Jos įkvėpta dukra paaukojo lėšų garsios altruistės atminimui išsaugoti, tačiau tai padaryti nėra lengva: muziejaus atgaivinimo viltis pamažu gęsta.
Tuomet veiklios knygų leidėjos Jerutės Vaičekauskienės galvoje šmėkštelėjo nauja idėja.
Apie garsiąją švietėją – nieko
„Ką girdėjai apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę?“ – prieš keletą metų savo anūkės, vienuoliktokės moksleivės paklausė žinoma Panevėžyje visuomenininkė, knygų leidėja Jerutė Vaičekauskienė.
Anūkė tarstelėjo girdėjusi, kad buvo tokia rašytoja. Ir tiek.
Tuomet J.Vaičekauskienė ėmė domėtis giliau.
Kodėl mokyklų programose nėra žinomos šalies švietėjos, rašytojos, Nepriklausomybės Akto signatarės G.Petkevičaitės-Bitės?
J.Vaičekauskienė drauge su bendraminčiais parašė raštą tuomečiam švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui. Visi kartu bandė įtikinti, kad vieną ryškiausių XIX amžiaus asmenybių būtina įtraukti į mokyklinius vadovėlius.
Gavo atsakymą, kad Bitė yra integruota net keliose mokymui skirtose knygose.
„Paprašėm mokytojos Birutės Goberienės tą reikalą ištirti. Ji pervertė visas mokymo knygas ir rado tik aguonos grūdą: du sakinius viename istorijos vadovėlyje ir dar porą sakinių kitur: kad Bitė buvo bitininkė. Be to, dar ir datose buvo padaryta klaidų“, – konstatavo pašnekovė.
Politikui virto antra biblija
„Betgi ir aš Bitę atradau ne iš karto“, – prisipažįsta 77 metų J.Vaičekaukienė.
Jaunystėje jai į rankas papuolė knygelė – Bitės kūrinių santrauka, kaip vėliau sužinojo, sovietmečio cenzūros smarkiai iškupiūruota.
Perskaitė ir padėjo į šalį. Didelio įspūdžio nepadarė.
„Bet grūdas, matyt, pasisėjo, dygo, dygo ir sudygo. Antrą kartą po keliolikos metų tą pačią knygelę skaičiau kitomis akimis, pradėjau susivokt, kad čia tai ne viskas. Sužinojau, jog kažkur knygų saugyklose yra du tomai Bitės raštų, išleisti jai dar gyvai esant. Trečias tomas niekada nebuvo išspausdintas, liko tik rankraštinis variantas. 1966 metais leistos dvi knygos buvo smarkiai sutrumpintos, išmesta viskas, kas neatitiko sovietinės politikos“, – pasakojo pašnekovė.
Senąjį Bitės raštų leidimą ji aptiko Vilniaus universiteto saugykloje, ten pat gulėjo ir rankraščiai.
Tai, ką pati surado, J.Vaičekauskienė labai norėjo perduoti ir kitiems, taip gimė mintis išleisti visus tris tomus neiškupiūruotų Bitės raštų.
Kad išeitų „Karo meto dienoraštis“, J.Vaičekauskienė rizikavo visu savo giminės turtu, jos sūnus užstatė šeimos verslą – A.Smetonos gatvėje esantį mokyklinių knygų knygyną.
Po Atgimimo tokia literatūra buvo be galo reikalinga. J.Vaičekauskienė 2008 metais pirmiausia išleido trečią, dar niekad niekur nespausdintą tomą. Knygai parengti prireikė beveik 5 metų. Antras tomas išėjo 2010 metais, o pirmasis – 2011-aisiais.
„Dabar tas tritomis nėra paklausus, bet gal ateityje šitos knygos kažkam padės. Čia juk amžinos vertybės. Vienam senam politikui įsiūliau paskaityti, po to jis pasakė, kad jam dabar ta knyga – kaip antra biblija“, – džiaugėsi J.Vaičekauskienė.
Parengė interviu su mirusia
Leidėjai labai skaudėjo širdį, jog naujai išleisti Bitės raštai nėra paklausi knyga, žmonės priekaištavo, kad ji per ilga, nenorėjo tiek daug skaityti.
