Pirmuoju atveju atostogos bus tokios sklandžios ir įspūdingos, kad į lagaminą įsimestą storą knygą atsiminsite tik tada, kai grįždami į Lietuvą oro uoste turėsite pasirinkti, ko dėl per didelio bagažo svorio atsikratyti: knygos ar lauktuvių.
Antruoju atveju kelionė virs tikru kliūčių ruožu. Lyg kelią būtų perbėgusi juoda katė. Vėluos lėktuvas, bet beprasmio kiurksojimo negalėsite pakeisti pabėgimu į romano – tarkime, Valdo Papievio „Odilės, arba Oro uostų vienatvės“ – pasaulį. Svajonių šalyje oras bus toks sumautas, kad voliodamiesi viešbučio lovoje imsite kurti teorijas, kaip tuos kilogramus marškinėlių, bikinių, glaudžių, glaustinukių, suknelių, šlepečių ir kepurėlių perdirbti į daugmaž padorią knygą. Iš nuobodulio galiausiai pasmaugsite viešbučio administratorių, o uždaryti cypėje turėsite mokytis čiabuvių kalbos, kad suprastumėte, kas parašyta kalėjimo bibliotekos knygose.
Paradoksalu, bet taip išeina, kad atostogų kelionės sėkmė arba nesėkmė priklauso nuo knygos. Tiksliau, nuo to, ar į lagaminą įsimetėte Biblijos storio romaną. Galbūt dėl to mes į kiekvieną kelionę – net vykdami nakvoti palapinėje prie Bebrusų ežero – stengiamės pasiimti knygą. Kaip simbolį, kaip talismaną, kaip būtiną sėkmingos kelionės atributą. Kai kurie pasiimame dvi ar net tris.
Bet štai šioje vietoje pirmasis ne visai Merfio dėsnis šakojasi į dar kelis. Pirmasis: jei į atostogų kelionę pasiimtą knygą vis dėlto atsiversite, ji, be abejo, bus tokia nuobodi, kad išsyk užversite. Antrasis: jei į kelionę pasiimsite dvi ar tris knygas, jos visos arba nepatiks, arba patiks taip, kad jas prarysite per pirmąją atostogų dieną.
Ar tik ne todėl mes prieš kelionę valandų valandas stovime knygyne arba namų bibliotekoje ir ieškome tos vienos knygos, kuri būtų ir įtempto siužeto, ir didelės meninės vertės, ir su humoru, ir suteikianti kvantinės mechanikos žinių, ir patarianti, kaip uždirbti milijoną.
„Jei tik būtų įmanoma, pasiimčiau visą biblioteką“, – pasvajojame. Aišku, tada atostogų kelionė būtų šimteriopai sėkmingesnė, bet kažin ar bagažą registruojantys oro uosto darbuotojai neiškviestų baltaskvernių iš sostinės Vasaros gatvės.
Tačiau su sirenomis ir tramdomaisiais atskrieję vyrai baltais chalatais liktų nieko nepešę, net jei jūs paklaikusiomis akimis aiškintumėte, kad taip mėgstate skaityti, jog vežatės tūkstantį knygų. Aišku, jie kurį laiką įtariai dirsčiotų, kai jūs pareikštumėte, kad tą tūkstantį knygų saugo milžinas, pasislėpęs įrenginyje, kurį šiais laikais turi visi – nuo lėktuvo piloto iki psichiatro.
Taip, mobilųjį telefoną ar planšetę į atostogų kelionę taip pat pasiima kiekvienas, tačiau anaiptol ne visi kartu pakviečia keliauti milžiną. Be reikalo. Pasaulis pasikeitė ir dabar jau ne viena stora knyga, o milžinas yra simbolis, talismanas, būtinas sėkmingos kelionės atributas.
Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti minėtąjį milžiną, tektų pasakyti, kad tai didžiulė knygų lentyna, kurioje telpa per tūkstantį įvairaus žanro knygų. Svarbiausia, kad tą tūkstantį knygų visada tampaisi su savimi ir bet kada gali pulti jas skaityti, aišku, jeigu namuose nepamiršti mobiliojo telefono ar planšetės. Turbūt jau supratote, kad toji knygų lentyna – internetinė. Jos sudarytoja bendrovė „Alma littera“ pavadino ją „Milžinu“.
Kaip „Milžiną“ pakviesti į atostogų kelionę vykti kartu? Pirmiausia į telefoną ar planšetę atsisiųskite programėlę „Milžinas“, pritaikytą tiek „Android“, tiek „Apple iOS“ operacinėms sistemoms. Nemokamai galėsite susipažinti su čia sudėtų knygų asortimentu ir ištraukomis.
Jei norėsite skaityti ištisas knygas, lauks du ne itin malonūs ir patogūs dalykai. Pirmiausia teks užsiregistruoti, o to neįmanoma padaryti tik naudojantis programėle. Reikės eiti į puslapį milzinas.lt ir čia susikurti savo paskyrą, kuria vėliau galėsite naudotis ir mobiliojoje aplikacijoje. Tada, kad ir kaip būtų nemalonu, teks patuštinti kortelę. Gerai, kad tinka beveik visos banko kortelės, bet blogai, kad netinka „Maestro“.
