Ką ir kaip byloja Kudirka (post)postmodernizmo realybėje

Ž. Kudirka – slemo pradininkas ir kurstytojas Lietuvoje. Tekstai knygoje įprasmina ir manifestuoja novaciją. Žodis „manifestuoja“ vartojamas neatsitiktinai. Jis žymi raiškos laisvę ir drąsą, siekį būti išgirstam ir pamatytam, siekį kalbėti tai ir taip, kas ir kaip esi tu pats šiandien – be stereotipų, be standartų, be jokių autoritetų. Laisvas jaunas žmogus – gyvas ir tikras, – unikaliai individualus ir tuo besididžiuojantis, nes gyventi reikia išdidžiai. Tekstų laisvę, leidinio idėją, mintis puikiai perteikia Tado Karpavičiaus sukurtas knygos dizainas, iškalbiai pasitelkiantis šiuolaikines bendravimo formas, vizualiais sprendimais provokuojančiai pagaulus, o tai itin svarbu dabartinės vaizdo kultūros kontekste.

Ž. Kudirka, pakvietęs moderniai – pridėjus pirštą – atrakinti knygą, atlikti vaizduotės pratimą ir išgirsti knygos garso takelį, kitaip – autoriaus balsą, vėliau ir spalvinti bučiniu (p. 43), pristato „KUDIRKOS EVOLIUCIJĄ“. Ji, kaip ir dera polemizuojant apie Ž. Kudirką ir su juo, kalbinė: „Couderc > Kuderk > Kuderka > Kudyrka > / Kuderkevicz > Kuderkowicz > Kuderkevičia > / Kudyr­kewicz > Kudirkewiczius > Kuderko > / Kudirko > Kudirka // (Provansalų senojoje kalboje couderc – pievelė)“ (p. 6). Pavardės raidos istorija, kalbinė žaismė, siejanti tautas per žodžio užrašymo, ištarimo formas, ateinanti iki mūsiškojo Kudirkos, – visa ko kintamumo, takumo, sąlygiškumo, tarimo ir sutarimo dalykų akivaizdumas. Atsižvelgiant į pastarųjų kelerių metų kontekstą, ši evoliucija parodo, koks beprasmis ir bevertis taip ašt­riai ir aršiai reflektuotas pavardžių vienais ar kitais rašmenimis klausimas. Juk po pavarde žmogus, asmenybė – viena ir vienintelė tokia unikali, todėl jos pakeisti negali joks užrašas. Kita vertus, evoliucija rodo ir užrašymo galią – kiti ženklai, kita jų seka. Taigi kyla klausimas – kas ženklinama? Kur veda nuorodos – kalbinės, tekstinės, rašto? Tai juk kultūriniai susitarimai. O kai sutarimo nėra, ištarimo problemos netenka vertės ir prasmės. O gal kaip tik tampa galios instrumentais?

Apie tai mąstant, regis, esmingiausia senosios provansalų kalbos reikšminė nuoroda – pievelė. Ji nejučia kelia visiškai subjektyvią asociaciją su Renatos Šerelytės „Krakatukų pievele“ (2007), kur Birbindonas, Buntė Esmeralda, Tešlius gyvena stebuklingos gamtos pasaulėlyje spręsdami savo mažus ir „didelius“ išgyvenimo rūpesčius, kurie, staiga įgavę svarbos, bemat jos ir netenka... Visai tokie pat ir mūsų aktualijų matai, tokie pat veikėjai – ir mes patys. Todėl žaisti galima ir reikia. Taip ir elgiasi Ž. Kudirka, transformuojantis maldą „Tėve mūsų“, kuri dadaistine maniera suskamba taip: „tete mumu kuris esi dada / teesie šveve tavo varvar, / (...) kaip dada, taip ir žeže. / kasdienės mūsų dudu duok mums šiašia / ir atleisk mums mūsų kaka, / kaip ir mes atleilei savo kakalininkams“ (p. 37). Nieko uždrausto nėra! Drąsiems, jauniems stabai neegzistuoja, nebent tik tam, kad būtų sugyvinti iš naujo, taptų vėl aktualūs, arba liktų nereikalingu praeities reliktu, todėl apleistu, pasmerktu vieną dieną supūti. „...Ar galima semtis stiprybės ne iš praeities, o iš tikėjimo ateitimi? (...) Ar tautiškos giesmės autorinės teisės nustojo galios?“ (p. 7) Kad nenustotų – jas privalu reflektuoti, interpretuoti ir perinterpretuoti šiandienos kontekste, iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos.