Taip gimė idėja Bitę pateikti dar kitaip, ir J.Vaičekauskienė parengė ir 2015 metais išleido nedidelės apimties leidinuką „Gabrielė – sielos, ne luomo bajorė“.
„Kai pasakiau, kad padariau interviu su Bite, visi pradėjo juoktis, koks gi gali interviu su mirusiu?“ – prieš pasirodant knygai leidėja sulaukė pašaipų.
Idėja buvusi paprasta: leidėja kreipėsi į mokyklas ir paprašė, kad vaikai, paskaitę „Karo meto dienoraštį“, kad ir ne visą, nors fragmentus, išreikštų savo nuomonę, požiūrį į jos nugyventą gyvenimą. J.Vaičekauskienė iš mokinių gavo 330 laiškų, jų ištraukas panaudojo knygoje.
Interviu esmė – klausimus Bitei užduoda dabartiniai įvairių profesijų panevėžiečiai, o rašytoja „atsako“ J.Vaičekauskienės išrinktomis iš josios raštų citatomis. Leidinys tapo Bitės svarbiausių minčių koncentratu.
Išvežti baldai – blogas ženklas
J.Vaičekauskienė yra aktyvi G.Petkevičaitės-Bitės atminimo saugotoja, asociacijos „Bitės namai“ entuziastė. Asociacija ilgai kovojo, kad būtų išsaugotas G.Petkevičaitės-Bitės muziejus sename mediniame namelyje Šv. Zitos gatvėje, kuriame ji praleido paskutines gyvenimo dienas.
Namo dalis nuo šio balandžio perėjo iš Panevėžio kraštotyros muziejaus į savivaldybės rankas. J.Vaičekauskienė nebetiki, kad Bitės muziejus atgims. Jai tai buvo aišku jau tada, kai išvežė rašytojos baldus – tarsi restauruoti, o iš tiesų jie, moters žiniomis, tebeguli sukrauti kažkur muziejaus rūsiuose.
Taigi ir rėmėjos amerikietės Dianos Vidutis paaukoti pinigai šiam muziejėliui atkurti – 5 tūkstančiai dolerių tarsi buvo pakibę ore. Teko svarstyti, kaip juos prasmingai panaudoti kitur.
Neseniai buvo sumąstyta kurti filmą apie Bitę ir tuos tris tomus jos kūrybos išleisti anglų kalba.
Buvusi Vašingtono lietuvių bendruomenės pirmininkė D.Vidutis tam pritarė.
Dukrai – motinos nostalgija
D.Vidutis Bitės palikimu susidomėjo neatsitiktinai, ji saugo savo širdyje didelių sentimentų Šv. Zitos gatvės mediniam 18-uoju numeriu pažymėtam namui.
„Jos močiutė gyveno antrame aukšte pas Bitę. Ir jos mamą, kokių 6–7 metų, Bitė mokė vokiečių kalbos. Paskui šeima išvažiavo į JAV, D.Vidutis gimė jau Amerikoje. Jos mamai dabar 97 metai, bet dar gyva jos nostalgija tam nameliui. Ji prisimena, kaip pavasarį Bitė išsinešdavo krėslą ir sėdėdavo saulės atokaitoje. D.Vidutis prieš dvejus metus buvo čia atskridusi su dukra ir žentu, lankėmės Puziniškyje, Bitės gimtajame dvarelyje, apžiūrėjo ji ir namą Panevėžyje“, – pasakojo J.Vaičekauskienė.
Baisybėms reikia atsvaros
Šiuo metu jau yra kuriamas vaizdo spektaklis apie Bitę ir ruošiamasi prieš dešimtmetį išleistą trijų tomų „Karo metų dienoraštį“ išversti į anglų kalbą ir leidinį paskleisti po visą pasaulį.
J.Vaičekauskienė irgi prisideda prie vaizdo kūrinio režisūros.
„Spektaklis bus dviejų dalių. Pirmoje du panevėžiečiai prie kavos puoduko kalbėsis, kad pasaulyje vyksta vis daugiau žiaurių dalykų, žmonija eina ne ta kryptimi, smurtui ir baisybėms būtinai reikia atsvaros, galbūt ta atsvara galėtų būti Bitės kūryba bei jos pačios biografija, jos nesavanaudiška, pasiaukojanti veikla. Antroje dalyje persikelsim į praeitį, į laikus, kai gyveno rašytoja“, – pasakojo pašnekovė.