Kiek kainuoja „Milžino“ prenumerata, leidžianti atsisiųsti ir skaityti tūkstantį knygų? Turint omenyje visą jūsų atostogų kelionės biudžetą – galima sakyti, lašą jūroje: 4,95 euro už vieną mėnesį (vargu ar jūsų atostogos tęsis ilgiau). Už tokią sumą knygyne sunkiai įsigytumėte vieną knygą, žinoma, jei ji nebūtų nukainota. Ar toji knygyne brangiau įsigyta knyga nebūtų geresnė, įdomesnė ir įtaigesnė už visas tūkstantį „Milžino“ leidinių – kita kalba.
Būtent už 4,95 euro užsiprenumeruotų knygų asortimentas – kol kas didžiausias „Milžino“ trūkumas. Vyrauja leidyklos „Alma littera“ išleistos knygos. Kadangi šios leidyklos orientacija – pigoki pramoginiai leidiniai, turintys potencijos virsti populiariais bestseleriais, tai ir „Milžino“ lentynoje banginio dalį užima visokie atspalviai, divirgentės, čekuoliai, kūno ir dvasios mankštos ir kitas mailius.
Tarp to mailiaus, žinoma, praplaukia ir vienas kitas didesnis žuveliokas. Tarkime, šios leidyklos leidžiamos Sigito Parulskio knygos, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“ (tik nesakykite, kad skaitėte) ar „Baltų lankų“ rengiama populiariojo Jo Nesbo detektyvų serija. Yra ir kelių kitų leidyklų knygų, bet jos – tikrai ne naujienos ir tikrai ne stipriausi jų leidiniai.
Tačiau visus šiuos asortimento trūkumus atperka galimybė maudytis pačioje tikriausioje šiuolaikinio žmogaus jausenoje – begalinio pasirinkimo svaigulyje, kai tariesi turįs briedį rankoje, nors iš tikrųjų neturi net žvirblio girioje. Klaidžiojimo „Milžino“ elektroninėje bibliotekoje pojūtis daugeliu atžvilgiu primena naršymą feisbuke. Skirtumas tik tas, kad milžinas yra riboto ūgio, kitaip tariant, turi galą.
Taigi lyg „Traukinių žymėjimo“ herojus nardai kanalizacijos vamzdyje, o tariesi atradęs aukso gyslą. Pasimėgauji trylika ispano Javiero Mariaso šedevro „Įsimylėjimai“ sakinių, tada metiesi prie kelių scenų suaugusiesiems E.L.James romane „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, o galiausiai vaduojiesi iš depresijos bėgdamas akimis Arlinės Curtiss populiariosios psichologijos knygos „Smegenų jungiklis: kelias iš depresijos“ puslapiais. Žodžiu, skaitai Lenino greičiu – per dešimt minučių praryji mažiausiai tris elektroknygas.
Meluotų tie, kurie tvirtintų, kad skaityti knygą telefone yra pasiutusiai patogu ir malonu. Po kurio laiko ir ranka nutirpsta, ir akys pasrūva krauju. Bet gal čia įpratimo reikalas: jeigu pripratom prie feisbuko, priprasime ir prie „Milžino“. Juolab kad jo kūrėjai įdėjo nemažai pastangų, kad skaityti knygas telefone ar planšetėje būtų kuo patogiau.
Keliais smiliaus prisilietimais galima pasirinkti vieną iš septynių šriftų, teksto dydį, dieninį arba naktinį foną, padidinti tarpus tarp eilučių, pašviesinti arba patamsinti ekraną. O svarbiausia, kad įmanoma ne tik išsisaugoti patikusias citatas, bet ir išsyk jomis pasidalinti feisbuke. Tam ypač tinkama šūsnis „Milžino“ elektroknygų, kuriose dalijamasi Dalai Lamos išmintimi. Patiktukai ir sekėjai – garantuoti!
Vienos knygos atsisiuntimas trunka kelias sekundes. Skaityti atsisiųstą leidinį galima ir nenaudojant mobiliųjų duomenų. Tai itin aktualu per atostogas užsienyje, kai kiekvienas interneto ryšio megabaitas virsta paranoja dėl būsimos sąskaitos dydžio. Tai ne juokais galėtų sugadinti atostogas, jei, aišku, „Milžine“ nerastumėte patarimų knygos, kaip atsikratyti paranojos. Tačiau tai nėra itin aktualu, nes prieš atostogas galite atsisiųsti visą tūkstantį „Milžino“ prenumeratos knygų ir, kaip sakoma jo reklamoje, skaityti bet kur.
Įsivaizduokite: jūs visu greičiu lekiate kupranugariu per dykumą, rankoje laikote mobilųjį telefoną ir skaitote Vadimo Zelando knygą „Likimo valdymo galimybės“.
Arba: jūs Tailande gulite su hermafroditu vienoje lovoje ir iš telefono garsiai lietuviškai skaitote Marisos Benett knygą „Penkiasdešimt malonumo atspalvių“, kurioje smulkiai aprašytos net ir laukinės sekso pozos.
Arba dar: jūs nardote kur nors Karibų jūroje, rankoje laikote į prezervatyvą įrištą telefoną (kad aparatas nesudrėktų, o „Milžinas“ neprigertų) ir mėgaujatės „Pokalbiais su Algimantu Čekuoliu“.
Smagios atostogų kelionės! Su „Milžinu“, žinoma!
