Bestselerį parašęs Olivier Bourdeaut: „Buvau visiškai negabus mokinys – disleksikas, kairiarankis“

Tačiau sulaukęs 35-erių tėvų namuose per septynias savaites parašė kūrinį, kuris tapo bestseleriu ne tik Prancūzijoje, bet ir buvo išleistas 36 užsienio šalyse. Tai fenomenalus sėkmės atvejis – romanas Prancūzijoje apdovanotas net trimis prestižinėmis premijomis, o jo autorius, kaip paaiškėjo, nuo vaikystės buvo disleksikas – kaip ir knygos herojus berniukas painiodavo raides ir skaičius.

Romanas „Belaukiant Bodžanglio“ tik patvirtina, kad nuolat atsiranda autsaideris, kurio niekas nelaukė, savotiškas literatūros Rokis Balboa, paneigiantis visas prognozes ir lenktynėse įveikiantis sąrašo viršūnėje karaliavusius senbuvius, tarp kurių – Philippe’as Delermas, Grégoire’as Delacourt’as, Murielė Barbery, Claudie Gallay, Anna Gavalda, Romainas Poértolas...

Šiemet šis autsaideris – 35-erių nepažįstamasis Olivier Bourdeaut, kuris įsiveržė į literatūros pasaulį su Bordo leidykloje „Finitude“ išleista knyga ir susižėrė „RTL-Lire“, „France Télévisions“ ir „France Culture-Télérama“ premijas. Šiltas ir (kol kas..) kuklus autorius pasakoja savo istorijas apie nevykėlį, susišluojantį visus laurus. Tikras Rokis...

Skelbiame interviu su sėkmingu ir nemažiau tiesmuku „Belaukiant Bodžanglio“ autoriumi, kuris sako: „Man, be abejo, sekasi“.

Priešingai, man visai malonu – net jeigu ir tenka apie save kalbėti daugiau, nei būčiau norėjęs. Po dvidešimties metų galbūt tai ir pradės varginti, bet dabar nevargina, jaučiuosi tik maloniai spustelėtas.

Pelnytą... nežinau. Kuo nusipelniau? Bet, be jokios abejonės, jaučiuosi labai laimingas. Rašytojai rašo, kad būtų skaitomi. Netikiu kalbomis tų, kurie aiškina, kad jiems tai visai nerūpi ir kad jie iškloja viską popieriuje tik dėl savęs. Šiandien esu skaitomas ir tai mane džiugina. Tai – prabanga.

Be abejo, priežasčių yra daug. Viena – šis smagus tekstas teikia optimizmo gan niūriam laikotarpiui. Žmonės jaučia poreikį pabėgti, pasislėpti burbule. Kita, kuri visiškai nuo manęs nepriklauso, – labai vykęs, smagus, pastebimas knygos viršelis. Trečia –  šiais laikais vos pasirodžiusi knyga iškyla tuojau pat: apie ją sklando gandai, ji aptariama tinklaraščiuose bei socialiniuose tinkluose ir visi, žinoma, nori perskaityti romaną, apie kurį tiek kalbama. Šiuo atveju, vėlgi, galimybę pasinaudoti tokiu efektu laikau privilegija.

Ar numačiau? Ne. Bet apie tai svajojau, taip. Tai, kas man nutiko, manau, yra kiekvieno rašytojo svajonė. Bet taip pat žinau, kad man, be abejo, sekasi.

Taip, žinoma. Bet to neatskleisiu – rizikuočiau nuliūdinti tuos, kurių nepasirinkau (juokiasi). Rašydamas regiu vaizdus, mano idėjos gimsta labai vizualiu būdu, tad svajojau apie kiną. Bet visgi stebiuosi, kad tai iš tiesų vyksta.

Nepaprastai daug. Skaičiau viską iš eilės. Neturėjome televizoriaus. Jis sugedo dar prieš man gimstant ir niekas niekad jo taip ir nesutaisė. Tad buvo likusios dvi itin svarbios vaiko formavimuisi galimybės – nuobodžiauti arba skaityti. Negana to, jaučiau savotišką spaudimą, nes, pavyzdžiui, mano tėvas buvo uolus skaitytojas, o motina prižiūrėjo ligoninės, kurioje dirbo, biblioteką.