Pirmos dalies filmavimo bandymai jau vyko, tos atkarpos vaidintojai – bibliotekininkė Albina Saladūnaitė ir žinomas aktorius Albinas Kėleris.
„Bandymas mums šiek tiek nepatiko, pernelyg akademinis, kartosim“, – nukerta J.Vaičekauskienė.
Antrosios dalies režisūros ėmėsi aktorė Eleonora Matulaitė, ji ir jos dukra Eleonora Koriznaitė vaidins ištraukas iš Bitės gyvenimo.
„E.Matulaitė labai užsidegusi, anksčiau nebuvo skaičiusi „Karo metų dienoraščio“, o kai perskaitė, akys atsivėrė“, – pagalbininkės reakcija džiaugėsi J.Vaičekauskienė.
Į Bitės tritomio vertimo misiją įsitraukė viso pasaulio lietuvių bendruomenės, renkamos lėšos.
„Dabar mūsų uždavinys pasaulio lietuviams įrodyti, kad tokio leidinio reikia, o visų pirma išaiškinti, kas ta Bitė buvo, nes išeiviai nieko apie ją nežino, pasitelksim profesionalus, lietuvių literatūros profesorius ir kritikus, į įvairią užsienio lietuvių spaudą rašysime šviečiamuosius straipsnius“, – apie laukiamą milžinišką darbą pasakojo J.Vaičekauskienė.
Blaivybės skleidėją įsimylėjo
„Esu išleidusi ir kitą labai „neinamą“ knygą, Žemaičių vyskupo, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus Motiejaus Valančiaus sekretoriaus Silvestro Dovidaičio parašytą „Šiaulėniškis senelis“. Ją leidau dėl to, kad jau seniai buvau užburta M.Valančiaus laiškų blaivybės klausimu“, – prisipažįsta Bitės tritomio leidėja.
Nepriklausomybės pradžioje, kai viena po kitos dygo leidyklos, daugelio jų savininkai teturėjo vieną tikslą – greitai pasipelnyti. Taip šalį užplūdo abejotinos vertės knygos, dažnai agresyvios, propaguojančios smurtą, kalbančios apie visokias bjaurastis.
„Važinėdama po leidyklas baisėjausi, kokias knygas teks skaityti jaunajai kartai, vis stiprėjo įsitikinimas, kad būtinai reikia atsvaros, reikia leisti ne piktuosius užsienietiškus ančiukus, o gražias klasikines pasakas, pozityvią lietuvių kūrėjų literatūrą“, – sakė pašnekovė.
M.Valančių panevėžietė įsimylėjo dar studijų laikais, kai Vilniaus universitete baigdama žurnalistiką diplominio darbą tema pasirinko M.Valančiaus blaivybės laiškus.
„Tris kartus svarstė, kad blogai pasirinkau temą, rekomendavo rašyti apie sovietinį gyvenimo būdą, antraip grasino pašalinti iš universiteto“, – J.Vaičekauskienė prisiminė, kad jau jaunystėje teko pakovoti dėl savo idėjų.
K.Sąją išvadino valkata
Dešimt metų iki Nepriklausomybės J.Vaičekauskienė dirbo Panevėžio knygų draugijos vadove.
„Į Panevėžį knygų draugijos kvietimu nuo 1984 metų pradėjo atvažinėti Romualdas Ozolas ir Česlovas Kudaba. Iš jo pirmą kartą ir išgirdau žodį „sąjūdis“. Kalbėdamas apie tautos kultūros paveldo išsaugojimo reikšmę, jis labai įtaigiai pasakydavo ir tokių istorijos faktų, apie kuriuos tada dar buvo nevalia kalbėti“, – pasakojo J.Vaičekauskienė.
Iki tol komunistų partijos komitetas knygų klubo veiklos pernelyg nekontroliavo, bet po rašytojo Kazio Sajos pasakytos ugningos kalbos per susitikimą su skaitytojais klubo vedėja išgirdo patarimą, kad „tas valkata K.Saja“ Panevėžyje daugiau nesirodytų.
