Romas Daugirdas: „Jei šūdas, tai – kubu, sakydavom, pavargę nuo pasaulio gėlos“ Pateikiame ištrauką iš Romo Daugirdo naujausios knygos „Baladės link kvadrato pilnaties“, kurią išleido „Versus aureus“

Apmąstymus apie žmogaus iliuzijas, transformacijas, jausmus ir lemtį Romas Daugirdas įformina ne tiek poezijos, kiek dailės principais. (Ar todėl, kad kuria koliažus?) Vaizdų kontūrai nutrinami, detalė savaime mažai ką reiškia. Svarbu asociacijų vyniojimasis, jų spalvos, emociniai atspalviai. Absurdišką realybę šturmuoja nonsensų ir aštrių metaforų deriniai. Siurrealistinės vizijos audrina vaizduotę, įtraukia į pašėlusį žaidimą ženklais ir formomis. 

Laisvės pojūtis, sava meninė logika diktuoja nekonvencinę stilistiką nuo pat kūrybinio kelio pradžios. Pripažinkim, eilėraščių koliažai skaitytoją kartais trikdo, bet ir įtraukia – junti vidinę įtampą, nuo kurios trūkinėja kvėpavimas."

Pateikiame kelias ištraukas iš Romo Daugirdo knygos „Baladės link kvadrato pilnaties“ (išleido "Versus aureus")
 

Jie maudės ryto taurėje tarp šukių skilusios nakties. Ir vis blefuodami tamsa. Nes prijaukint jos nepavyko.

Atrodė, brenda į raudoną jūrą, kurią prilašino sužeistas saulėtekis. Ir tuos lašus skaičiuoja
raudonodžių strėlės. Kad užgrūdintų likimui taikinių.

Tačiau neprisega nei prie paviršiaus, nei prie dugno. Nors draugiškai mojuoja atplaišos dangaus. O kiek vėliau sulipdo laivą, kuriame jiems vietos nebeliko.

Ir skęsta jie po vieną prie krašto ryto taurės.
 

Sunku įspirti, kai guli karste. Ir dangtis jau užkaltas. Ant jo drugeliai leidžiasi. Tarsi norėtų išsinešti paskutinį trupinį šviesos.

Turbūt nebeatrasit puslapio neprirašyto. Kur galėtum pasinert zigzagais. Tarp sūkurių, kurie
įtraukia grožio perteklių. Ir tavo – gyventojo paraštėse – vienatvę sudėvėtą.

Jei užsigeisi pasisukt ant šono, ieškodamas antrosios galimybės, ir net sukursi ją iš likučių oro, vis tiek tai bus tik vienkartinis burbulas paviršiuj. Lyg potekstė, praradus drabužius.

Gal spėsi išbarbenti moters vardą į lentas. Ir ji ateis tau padainuoti. Ir abu sutilpsite į pabaigą, išdalytą tiltui tarp tenai ir čia. Ir viskas bus. Nors jau turbūt kitaip.

Tada dar dirbome nešiotojais likimo plunksnų. Ir veltui stotyje nuogi laukėm savo traukinio. Turbūt jį uždengė gausa rodyklių ir vėliavos sulopytos.

O gal sustabdė eismą penkios vištos, nesugebančios išsiveržti iš nelaisvės bėgių. Jos dėjo ant
pabėgių aukso kiaušinius ir gynė juos nuo skersvėjo. Kol iš jaunystės kalėsi žiema.

Ji stingdė mūsų kūnus ir tarsi pažymėdavo, kur ateity reikės iškasti paminklines duobes šiam plokščiapadžių būryje.

Taip netoli, už kampo, elgetos iš plastilino lipdė traukinius. Be ratų ir stogų. Pardavinėjo
tarsi urnas pelenų. O mums dalijo veltui. Kaip pirmiems keleiviams.

Jeigu jau šūdas, tai – kubu, sakydavom, pavargę nuo pasaulio gėlos, ir eidavom piktnaudžiauti. Mus siejo ne tik pesimistinė pasaulėjauta – niekaip negalėjome pasidalyti dvimetrinės istorikės buku, lyg iš kreidos išdrožtu veidu. Kartu kūrėme ir strategiją –  kaip pralaužti urbanistinės lietuvių literatūros nekaltybę. O gal atimti ją iš saulės? Foną jau turėjome –  vitališką draugo baubimą.

