– Knygos „Štai:“ skaitytojus pasitinka autorės pareiškimas: „Šios knygos aš labai stengiausi nerašyti.“ Kodėl?
– Todėl, kad labai stengiausi nerašyti šios knygos: eilėraščių ten tikrai nedaug kaip dešimtmečiui. Buvo kažkokia šalutinė tokio užsispyrimo priežastis, bet turiu teisę jos neatsiminti. Eilėraščiai laikė laiko egzaminus (šypsosi).
– Daugiausia rinkinyje datuojamų eilėraščių rašyti 2008–2009 m. Tad galima nuspėti, kad tuščiuose eilėraščių datų tarpuose buvo rašomi prozos darbai. Paskui vėl grįžai ir papildei rinkinį naujausiais tekstais. Koks šios knygos vientisumo burtas?
– Jokių burtų. Visi seni eilėraščiai daugiau ar mažiau perrašyti vieną balandžio dieną pernai. (Aš vis dar nevarčiau tos knygos, pamatysiu ją tik nuskridusi į Lietuvą, labai keista kalbėti apie knygos, kurios dar nematei, vientisumą.)
– Tavo eilėraščiuose daug deminutyvų. Kodėl pasirinkai tokią poetinę leksiką?
– Esi penkių knygų autorė, tavo tekstai versti į daugelį kalbų. Kokios patirtys bendraujant su kitų šalių literatūros lauko dalyviais, turiu omenyje, su skaitytojais, rašytojais ir vertėjais?
– Esu netgi šešių knygų autorė, jeigu skaičiuosim anglišką „Artistic Cloning“ kartu su Jonu Zdaniu. Patirčių dėl negausos jokių, arba jos, tos patirtys, intymiai džiugaus nepapasakojamumo. Šiuo metu daugiau susirašinėjam su Zuzanna Mrozikowa, ji į lenkų kalbą verčia mano „Klarą“, bet ir aplinkinėm temom pasišnekam.
– Ką tau reiškia tapsmas savimi? Ir ar dažnai užsiimi savistaba kaip eilėraštyje „Veidrodžiai“?
– „Kiek tavyje tavęs?“ tipo klausimų nemėgstu, nenoriu, nesistengsiu atsakinėti. Savistaba, rodos, nebeužsiimu, užaugau gal jau pakankamai (neseniai sužinojau, kad esu net keturiais centimetrais aukštesnė, nei maniau ir visur rašiau). Kartais pasisveriu, jei čia prie savistabos. Dar man maniakiškai patinka užsirašinėti, kiek nueitų ar dviračiu nuvažiuotų kilometrų aparatai užfiksuoja. Savistaba gal ryškesnė paauglystėje, kai laikas lėtesnis. Savistaba daug laiko suėda, labiau nei koks feisbukas. O paskui, kai pasaulis labai pagreitėja, įdomiau jį stebėti ir stebėtis, negu savistebintis prieš veidrodžius. Eilėraštyje „Veidrodžiai“ į veidrodį pasižiūrima tik dukart. Nemanau, kad daug.
– Ar galėtum save pavadinti feministe? Kodėl?
– Galėčiau. Pradedant nuo banaliausiojo „todėl“: manau, kad mano duktė turi teisę į visiškai tokią pat išsilavinimo teisę kaip ir mano sūnus; baigiant visais sudėtingais „todėl“, kurie surašyti knygose-manifestuose, tad jų čia nekopijuosiu.
– O tu jauti kokią nors dabartinės geopolitinės situacijos įtaką savo kūrybai arba gyvenimui?
– Jaučiu.
– Eilėraštyje „Čia nėra interneto:“ dėl nutrūkusio ryšio, lyrinė veikėja negali prisipažinti meilėje. Kiek laiko pati praleidi virtualioje erdvėje ir ką ten dažniausiai veiki?
– Lyrinės veikėjos tokios ir tampa dėl savo gebėjimo būti apimtos trūkumo, nutrūkimo ar kitokio susijaudinimo. Virtualioje erdvėje praleidžiu apie valandą, dažniausiai ryte. Šiuo rašomuoju momentu toje erdvėje nebuvau penkias dienas, nes taip sugalvojau. Gimtadienio proga pasidovanojau savaitę be feisbuko.
– Ankstyvoje paauglystėje domėjaisi žolėmis – koks tavo santykis su gyvąja gamta dabar? Ar pastebi savyje archajinių žemdirbių genų, t. y. noro kažką sodinti, auginti?
– Žolės man ir dabar patinka. Archajiniai žemdirbių genai pasireiškia tik derliaus sudorojimo lygiu. Mano genai visad žemdirbiškai išbadėję ir reikalauja ėsti. Tai jiems morkų sulčių, tai salotų, tai žiemkenčių daigų, tai džiovintų dumblių paduok. Noras sodinti, auginti pastebėtas kituose šeimos nariuose. Many tai dar nė krust jokia daržininkystė. Bandžiau krutinti, tai žinau.
– Papasakok apie savo planus (nebūtinai rašymo).
– Noriu kuo puikiausiai išlaikyti iaido egzaminus. Nusipirkti naują lyginimo lentą. Ne, tų planų (rašymo irgi) aš turiu visada ir tiek daug ir tikrai nepapasakotinų.
