– Priešmokykliniam ugdymui skirtu vadovėliu „Katino dienos“ siekiama skaityti išmokyti vaiką, kuris nemoka raidžių. Kaip kilo tokia mintis ir kokios šio vadovėlio metodologinės prielaidos?
– Kai Lietuvos edukologijos universitete būsimoms pradinių klasių mokytojoms dėsčiau integruotą ugdymą, vienos diskusijos metu Ugdymo mokslų fakulteto dekanė Ona Monkevičienė pasakė: „Išmokyk skaityti nemokydamas skaityti, išmokyk skaičiuoti nemokydamas skaičiuoti“. Ir man tai tapo iššūkiu.
Važinėjau po mokyklas ir kalbėdavausi su mokytojomis. Jos dažnai sakydavo, kad vaikai, ateidami į pirmą klasę, nemoka skaityti. Bet tai nėra tiesa. Pasižiūrėkite, vaikai eina gatve ir skaito „Maxima“, „Rimi“, berniukai sudreba, kai pravažiuoja, pavyzdžiui, „Ford“ automobilis.
Jie nemoka raidžių, bet perskaito vaizdus. Tai vadinama embleminiu skaitymu. Jei paprašytume vaikų užrašyti tuos žodžius, kai jie išmoksta rašyti, jie rašo ne „Maxima“, o „Maksima“, ne „Coca Cola“, o „Koka Kola“. Taigi vaikas pirminę skaitymo kompetenciją turi – tik jis skaito ne raidėmis, o emblemomis.
Jomis mes galime pasinaudoti mokydami raidžių. Galime panaudoti aplinkos daiktus ir taip pamažu nuo embleminio skaitymo pereiti prie analoginio, tai yra tokio, kokiu skaito suaugusieji.
Paprasto pratimo pavyzdys – dalį žodžių vaikas turi užrašyti, o dalį – nupiešti. Pavyzdžiui, „Tėtis pirko ledų“. Pirmus du žodžius vaikas jau žino iš ankstesnių pamokų, o paskutiniame yra nosinė raidė, kurios vaikas dar nemoka. Tada ledų porciją jis gali tiesiog nupiešti. Toks mokymosi metodas yra kur kas greitesnis ir paprastesnis nei „kalti“ raides. Tiesą sakant, tai nieko naujo, tik labiau susisteminta.
Man norėjosi, kad užuotys būtų artimos vaiko pasauliui ir jam būtų įdomu, jis norėtų mokytis. Reikia siekti, kad vaikas į kūrybinę, provokuojančią veiklą įsitrauktų ne muštru, o būdamas sudomintas.
Naudojant šį metodą, priešmokyklinio ugdymo pabaigoje vaikas turėtų skaityti nesudėtingą rišlų tekstą. Gal tai tik siekiamybė, bet einama to link. Susitikęs su mokytojais, klausiu jų, kaip sekasi mokyti pagal šį metodą. Dalis jų sako, kad gana greitai pusė grupės jau skaito sakinius.
Sunku pasakyti, ar yra gabių grupių, ar patyrę pedagogai, ar tai didelis metodo nuopelnas, bet svarbu, kad vaikai bent po kažkiek paskaitytų kasdien ir tas tekstas nebūtų nei per lengvas, nei per sunkus, kad vaikas norėtų tęsti skaitymo pratybas.
– Ar šis metodas naudojamas priešmokyklinio ugdymo programose užsienyje?
– Embleminio skaitymo pavyzdžių radau tik istorijoje. XVII amžiuje Prancūzijoje embleminiu būdu mokytasi ne raidžių, o žodžių ir atskirų frazių iš Biblijos, tačiau šiandieniniame ugdyme panašių pavyzdžių neteko sutikti.
Vis dėlto toks skaitymas natūraliai išsiugdo kiekvienam iš mūsų. Embleminio skaitymo principas yra toks: jei žinai, kad knygos veikėjas yra Jonas ir skaitydamas pamatai didžiąją „J“ raidę tekste, toliau to vardo jau nebeskaitai, tas žodis „nuskenuojamas“ kaip emblema, tik linksnis priderinamas prie konteksto. Pavyzdžiui, „Raudonkepuraitė“ yra ilgas žodis, todėl pirmą kartą jį perskaitai, o toliau jo nebeskaitai, tik priderini galūnę prie sakinio struktūros. Tik poeziją skaitai atidžiai, nes ji nepavaldi skaitymo automatizmui.
Ką vaikas daro, kai jam mokykloje liepia išmokti skaityti tekstą? Jis to teksto atmintinai nesimoko, bet jis ir neskaito paraidžiui. Jis prisimena žodžius, apie ką yra rašoma, ir tada skaito embleminiu būdu. Tačiau, kai jis, pamatęs pirmas žodžio raides, sako ne tą žodį, suaugusieji pyksta. „Ne spėliok, o skaityk!“, – pakeltu balsu sako jie.
Bet vaikas juk daro tas pačias kalbos ekonomijos procedūras, kaip ir mes, suaugusieji – jis nuskaito žodžio pradžią ir parenka žodį, kokį žino. Ant vaiko pykti nereikia, nes jis viską daro teisingai. Užtenka pasakyti „Stop“ ir paprašyti, kad paskaitytų iš naujo, galbūt net kokį nepiktą pokštą iš to padaryti. Jis juk tik suklydo, o klaida nėra nusikaltimas, iš klaidų ir mokomės.
– Jūs kalbate apie mokymo metodą, kas yra gilesnė struktūra po turiniu, kurį mato vaikas. Kokio turinio, jūsų manymu, reikia šiuolaikiniam priešmokyklinukui?