Skaičiau daug spaudos, daug klasikos. Skaičiau viską. Pavyzdžiui, prisimenu, kad „surijau“ Yannicko Noah autobiografiją pavadinimu „Neturi dviejų kamuoliukų“. Tai viską pasako!

Dažnai skaitydavau periodais. Buvo Maupassant’o periodas, kai skaičiau visą, kokią tik galėjau rasti, jo kūrybą. Ir dabar darau tą patį. Šiuo metu mano gyvenime – Husarų periodas. Skaitau Rogerį Nimier, Antoine’ą Blondiną, Michelį Déoną, Jacques‘ą Laurent‘ą. Perskaitęs tris ar keturias knygas, pasijutau toks artimas lyg būčiau pakviestas prie jų stalo.

Ką tik baigiau skaityti Blondin’o „Studijų baigimo atestatą“ ir likau apstulbęs. Vienas kritikas, kalbėdamas apie mane, paminėjo Blondin‘ą. Man tai atrodo tiek pat malonu, kiek ir neįtikima. 

Ji gan suvaldyta, bet žinau, kad darau klaidą, valandų valandas skaitydamas straipsnius internete. Einu iš vieno puslapio į kitą. Anksčiau skaitydavau laikraščius. Bet laikraščius pasklaidom, perverčiam tai vieną skyrių, tai kitą, galop grįžtame prie sudominusio straipsnio. Internetas – kas kita. Viena informacija veja kitą ir mes niekad nebegrįžtam atgal. Norėčiau liautis – savaitės gale suvokiu, kad galėjau perskaityti keturias ar penkias knygas ir tai mane kaskart nuliūdina.

Ne. Bent jau ne tokią, kokią visi tariasi matantys. Po „Belaukiant Bodžanglio“ išleidimo, man  yra lipdomas panašumas į Borisą Vianą. Iš pradžių buvau pamalonintas, bet dabar jau ima truputį varginti, nes tas menamas panašumas visiškai klaidingas. Paauglystėje skaičiau Borisą Vianą– nuobodu nebuvo, bet taip pat ir nieko stulbinančio. Ir aš praktiškai apie tai niekada ir nekalbėjau.. Iki šios dienos, kai man tai grįžta lyg bumerangas.

Jei reiktų išskirti vieną, vaizdai, kurie rašant dažniausiai man iškildavo, buvo iš Trumano Capote’ės romano „Pusryčiai pas Tifani“ ir iš filmo, kurį Blake‘as Edwards‘as pagal minėtą kūrinį pastatė. Tiek filme, tiek knygoje mane ypač sužavėjo nuostabi šventės scena. Jeigu kas būtų atradęs ryšį tarp Capote’ės ir „Belaukiant Bodžanglio“, tada taip, nebūčiau tam prieštaravęs. Bet Vianas... Ne, tikrai ne. 

Juokais, taip. Betgi, po galais, Fitzgeraldo stilių nuo manojo skiria šviesmečiai. Labiausiai mus siejantis dalykas yra šukuosena, kurią suteikiau savo personažui Žoržui – Fitzgeraldas irgi turėjo tokias pat keistas garbanas. O šiaip norėjau jam išreikšti tam tikrą estetinę ir vizualinę pagarbą, bet toli gražu nelaikau savęs jo krikštasūniu. Perskaičiau jo interviu rinkinį „Knygos ir Rolls Royce’sas“. Bijau, kad tai gerokai pranoksta tai, ką aš čia jums dabar pasakoju...

Ne. Romaną vos vos padailinau autobiografiniais elementais, bet tai buvo visiškai neplanuota. Būtų klaidinga žvelgti iš šios pusės.

O taip. Buvau visiškai negabus mokinys. Visose srityse. Buvo tik kelios retos, vienkartinės išimtys – man sekėsi prancūzų kalba, istorija ir, įdomiausia, – nes šiuo metu visiškai tuo nebeužsiimu, – sportas. Bet buvau beviltiškas ne šiaip sau: buvau disleksikas, kairiarankis ir turėjau klausos problemų.

