Įžvalgi ir įkvepianti amerikietės psichologės Angelos Duckworth knyga „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“ atveria visai naują perspektyvą ir įrodo, kad svarbiausia sėkmės priežastis – tas ypatingas aistros ir ištvermės derinys, kurį autorė ir vadina atkaklumu.
Pateikiame šios knygos ištrauką.
* * *
Iš kur mokslininkai nesvyruodami žino, kad ir prigimtis, ir ugdymas lemia tokius dalykus, kaip talentas ir atkaklumas? Keletą pastarųjų dešimtmečių jie tyrė identiškus (monozigotinius) ir neidentiškus (dizigotinius) dvynius, užaugusius toje pačioje arba atskirose šeimose.
Identiški dvyniai turi visiškai vienodą DNR sandarą, o neidentiškiems vidutiniškai bendra tik pusė jos. Be to, daug nuostabios (ji neatrodo tokia nuostabi, labiau kasdienė, kai paaiškina geras mokytojas) statistikos teikia mokslininkams pagrindą, remiantis suaugusių dvynių panašumu, teigti tam tikros savybės paveldimumą.
Visai neseniai iš Londono tyrėjų gavau pranešimą, kad jie pagal atkaklumo skalę įvertino du tūkstančius Jungtinėje Karalystėje gyvenančių dvynių paauglių. Pagal šio tyrimo duomenis ištvermės paveldėjimas siekia 37 proc., o aistros – 20 procentų. Šie duomenys panašūs ir į kitas asmenybės savybes lemiantį paveldimumo svorį, vadinasi, dalį didesnio ar mažesnio žmonėms būdingo atkaklumo galima priskirti genetiniams faktoriams, likusi dalis tenka patirčiai.
Noriu tuoj pat pridurti, kad atkaklumo paveldimumą nulemia ne vienas genas. Priešingai, keliolika tyrimų studijų parodė, kad dauguma žmogaus bruožų yra poligeniniai, kitaip tariant, juos lemia daugiau nei vienas genas. Tiesą sakant, daug daugiau nei vienas.
Pavyzdžiui, ūgiui įtakos turi, naujausiais skaičiavimais, bent 697 įvairūs genai. Ir kai kurie iš ūgį lemiančių genų turi poveikį ir kitiems bruožams. Žmogaus genomą iš viso sudaro net dvidešimt penki tūkstančiai skirtingų genų, tarpusavyje ir su aplinka jie linkę sąveikauti sudėtingais, vis dar menkai suvokiamais būdais.
Taigi apibendrinkime, ką sužinojome? Pirmiausia: atkaklumą, talentą ir kitas psichologines savybes, svarbias sėkmei gyvenime, lemia genai ir patirtis. Antra: nesama jokio vieno geno, lemiančio atkaklumą ar apskritai kokią nors kitą psichologinę savybę.
Norėčiau pabrėžti ir trečią svarbų dalyką: nustačius paveldimumo faktą, paaiškinama, kodėl žmonės skiriasi nuo vidurkio, bet tai nieko nepasako apie patį vidurkį.
Jei ūgio paveldimumas šį tą pasako apie ūgių įvairovę: kodėl tam tikroje populiacijoje vieni žmonės aukštesni, o kiti žemesni – jis visai nepaaiškina, dėl ko pakito vidutinis ūgis. Tai svarbu, nes tuo paliudijama, kad aplinka, kurioje augame, tikrai lemia, ir daug.
Štai dar vienas ryškus pavyzdys – ir dar aktualesnis sėkmės mokslui: Flynno efektas. Jis pavadintas atradėjo, sociologo iš Naujosios Zelandijos Jimo Flynno vardu, o jo įžvalga apibūdina stulbinamus pastarojo šimtmečio IQ. Kiek jis išaugo? Pagal plačiausiai šiandien taikomus IQ testus – Wechslerio vaikų intelekto skalę ir Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalę – per pastaruosius penkiasdešimt metų daugiau nei trisdešimtyje tirtų šalių IQ vidutiniškai šoktelėjo per penkiolika taškų.
Kitaip tariant, jeigu pagal šių dienų normas įvertintume žmones, gyvenusius prieš šimtmetį, jų vidutinis IQ rezultatas būtų 70 taškų – tai jau protinio atsilikimo riba. Jeigu šiandien įvertintume žmones pagal šimtmečio senumo normas, vidutinis rezultatas būtų 130 – tipinis rezultatas, būtinas protinių gabumų reikalaujančioms programoms.
