* * *
Pasaulyje vykstantys (geo)politiniai pokyčiai, gyvenamosios vietos keitimas, net jei jis ir labai laikinas, koreguoja žmogaus ir šalies, kurioje yra jo šaknys, tapatybės supratimą. Dar visai neseniai aktualu buvo svarstyti, kiek Lietuvoje yra pasaulio ir Europos. O ar mes patys jaučiamės visaverčiai kitų demokratinių šalių literatūroje.
Pasaulyje vykstantys (geo)politiniai pokyčiai, gyvenamosios vietos keitimas, net jei jis ir labai laikinas, koreguoja žmogaus ir šalies, kurioje yra jo šaknys, tapatybės supratimą. Dar visai neseniai aktualu buvo svarstyti, kiek Lietuvoje yra pasaulio ir Europos. O ar mes patys jaučiamės visaverčiai kitų demokratinių šalių literatūroje.
Kuo mes panašūs į kitus europiečius? Kiek mūsų siužetai, pasakotojai, veikėjai ir metaforos geba sujaudinti ir priversti mąstyti kitus, kai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, JAV, Ispanijoje, Švedijoje, Norvegijoje pasirodome knygų pavidalu. Ar mes kitose šalyse esame suvokiami adekvačiai, ar kad būtume suprasti, privalome rašyti tam tikromis Europos šalims artimomis, aktualiomis, net ir politkorektiškomis temomis?
Kaip, apie ką dabar kai kurie mūsų rašytojai rašytų, jei negyventų, nebūtų gyvenę ilgesnį laiką svetur. Gyvenimas Kipre, savo šaknų permąstymas, grįžimas į Lietuvą ir vėl išvažiavimas į šalį, kur gyvena jau ne rašytojos gimtąja kalba kalbančios jos dukterys tapo pagrindinėmis Dalios Staponkutės (Nikosija) eseistikos temomis. Rašytoja yra sakiusi, kad jei jos gyvenime nebūtų kelionių, tai net visiems rašytojams svarbi mirties tema jos knygose būtų išreikšta kitaip.
Žmonių bendravimo kultūrą, rašytojos manymu, veikia net klimatas, kuriame jie gyvena. Pietiečiai, kaip ji teigia, daug mažiau naudojasi socialiniais tinklais, nes visas bendravimas vyksta gatvėje, o planšetė gali ramiai ilsėtis šalia kalbančių: „Socialiniai tinklai kuria ir palaiko iliuziją, kad esame ten, kur mūsų nėra.“
Prisiminkime ir kitas knygas... Ar būtų gebėjusi žaisti savo tekstuose žargonu Paulina Pukytė, jei ji nesusidurtų Londono teismuose su tėvynainiais, dažniausiai patiriančiais ten liūdnokų nuotykių? Indrė Jonušytė (Graikijos, Belgijos miestai), Rūta Mataitytė (Oslas), Agnė Žagrakalytė (Briuselis), Laimonas Briedis (Vankuveris), Vaiva Rykštaitė (Havajai) tikriausiai negalėtų ir nenorėtų atsisakyti savo patirties šalyse, kuriose gyvena, nes tada iš jų knygų iškristų dalis svarbių puslapių. Ar kitokie būtų Jaroslavo Melniko kūriniai, jei jis kasmet negyventų Paryžiuje?.. Valdo Papievio, 2016 metų Nacionalinės premijos laureato, gyvenančio tame mieste visą laiką?
Apmąstymas žmogiškosios ir kūrybinės patirties svetur gali tapti ir literatūrologijos darbų tema (Eglė Kačkutė). „Šiaurės vasaros“ forume aptarsime ir pasaulio rašytojus, kurie išvažiavę iš gimtosios šalies, kūrė ne gimtosiose šalyse.
Kokį kelią nueina vertėjas, kad ant mūsų stalo atsidurtų ispano Salvadoro Dali prancūziškai parašyta autobiografija, rusų kilmės Prancūzijoje kuriančio Andrei Makine romanas, Marinos Stepnovos, rusų rašytojos, „Italų pamokos“?
Lietuvos literatūriniame gyvenime yra išskirtinių atvejų. Rašytojas gyvena čia, o rašo ne lietuvių kalba (Lena Eltang). Arba šiuolaikybėje, kai tarmėmis kalba vis mažiau žmonių, atsiranda avantiūristas, turintis drąsos sukurti romaną tarmiškai, taigi, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, suprantamą net ne visiems lietuviams.
Tačiau Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ne tik tapo viena skaitomiausių ir linksmiausių knygų per pastaruosius metus, tačiau niekas negali apkaltinti knygos provincialumu. Ji jaudina visus, kurie nors kartą būdami jauni jautėsi „rugiuose prie bedugnės“.
„Šiaurės vasaros“ forume, kaip ir kasmet, į tekstus „iš svetur“ pažvelgsime ne tik literatūros lauke. Kuo tampa tekstas, perkeltas į kino kalbą? Yra tekstų ar su tekstais susijusių daiktų, kurie, jei ne atsitiktinumas ar tam tikros aplinkybės, nebūtų išvydę dienos šviesos, pavyzdžiui, sovietinėje kariuomenėje tarnaujančio kareivio laiškai artimiesiems... Siuvėjos laiškai, kurie elektroninėje-skaitmeninėje eroje atrodo nutolę nuo mūsų keliais amžiais, nors yra rašyti prieš keletą dešimtmečių.
Kasdienybės liudijimai popieriuje charakterizuoja epochą, kai dar rašėme pasakojimais, ne žinutėmis. Yra autorių, kurie „svetur“ liko iki dabar, t. y. žvalgų rašyti tekstai. Tekstų autoriai dešimtmečius buvo, kartais ir liko nežinomi, o jų tekstai keitė valstybių likimus.
Fotografas Algimantas Aleksandravičius Biržų krašto muziejuje surengs rašytojų, kurie gyvena svetur, portretų parodą, kad jie, nors ir nebylūs, tris dienas stebėtų „Šiaurės vasaros“ ir apie juos kalbančius dalyvius.