Šiandien likau vienas. Šiapus. Turbūt ne todėl, kad mažiau piktnaudžiavau. Tiesiog taip krito
korta.

Vis prisimenu vieną epizodą. Nusisamdėme senuką, kuris vadeliojo arklį su vežimu. Atrodė, tuoj kažkur nuvažiuosim. Gal net į kitą pasaulį.

Matau, kaip draugas atsistoja vežime ir šaukia: „Mes dar būsime!“ Ir štai jis jau ten.
 

Garvežys

Ji paskambindavo ir džiaugsmingai pranešdavo, kad švilpia kaip garvežys. O tai reiškė, kad lova seniai jau atšalo po paskutinio vyro glamonių. Būtina skubi humanitarinė pagalba – gero sekso porcija.
Visad padėdavau. Nors netiesiogiai. (Ak, tas įgimtas potraukis viską komplikuoti, pasitelkus
labdarą.)

Bet kartą ji paskambino ir pareiškė, kad pradėjo rinkti pašto ženklus. Su šunų atvaizdais. Taip paprasčiau. Galima juos išvesti pasivaikščioti, bet nereikia maitinti. Jei nusipirksiu pavadį, ji gali ir mane išvesti. Bet turėsiu šlapintis prie kiekvieno užgimstančio jausmo.

Jau beveik sutikau, bet nuo geležinkelio stoties atsklido garvežio švilpesys ir aš prisiminiau, kad jis – vyriškos giminės.
 

Jie susirinkdavo popiet „Stekliaškėj“ (stikliniame alaus paviljone) ir šlifuodavo savo prabėgusius metus. Kaip plytas. Visos jos buvo skylėtos, bet skyrėsi saulėgrąžų lukštų skaičiumi, įkalintų voratinkliuose.
Mėgino pajusti tų saulėgrąžų skonį. Juolab tai nebuvo labai sudėtinga: draugai biologai jas
sukryžmino su blusom. Tad šokinėjo nuo delno tiesiai į burną.

Labai trūko supratingo viešpaties žvilgsnio. Jie surado išeitį – pasodino barmenę ant lempos. Ji registruodavo kiekvieną saulėgrąžos lukštą, praskriejusį pro šalį, ir stabdė laiko bangas.

Jei pratęsdavom iki kito ryto, sulaukdavom į darbą skubančių praeivių dėmesio. Jie priplodavo savo nosis prie stiklo, kaip pakitę mūsų pavidalai, ir siūlydavo puikių silikatinių plytų – visai be skylių.

Paskutinis sapnas

Aš jau trečioj laimės stadijoj (gal paskutinėj?), kuri paneigia ankstesnes. Jau nebenoriu tempti laiko gumos toliau. Tarsi viskas jau buvo, o likutis susiraukšlėjęs, kaip senukų rankos. Jų negaliu iškelti į viršų – blogai išauklėjo.

Po to atitrūksta kūnas nuo galvos ir eina kažkaip savarankiškai – nepriklausomai nuo manęs. Per išblėsusius jausmus ir užmirštą save. Peizažas tirpsta iki nuobliuotų stulpų. Jie ritmiškai trūkčioja, bet visad praleidžia paskutinį širdies tvinksnį. O kitaip ir būt negali – niekad nepataikiau į koją su šilto vėjo gūsiais. Nors jie ir sukeldavo susinaikinimo palaimą.

Štai tolsta debesis. Tarsi tai būčiau aš – berniukas, kuris dar aplipęs jūra ir skylančia angelo
šypsena. Bet jau invalidas – paveiktas visų pažinimo nuodų.

Aš dar sapnuoju, kad mane kas nors susapnuos. Kaip variantą, kurio nereikėtų sapnuoti.

Kuris ištrykšta ant lango stiklo, nes norėjo suvienodinti oro užterštumą tarp čia ir ten. Bet – kaip dažniausiai – ir šįkart nepavyko.