Buvo! „Susirinkau“ viską, ką tiktai galėjau. Man buvo sunku susikaupti, visuomet vėluodavau. Po 6 mėnesių mokykloje aš vis dar pasimesdavau koridoriuose. Žinoma, buvo sunku! Neįmanoma nuolat gauti blogų pažymių ir išsisukti nuo padarinių.

Kiek vėliau prie nerūpestingumo prisidėjo įžūlumas. Atradau prajuokinimo galią ir ja naudojausi. 5-oje klasėje buvau atsilikęs dėl mokymosi problemų, o 6-oje – ir dėl mokymosi, ir dėl elgesio problemų. Iš esmės, man labai anksti susidarė įspūdis, kad viskas įvyksta be manęs.

Be abejonės. Visą laiką gyvenau kaip nevykėlis. Gedėjau savo sėkmės. Tai tiesiog buvo ne man. Aš šitai priėmiau ir gyvenau per daug nekentėdamas.

Nė kiek. Man labai nepatinka šis bjaurus žodis. Visa tai pirmiausia man padėjo suvokti, kokia trapi yra sėkmė. Žinau, kad viskas gali dingti. Dabar vaidinu pagrindinį vaidmenį, tačiau bet kada galiu tapti antraeile dekoracija. Nesėkmė yra tam tikra prasme patogi – nieko iš savęs nebesitikime – nesitiki ir kiti. Sėkmė – ji įpareigoja. Jausiu, jau jaučiu daug spaudimo dėl savo būsimo romano.

Neabejotinai. Metų metus gyvenau iš pašalpos. Viską vis dar skaičiuoju pašalpos vienetais. Toks sėkmingas autorinių teisių pardavimas, žinoma, aprėpia daug pašalpos vienetų!

Ši užduotis Sen Nazero ligoninėje, kur buvo problemų su smėliu vamzdyne, truko 3 mėnesius. Juokingai skamba, bet tai fiziškai gerokai vargino.

Taip, „Nathan“ leidykloje. Skelbime pareigos buvo įvardytos būtent taip – faktotumas – ir tai man sukėlė šypseną. Iš esmės buvau registratorius ir kartais atlikdavau vieną kitą papildomą darbelį.

Visiškai ne. Norėjau padirbti 3 mėnesius, o tada pradėti rašyti.

Keturis mėnesius šlaviau Gerande druskos „miltus“ druskos kasykloje. Norėjau dirbti savomis rankomis. Aplinka buvo kerinti, darbas – sunkus, tačiau ir įkvepiantis. Aš jį aprašysiu būsimoje savo knygoje.

Ji – pirmoji publikuota, bet prieš tai buvau parašęs kitą knygą. Iš esmės, buvau išspirtas iš darbo pas nekilnojamojo turto agentą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo sukčius – jei šie du apibūdinimai nėra sinonimai (šypsosi). Jis buvo man skolingas pinigų, niekuomet nemokėjo komisinių.

Taigi brolis mane pasikvietė į svečius ir iškėlė ultimatumą – dabar arba niekada. „Po kelių metų mums atsimokėsi savo romanu. Kol rašysi, gali gyventi čia – pažiūrėsim, ar eisi iki galo.“ Jis man paskolino savo kompiuterį.

Kitą dieną man siaubingai sukosi galva – tuomet jau tikrai privalėjau tai padaryti. Rašiau dvejus metus, bet prieš pradėdamas jau buvau daug apgalvojęs. Mano galvoje viskas buvo sustatyta į savo vietas, tereikėjo visa tai išguldyti ant popieriaus.

Gavau penkis neigiamus, tačiau pozityviai nuteikiančius atsakymus. „Fayard“ leidykloje netgi sutikau Elisabeth Samama. Apskritai visi jie man kartojo, kad „kažkas ne taip“ – bent jau kai man pagaliau pavyko suprasti, ką jie man sakė. Vienas leidėjas Paryžiuje išvis yra kažkas nuostabaus – jis nebaigia savo sakinių ir visuomet stengiasi atrodyti išsilavinęs (juokiasi). Kaskart išeidamas iš biuro iki galo taip ir nesuprasdavau, kas gi man buvo sakoma.

Žinoma. Buvau pasiryžęs tęsti ir būčiau tai daręs net ir tuo atveju, jei atsiliepimai būtų buvę itin nemalonūs. Išvykau rašyti pas tėvus – šis aplinkos pakeitimas yra labai svarbus.