Pirmą kartą sužinojusi apie Flynno efektą, nepatikėjau. Kaip galėtų būti, kad šitaip greitai tampame tokie protingesni? Paskambinau Jimui norėdama pasidalinti nuostaba ir noru sužinoti daugiau – ir jis, būdamas tikras pasaulio klajūnas, atskrido į Filadelfiją susitikti ir pasišnekėti apie savo darbą. Pamenu, pirmą kartą mums susitikus, pamaniau, kad Jimas atrodo kaip akademiko karikatūra: aukštas, prakaulus, su akiniais plonais metaliniais rėmeliais ir gerokai išsidraikiusiomis žilomis garbanomis.
Flynnas pradėjo kalbą nuo plikų faktų apie IQ pokyčius. Rausdamasis po neapdorotus per daugelį metų atliktų IQ testų rezultatus, atkreipęs dėmesį, kad kai kurių testų rezultatai, palyginti su kitų, pastebimai pagerėjo. Priėjęs prie lentos nubrėžė stačiai kylančią kreivę, iliustruodamas, kad rezultatai labiausiai pagerėjo atliekant IQ testus, vertinančius abstraktųjį mąstymą.
Pavyzdžiui, daugelis vaikų šiandien geba atsakyti į klausimą: „Kuo panašūs šunys ir triušiai?“ Jie gali pasakyti, kad ir šunys, ir triušiai gyvi, kad jie yra gyvūnai. Pagal taškų skaičiavimo vadovą, šie atsakymai pelno tik pusę taško. Kai kurie vaikai gali pasakyti netgi tai, kad ir vieni, ir kiti žinduoliai, ir už šią įžvalgą pelnys visą tašką. O prieš šimtmetį vaikai būtų klausiamai pažvelgę į jus ir pasakę: „Šunys gaudo triušius.“ Nulis taškų.
Kaip rūšis, mes vis geriau ir geriau mąstome abstrakčiai.
Aiškindamas, kaip visuotinai pagerėjo pasiekimai pagal tam tikras, bet ne kitas, IQ testų rūšis, Flynnas pasirėmė krepšinio ir televizijos istorija. Visuose lygiuose krepšinio varžybos pastarąjį šimtmetį tapo daug konkurencingesnės. Flynnas pats mokydamasis žaidė pagal „mažojo kamuolio“ puolimo strategiją ir pamena, kaip krepšinis pasikeitė vos per keletą metų. Kas įvyko?
Pasak Flynno, tai televizijos įtaka. Krepšinį buvo patogu žiūrėti mažame ekrane, ir tai paskatino žaidimo populiarumą. Kai televizorius atsirado visuose namuose, krepšinį ėmė žaisti daugiau vaikų – jie mėgindavo metimus iš po krepšio kaire, kamuolio varymą keičiant ranką, grakščius metimus kabliu ir lavino kitus įgūdžius, kurie atrodė esą žaidimo žvaigždžių kasdienybė. Šitaip, pasiekdamas vis daugiau, kiekvienas vaikas papildydavo savo žaidimo draugų mokymosi aplinką. Nes žaisdamas krepšinį tobulėji, kai žaidi su vaikais, mokančiais šiek tiek daugiau.
Flynnas šį gerąjį įgūdžių tobulinimo ciklą pavadino socialinio padauginimo efektu – tą pačią logiką pritaikė aiškindamas, kaip keitėsi abstraktus kartų mąstymas. Pastarąjį šimtmetį mūsų darbo pobūdis ir kasdienis gyvenimas vis labiau akina mus galvoti analitiškai, logiškai. Dabar mokslas trunka ilgiau, o mokykloje vis dažniau esame raginami ne tiek išmokti mintinai, kiek mąstyti.
Tokį gerąjį ciklą gali užsukti arba smulkūs aplinkos, arba genetiniai skirtumai. Bet kuriuo atveju poveikis padauginamas socialiniu būdu, per kultūrą, nes kiekvienas mes praturtiname visų mūsų aplinką.
* * *
Angela Duckworth. Atkaklumas: aistros ir ištvermės galia. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. L.: Kitos knygos, 2017.