Prieš pat Čingizo Aitmatovo knygos „Ilga kaip šimtmečiai diena“ aptarimą saugumietis iškrėtė J.Vaičekauskienės kabinetą, tikėjosi rasti pranešimų juodraščių. Jų neradęs reikalavo, jog J.Vaičekauskienė kontroliuotų, kad pranešėjai neprišnekėtų, ko nereikia.
„Aš, žinoma, nieko nekoregavau. Renginys vyko gana emocingai. Buvo išsakyta daug drąsių minčių. Po to buvau įspėta, kad saugumas klausosi mano telefoninių pokalbių“, – prisiminė J.Vaičekauskienė.
Saugumiečiai salę saugojo gulomis
Po filosofo Vincento Žemaičio apsilankymo knygos draugijos renginyje 1988 metais ir jo atvirų kalbų dėl būtinų permainų J.Vaičekauskienė iš partijos komiteto gavo jau labai griežtą įspėjimą.
„Mūsų renginiai vyko kas mėnesį, atvykdavo daug šviesių asmenybių, jų paveikti subūrėme grupelę ir pradėjome tuo metu gana pavojingą agitacinę veiklą.
Per renginį buvusių „Ekrano“ kultūros rūmų salėje Arvydas Juozaitis scenoje iškėlė nedidelę Lietuvos vėliavą. Knygos draugijos atstovai buvo atspausdinę Maironio dainos „Oi, neverk, motušėle“ lapelius. Visa salė atsistojo ir traukė dainą kartu.
Viso renginio metu prie abiejų salės durų stovėjo jauni vyrukai. Vėliau jie atsigulė tarpduriuose ant grindų. Galvas atrėmė į vieną durų staktą, kojas, pakėlę aukštyn, – į kitą. Nustebau, kas ten taip nepadoriai elgiasi, ir ruošiausi eiti pasiūlyti jiems kėdžių, bet mane sulaikė Stasė Medytė. Tai esą saugumiečiai, geriau jų neliesti“, – prisiminimais dalijosi J.Vaičekauskienė.
Ką reiškė ta jų poza, moteris iki šiol nesupranta, spėja, kad saugumiečiai ilgame renginyje pavargo, buvo jauni ir įžūlūs, todėl tokia poza ir atsigulė tarpduryje.
„Išnaudojo liaudį“, nors nė vieno samdinio neturėjo
J.Vaičekauskienės, žemaitės nuo Plungės rajono Babrungo miestelio, giminės istorija – skausminga.
Vienus senelius išvežė į Ilką, ten jie badu išmirė, pusseserės buvo išmėtytos iš vagono vežant į Sibirą, jos žuvo. Kitus senelius išbuožino, irgi į Sibirą vežė.
„Prisimenu, mūsų namo kambarys buvo į vieškelio pusę, mane, mažutę, tėvai statydavo ant stalo ir liepdavo stebėt, kada pasirodys sunkvežimiai. Stovėdavau, kol galva apsvaigdavo. Vienąkart jie ir atvažiavo, bet mūsų sodybą aplenkė ir nuburzgė tiesiai pas senelius, mat jie turėjo 70 ha žemės. Sugrūdo ir išvežė. Tėvas lėkė į geležinkelio stotį, įrodė, kad senelių sūnus tarnauja sovietinėj armijoj. Tada su keiksmais iš vagono juos išmetė. Bet grįžę namo jau nieko neberado, gyvuliai buvo išvežti, šuo ir vištos sušaudyti, langai išdaužyti, viskas išgrobta.
Šeimai ten gyventi nebeleido, senelį dvejiems metams uždarė į kalėjimą už tai, kad turėjo daug žemės ir „išnaudojo liaudį“. O juk jis neturėjo nė vieno samdinio, viską dirbo savi šeši vaikai.
Iš rusų armijos pabėgęs sūnus išėjo pas partizanus, vėliau papuolė į saugumiečių rankas, o iš jų grįžo nebe toks, koks buvo...“ – pasakojo moteris.
Taip tikrai buvo
Po malkomis – Bitės spinta
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius J.Vaičekauskienė strimgalviais lėkė į Šv. Zitos gatvės 18-ojo namo kiemą gelbėti istorinės vertybės – G.Petkevičaitės-Bitės spintos.