Pirmoji knyga, parašyta ne pačioje smagiausioje vietoje, buvo gana tamsi. Romanas „Belaukiant Bodžanglio“, kurį parašiau mėgaudamasis saule, priešingai, yra šviesi ir džiugi knyga. Tarytum klimatas būtų daręs įtaką mano rašymui.

Prieš tai gyvenimas Paryžiuje buvo niūrokas. Po dviejų valandų lėktuvu iš ten patyriau šoką: oras buvo gražus, mane supo gamta. Dažnai juokdavausi vienas, švilpaudavau duše.

Taip. Man reikia užsidaryti ir atsidėti vien rašymui. Jei turiu susitikimą ir privalau išeiti iš namų, tuomet nebegaliu daugiau nieko daryti. Mano rašymo būdas gana linijinis. Baigęs skyrių, jo nebekeičiu.

Taip. Parašiau per 42 dienas, ėjosi labai gerai, kone savaime. Turėjau Ipodą, į kurį draugas buvo įkėlęs muzikos. Kartą įsijungė Ninos Simone daina „Mr. Bojangles“ ir aš panorau jos motyvą panaudoti romane. 

Porąkart. Gavau du neigiamus atsakymus: iš „Lattès“ leidėjų, kuriems buvau siuntęs pirmąją versiją ir kuriems ji pasirodė paviršutiniška (nebuvo šeimos tėvo vizijos, kurią pridėjau jau kiek vėliau), ir iš „Le Dilettante“ leidėjų – jie man atsiuntė patį žiauriausią, koks tik begali būti, laišką: iš pradžių išreiškė atvirą entuziazmą, tačiau užbaigė sakiniu: „Deja, šios knygos leisti negalėsime“. 

Kad ir maža, bet jos katalogą jau buvau matęs. Su malonumu perskaičiau „Laukinius ponius“ ir internete ieškojau, ką jie turėjo Michelio Déono. Pastebėjau, kad praeitais metais „Finitude“ išleido jo novelių rinkinį. Peržvelgiau katalogą iki galo ir išsiunčiau rankraštį. Po keturių dienų sulaukiau skambučio ir moteriškas balsas man pasakė: „ Mums labai patiko jūsų romanas. Norime jį redaguoti.“ Tai buvo Emmanuelle Boizet, „Finitude“ redaktorė. O aš galvojau, kad draugai sumanė pajuokauti.

„Belaukiant Bodžanglio“ – ne. Ten buvo keli pasikartojimai, bet tai, iš esmės, normalu. Su tekstu dirbome 10 dienų. Esu gan paklusnus, tad dažniausiai sutikdavau su jų siūlymais. Su kitu romanu, be abejo, jie turės daugiau darbo.

To ir siekiau. Cituoju Claude‘ą François, miniu Berlyno sieną, bet tai – labai menkos užuominos. Norėjau, kad knyga „plūduriuotų“. Beje, skaitytojai nesutaria dėl jos laiko: vieni ją priskiria ketvirtajam XX a. dešimtmečiui, kiti – septintajam.

Esu kupinas dvejonių. Draugai, kurie jį perskaitė, mano jį esant geresniu už „Belaukiant Bodžanglio“. Bet jis labai slogus, labai kartus. Negaliu jo leisti po „Belaukiant Bodžanglio“, mano skaitytojai jausis tarytum gavę šlapiu skuduru per veidą. Be abejo, reiktų jį perkurti, bet kodėl gi ne?

Trečiasis. Norėjau rašyti apie Pietų Ameriką ir Floridą, bet nesu ten buvęs ir nesugebu rašyti apie nežinomas vietas. Tad nusprendžiau rašyti apie druskos kasyklas, kur jau pabuvoti teko. Tai bus dviejų personažų, kurie niekada nebūtų turėję susitikti, susidūrimas. Parašiau 170 puslapių iš 250-ies. Bet kol kas nieko nebedarau – „Belaukiant Bodžanglio“ reklama užima per daug laiko.

Kalbino Hubert’as Prolongeau
Interviu skelbtas žurnale „Le Magazine Littéraire“