Mums pavardė Kudirka iškart asocijuojasi su V. Kudirka, nors kiek mes jį pažįstam, kiek jis mums svarbus, aktua­lus – klausimai, į kuriuos kiek­vienas (lengviau ar sunkiau) atsakome asmeniškai. Kaip parodo pavardės užrašymo kalbinė žaismė, jos variantiškumas, užrašas nėra žmogus, neatstoja žmogaus. Knygos autorius, vėlgi žaismingai klausdamas „KURKUDIRKA“, atveria interneto platybes, kuriose Kudirkos tapatybės klausimas pliuralus visomis prasmėmis: „Kudirka –­ tai gatvė. Apie 217 000 rezult. (0,44 sek.) (...) Kudirka –­ kėdė. Apie 24 700 rezult. (0,41 sek.) (...) Kudirka – mesijus. Apie 38 300 rezult. (0,44 sek.) / Kas tik ne – Kudirka / turbūt ir mes, ir jūs. (...) Bet čia tik Vincas, / Iš Kudirkų tik vienas Vincas. Apie 67 100 rezult. (0,44 sek.) (...) Šimt­mečio pabaigoj gi buvo ir Kudirka Simas, / šokinėjęs tarp laivų dviejų režimų. Apie 19 300 rezult. (0,45 sek.)“ (p. 8–9). Nemenkas akibrokštas: pasak interneto, Kudirkos pavardę dažniau turi ne lietuviai – ne Lietuvoje: Steve Kudirka (52 000), Dave Kudirka (74 200), Ross Kudirka (98 500). Taigi klausimai „kas Kudirka? KURKUDIRKA?“ – visiškai pagrįsti. Kaip sako autorius: „Vot kiek Kudirkų, ot kiek Kudirkų!“ (p. 9) Dėl to galima ir reikia pasidžiaugti. Tačiau pažvelgus į gyvenančiuosius čia, Europos Sąjungoje, ima juokas pro ašaras. „Kaip gyvenama?“: „pienas be riebalų / lašiniai be riebalų / riebalai be riebalų // visi riebalai / tepiame riebalų mišinyje / (...) arbata be cukraus / limonadas be cukraus / saldainis be cukraus / ir saldiklis be cukraus // (...) dešra be e / uogienė be e / net kinų maistas – ir tas be e // visi e – e-uropos sąjungoje“ (p. 52).

Savihipnotinės poe­zijos tekste „kartojami žodžiai praranda prasmę“ (p. 26) teiginys pakartotas 16 kartų. 16 eilučių – baltų juodame puslapyje – akivaizdžiai (į)rodo, kad kartotė veda beprasmybėn, tad klišės poezijoje ir apskritai kalboje, žmonių bendravime – ydingas nuodas, skleidžiantis prasmine tuštuma spengiantį vakuumą. Užhipnotizuotiems, matyt, to ir tereikia, to ir pakanka. Svarbu, kad būtų laisvų rankų įranga, tada, kaip liudija „KOMPIUTERISTO FOLKLORAS“, tiesiog: „Pro vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo“ (p. 14). Šiame kontekste vėlgi verta prisiminti V. Kudirką – pavardė dažnai (iš)tariama ir stereotipiškai siejama su tautiška giesme, o jausmas, o prasmė?.. Tai ypač aktualu skaitant „nelegalų“ eilėraštį – tautišką giesmę pakeistais tarpais tarp žodžių. Dėl to tekstas byloja įprastas, bet kartu ir kitas, naujas, dabartį atliepiančias prasmes: „Tavo vaikai / eina Vien takais // dorybės Tegul dirba Tavo / naudai Ir žmonių gėrybei Tegul saulė // Lietuvoj Tamsu // mus prašalina, / Ir šviesa, ir tiesa // Mūs žingsnius telydiTe // gulmeilė... / Lietu(s)... / vos Degam... // (...) vos Vienybė težydi!“ (p. 56).

Prasminį klodą keičiantys, pildantys, plečiantys niuansai atsiskleidžia reiškinių stebėjimo poezijoje, kurioje perteikiamas šviesos apraiškų daugiavariantiškumas. „Žaliuzės pjausto šviesą. / Vanduo laužo šviesą. (...) Lupa šviesą koncentruoja. / Lašas šviesą išskaido. // Tvoros košia šviesą. / Šakos plėšo šviesą. (...) Akiniai nuo saulės tamsina šviesą. / Dieninės užuolaidos šviesą blankina. // Arbata drumščia šviesą. / Rutina priverčia šviesą. / Vasaros laikas taupo šviesą. // Objektyvai surenka šviesą. / Blakstienos kristalizuoja šviesą. (...) Dievas skleidžia šviesą“ (p. 27). O jeigu kiekviename mūsų yra Dievas, vertėtų atsakingiau skleisti šviesą, kad nespigintų kaip nuo alaus kamštelio, kad nuo jos nesinorėtų grotomis atsidalyti, kad šildytų labiau nei lemputė...

Skaitydama „XXI a. Kudirkos“ tekstus prisiminiau V. Daujotytės-Pakerienės kny­gą „Lašas poezijos“ (2013), kurioje ieškoma poezijos būties lašo, lašo poezijos būtyje. Kudirkos knygoje poezijos lašo taip pat reikia ieškoti. Ir jis sužimba: „Žolė auga greitai, / bet aš ne apie žolę // Saulė leidžiasi lėtai, / bet aš ne apie saulę // Sniegas tirpsta garsiai, / bet aš čia niekuo dėtas // Aš būnu tyliai kažkur / tarp saulės sniego ir žolių // Bet tai ne tavo reikalas“ (p. 28). Eilėraščio akivaizdoje ir minėtas pievelės motyvas neatsitiktinis, ir reikmė ieškoti poezijos būties visiškai pateisinama. Šiandien, kai viskas kinta, taku, kai ir poezija, regis, gali būti bet kas, net ir automobilių numeriai (p. 58–59), kiaulė, virstanti lėkiau (p. 38), 25 kadrų per sekundę išrašas (p. 39), kurio recenzentė neprisivertė perskaityti, kaip dažniausiai neprisiverčia žiūrėti televizoriaus, išties maloniai nustembi, vertini ir brangini radęs tą lašą poezijos. Anot menotyrininkės Laimos Kreivytės, Ž. Kudirka yra vienas įdomiausių jaunų poetų urbanistų.* Tačiau mane jis nuvedė pievelėn vaikiškai naiviai žaisti. Bet tai nesvarbu: (post)postmoderni rea­lybė turi teisę būti išrašyta ir aprašyta ir tik laikas parodys, kas ir kur yra tas šiuolaikinis poezijos lašas.

* https://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/program/580

* * *

Žygimantas Kudirka. „XXI a. Kudirka“. – V.: „Kitos knygos“, 2016.