Tada anuometė Kraštotyros muziejaus direktorė J.Vaičekauskienei pasakė girdėjusi, kad po malkų krūva guli kažkoks senutėlis Bitei tarnavęs baldas.
Malkos kieme gulėjo ilgai ilgai, niekas jų neprisirengė į kokią pašiūrę sunešti. Nupilkėjusių ir apipuvusių pliauskų krūvą kaustė šalčiai, dengė sniegas, merkė lietūs.
Kai pagaliau naujieji gyventojai ryžosi apsikuopti kiemą, pajudino ir malkas. Iš po jų pamatė kyšant baldų dalis.
Namo senbuviai tikino prisimenantys, kad toje vietoje buvo numesta išardyta Bitės spinta, stovėjusi patalpose, kuriose ši anksčiau gyveno.
Moteris susirado transportą ir parsivežė tas spintos dalis į teatro fojė, teatre tada buvo knygų draugijos patalpos. Medis buvo taip supelijęs, kad šveisdama jį net rankas užsikrėtė grybeliu, paskui teko gydytis.
Išdžiovintos ir nuvalytos spintos dalys iškeliavo į Puziniškio dvarelį – ten buvo ruošiamasi Bitės 125-mečiui. Ėjo 1986-ieji, renginys Bitės garbei buvo pirmasis Puziniškyje, dar tik pradžia dvarelio prikėlimo.
Nuvežė tą spintą ir sustatė, daugiau dvarelyje jokių eksponatų iš anuometinio laiko dar nebuvo, tik tas išgelbėtas baldas ir ant sienų iškabinėti įvairių šalies dailininkų ekslibrisai.
Verta įsiminti
Žaisdavo su slepiamomis žydaitėmis
Antrojo pasaulinio karo metai Plungėje.
Tada J.Vaičekaukienei buvo maždaug ketveri. Tėvų mūrinio namo kieme nuolat būdavo pilna tai rusų, tai vokiečių kareivių, priklausomai nuo to, kas atsikariaudavo pozicijas. Kareiviai kieme laužą kūrendavo, drabužius virindavo.
„Tėvai slėpė dvi žydaites, 2–3 metais vyresnes už mane. Atitraukė indų spintą, išpjovė grindis, iškasė duobę, ten priklojo patalų. Buvo paskutiniai karo metai. Tas mergaites duobėje išlaikė visą žiemą. Kai nieko kieme nebūdavo, mes visos trys žaisdavom kambary ant grindų, bet jei tik šuo suloja, mergaitės greit į duobę, o aš į kitą kambarį, kad svetimiems po kojų nesimaišyčiau ir ko neprasitarčiau. Kareiviams vaikštant jos turėjo išbūti nei sukosėdamos, nei sučiaudėdamos“, – pasakojo J.Vaičekauskienė.
Kai pasibaigė karas, atvažiavo kaimynas žydas tų mergaičių pasiimti. Jo pavardė buvo Garba, bet kai prasidėjo neramumai, persikrikštijo Jonu Garbausku. Mergaitės nebuvo J.Garbausko dukterys, kaimynas turėjo tik sūnų.
„Labai gerai prisimenu ir vaizdą, ir kaip anuomet jaučiausi. Mergaites susodino į vežimą, o jos apsikabinusios mano mamą labai verkė. Aš irgi verkiau, bet ne todėl, kad drauges išveža, bet kad mama manęs nebemyli, ne mane apsikabinusi“, – atpasakojo panevėžietė.
Jai buvo smalsu, kieno tos mergytės, kur jos išvažiavo, bet tėvai nei tada, nei vėliau apie slėptas žydaites nekalbėjo.
Kartą tik, kol senelis buvo gyvas, nugirdo mergaitė tėvus su juo šnekant, kad dėl globotinių beveik visas vištas išpjovė, esą buvusios labai lepios, nieko nevalgiusios.
Nepriklausomybės metais J.Vaičekauskienė bandė susirasti buvusį kaimyną J.Garbauską, manė, per jį sužinosianti žydaičių likimą. Deja, jokių ryšių atnaujinti nepavyko, Panevėžio žydų bendruomenė perdavė, kad kaimynas ir jo sūnus jau mirę.