– Natūraliai vaikas nedalina pasaulio į skirtingas disciplinas, todėl šiuolaikiniame vadovėlyje temos turi būti integruotos, kad vaikas galėtų matyti problemos sprendimo būdus iš keleto disciplinų perspektyvų.
Pavyzdžiui, neseniai skelbta, kad lietuvių vaikų finansinis raštingumas yra prastas. Priešmokyklinio ugdymo vadovėlyje „Katino dienos“ yra temų apie pinigus. Pridedami popierinių pinigų ir monetų lipdukai, kuriuos vaikas dėlioja, žiūri, ką gali nusipirkti, – pasiūla yra kur kas didesnė, negu pinigų suma. Rinktis nėra lengva, nes prieš akis ir ledai, ir šokoladas, ir saldainiai. Taigi mokydamasis jis sprendžia kasdienius klausimus. Vienas iš jų – ar tau tikrai reikia perkamo daikto.
Vyresnio amžiaus vaikai gali spręsti ir sudėtingesnes problemas. Tarkime, ketvirtos klasės vadovėlyje dvi rugsėjo savaites kalbama apie verslumą: susipažįstama su verslo principais, idėjomis, rašomas verslo planas. Sakytumėte, kad tai yra matematikos ir pasaulio pažinimo tema. Tai netiesa, nes tema daug platesnė.
Apie verslumą yra ir literatūrinių tekstų. Pavyzdžiui, Pinokis užkasa skatikėlį, kad iš jo išaugtų skatikėlių medis. Pinokio verslo planas yra smarkiai abejotinas, bet tai jau kitas klausimas, bet iš esmės kalbama apie verslumą.
Taip pat per tautosaką galime aptarti etinius verslo aspektus. Pavyzdžiui, aitvarai nešdavo turtus, bet juos gaunantys žmonės nebuvo gerai vertinami, todėl galime kalbėti apie tai, kas yra garbingas verslas, ką reiškia ir kas yra susitarimas.
Natūraliai vaikas nedalina pasaulio į skirtingas disciplinas, todėl šiuolaikiniame vadovėlyje temos turi būti integruotos, kad vaikas galėtų matyti problemos sprendimo būdus iš keleto disciplinų perspektyvų.
Iš patirties žinau, kad vaikams patinka diskutuoti apie „Force Majeure“. Jei mano „verslo partneris“ Mykolas susirgo ir grupė nepadarė projekto, tai čia „Force Majeure“ ar ne? Taigi turime gyvenimišką reiškinį, kurį aptarinėjame iš įvairių pozicijų, o kiekvienas požiūris (tarkim, disciplina) atneša papildomą turinį.
Man norėjosi, kad užuotys būtų artimos vaiko pasauliui ir jam būtų įdomu, jis norėtų mokytis. Reikia siekti, kad vaikas į kūrybinę, provokuojančią veiklą įsitrauktų ne muštru, o būdamas sudomintas.
– Ar pats mokytojas yra pajėgus paruošti įtraukiančią medžiagą?
– Priešmokyklinukas nori kalbėti apie tai, kas vyksta. Jei šiandien sninga, kalbame apie sniegą. Ar mokytojas gali, pamatęs iš ryto pirmąjį sniegą, per 15 minučių pasiruošti medžiagą, kad visa diena mokykloje būtų įdomi? Ne, jis neturi laiko. Tai turi būti paruošta, ir mokytojui tereikėtų tik paimti reikiamą medžiagą. Šiuo metu yra sukurta vadovėlio „Katino dienos“ elektroninė versija, kurią gali naudoti mokytojai ir tėvai. Iš jos galima pasiimti tokią temą, kokia yra aktuali tuo metu.
Tačiau šiandien garsiai sakoma: „Mokytojai, mokykite be vadovėlio!“. Toks kvietimas visiškai negarantuoja, kad mokytojai susirinks medžiagą ir kad ji bus rišli. Dėl to vadovėlis ar kažkokia kita rišli metodinė medžiaga turi būti. Tiesa, jis gali būti pildomas interneto patirtimi ir paties mokytojo korekcijomis, pamokos idėjomis ir t. t. Mūsų svajonė – turėti dalijimosi idėjomis banką, kur mokytojas galėtų dalytis pamokų medžiaga su kitais.
– O kaip dėl vaiko mokymo elektroninėje erdvėje?
– Mokymo medžiaga yra, ir tik laiko bei pinigų klausimas, kada ją pavyks perkelti į elektroninę priemonę, suteikiant jai interaktyvumo.
Mano nuomone, mokymosi medžiagose turi būti galybė formatų, žanrų ir įvairialypių dalykų, nes tai yra šiandienos vaiko aplinka. Vaikas dar skaityti nemoka, bet jis jau kažką stumdo planšetėje. O planšetė apima vaizdą, garsą, tekstą ir netgi lytėjimą. Tokioje informacinėje įtampoje vaikas turi susigaudyti, sujungti visais pojūčiais jam atplaukiančius informacijos srautus, nes galvoje jis kuria kažką rišlaus – ką visu tuo norima pasakyti ir kaip visa tai sujungęs aš galiu papasakoti žodiniu tekstu.
Mano karta tuos srautus aiškintų vieną po kito, o šiandienos vaikas bando aiškinti viską iškart. Didelė teorinė problema, kaip vienu metu skirtingais kanalais mus pasiekiantį informacijos srautą sudėlioti į kalbą, kurios vienetai yra išdėlioti vienas po kito. Šiandieninio vaiko aplinka nėra blogesnė ar geresnė nei mano kartos, bet ji kitokia, ir reikia mokytis ne tik būti joje, bet joje ir mokyti.
