurį skleidė ir kai kurie mokytojai, – tarkime, mano pradinių klasių mokytoja prisipažino mano motinai, jog man rašė žemesnius pažymius, kad tik aš nebūčiau pirmūnė.
Vilnius išties buvo klajūnų, svetimųjų miestas – taip jį apibūdino kultūros geografas Laimonas Briedis. Visa tai ir atsidūrė mano eilėraščiuose.
Mano studijų metai Maskvoje buvo išties jaudinantys: įdomūs profesoriai, naudingos paskaitos, gyvenimas bendrabutyje su įvairių tautų studentais. Be to, tarp inteligentų tautybės klausimas nebuvo lemiamas. Tačiau vėlesnis mano, kaip jaunos ištekėjusios moters, gyvenimas nuomojamuose butuose nebuvo laimingas. Aš taip ir neįsimylėjau Maskvos: čia jaučiausi vieniša, izoliuota, o pats miestas buvo sovietiškai niūrus.
Niujorkas yra mano mėgstamiausias miestas, nes jis buvo pastatytas ne tam, kad kam nors padarytų įspūdį. Jis demokratiškas ir laisvas: žmonėms daugeliu atvejų nerūpi tavo rasė, tautybė ar seksualinė orientacija. Tai laisviausias, labiausiai atsipalaidavęs miestas pasaulyje, nepaisant jo dydžio ir chaoso.
* * *
„Šiaurės vasara 2017“: rašytojas svetur, jo kūriniai su mumis
Rugpjūčio 17–20 d. 2017
Biržų krašto muziejus „Sėla“, J. Radvilos g. 3, Biržai / „Salionas“, K. Sirvydo g. 6, Vilnius
PROGRAMA
Ketvirtadienis. Rugpjūčio 17-oji
„Salionas“, K. Sirvydo 6, Vilnius
18.00 Anna Halberstadt: Vilnius – mano jaunystės miestas. Poetę iš Niujorko pristato literatūros tyrinėtoja Eglė Kačkutė. Dalyvauja poetas Marius Burokas (pokalbis anglų kalba).
Penktadienis. Rugpjūčio 18-oji
Muziejus „Sėla“, Didžioji parodų salė. Pokalbiai ir skaitymai
19.00 Vakaro susitikimai: rašytoją Leną Eltang ir poetą, vertėją Vladą Braziūną kalbina filosofė, eseistė, literatūros kritikė Jūratė Baranova. Skaito Jolanta Dapkūnaitė
Muziejus „Sėla“, II aukšto fojė
20.30 Akimirka su Leonidu Donskiu
21.00 Algimanto Aleksandravičiaus rašytojų portretų parodos „Ir šičia, ir visur...“ atidarymas. Pristato Giedra Radvilavičiūtė
Šeštadienis. Rugpjūčio 19-oji
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka. J. Radvilos g. 3
10.00–13.00 Jaunimo laikas. Kūrybinio raštingumo dirbtuvės Ką šeštadienį? Susitikimas su poetu, fotografu Dainiumi Dirgėla ir poetu, vertėju Mariumi Buroku
Muziejus „Sėla“, Biržų pilies arsenalas
10.00 Seminaras-diskusija. Veda Laima Kreivytė
Laimantas Jonušys. Kūriniai visada svetur (Nikolajaus Gogolio ir Vladimiro Nabokovo pavyzdžiai)
Marijus Gailius. Originalumo kartotė ar atsitiktinumo magija: kaip trys prozininkai parašė (beveik) tą pačią istoriją
Uogienių aukcionas. Aukcioną veda rašytojas Rimantas Kmita. (Už surinktas lėšas bus nupirktos knygos socialiai remtinų šeimų vaikams)
11.30–12.00 Pertrauka
12.00 Seminaro-diskusijos tęsinys
Diskusija. Eglė Kačkutė, Dalia Staponkutė: tekstai ir jų gyvavimo erdvės.
Filmo „Salos“ peržiūra. Dalyvauja filmo režisierius Roland Andrijauskas, rašytojos Agnė Žagrakalytė, Dalia Staponkutė, literatūros tyrinėtoja Eglė Kačkutė
13.30–14.30 Pertrauka
14.30 Seminaro-diskusijos tęsinys
Laisvydė Šalčiūtė. Kralikai
Lolija Spurgienė. Tekstas kaip apsėdimas
Laima Kreivytė. Salomėja žalčių karalienė, arba ilga kelionė per kopas
16.00–16.30 Pertrauka
16.30 Diskusijos-seminaro tęsinys
Egidijus Gailiūnas. Vasilijus kažkur, o jo tekstai – svetur
Timūras Mazitovas (Estija). Pokalbis
Muziejus „Sėla“, Didžioji parodų salė. Pokalbiai, skaitymai
19.00–20.00 Anna Halberstadt (JAV), Semionas Chaninas (Latvija), Marius Burokas
Naktinėjimai. Muziejus „Sėla“, II aukšto arkada
20.30–21.30 „Šiaurės vasaroje“ – „Pietinia kronikas“: Rimantą Kmitą kalbina Jurgita Žana Raškevičiūtė
22.00 Diskoteka „Rūtų darželis“. (Pilies I aukšto arkada)
Sekmadienis. Rugpjūčio 20-oji
Muziejus „Sėla“, Biržų pilies arsenalas
11.00 Seminaras-diskusija. Veda Rūta Elijošaitytė-Kaikarė
Skaidra Trilupaitytė. Vilnius ir pasaulio (architektūros) žvaigždės
Markus Roduneris. Lietuvių literatūra Vokietijoje
12.00–12.30 Pertrauka
12.30 Seminaro-diskusijos tęsinys
Agnė Narušytė. Laiškai iš sovietų armijos
Aurelija Maknytė. Nepamirškite teisingai užrašyti adreso
