Įdomu tai, kad G.Garsios Marquezo knygų seriją papildys Lietuvoje dar neleisti rašytojo kūriniai.
Be to, garsiausias jo romanas „Šimtas metų vienatvės“ išverstas iš naujo.
Nors pats G.Garcia Marquezas ne kartą pabrėžė, kad jo kūriniai yra neišverčiami, iššūkių nepabūgusių vertėjų dėka autoriaus kūryba tapo viena iš 50 dažniausiai verčiamų pasaulyje.
Akistata su pačiu rašytoju
Pasak vieno naujai atgimstančios rašytojo knygų serijos vertėjų Valdo V.Petrausko, kaip ir kiekvienas tikras rašytojas, G.Garcia Marquezas yra savitas, norint skaityti jo kūrinius reikia atitinkamo pasirengimo.
Tačiau ne mažiau svarbus ir vertėjas, kuris turi sugebėti jį teisingai perskaityti ir interpretuoti savo kalba bei raiškos priemonėmis. Knygas „Meilė choleros metu“, „Apie meilę ir kitus demonus“, „Patriarcho ruduo“ ir „Šimtas metų vienatvės“ į lietuvių kalbą išvertęs V.V.Petrauskas pripažino, kad jas išversti buvo tikras iššūkis.
„Kai rašytojas 1981 m. buvo atvykęs į Maskvą, dalyvavau su juo surengtame uždarame susitikime – kaip tik tuo metu jau buvau išvertęs „Patriarcho rudenį“.
Nobelio premijos laureatas tuomet įdėmiai pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Tai antras mano knygos vertimas Sovietų Sąjungoje. Gaila, nepažįstu nieko, kas moka lietuviškai, bet apie rusišką vertimą jau girdėjau – jis paremtas kareivišku žargonu.“
Vis dėlto sutinku su geriausiu G.Garcios Marquezo vertėju laikomu Gregory Rabassa, tvirtinusiu, kad Kolumbijos rašytoją versti nėra sudėtinga – reikia tik įsijausti į jo stilių ir turėti gerą vertimų patirtį“, – pasakojo V.V.Petrauskas.
Nauji vertimai – būtini
V.V.Petrausko teigimu, kartais atnaujinti vertimai išties skiriasi nuo pirminių. Anot vertėjo, taip nutiko ir su naujai šiais metais išleista G.Garcios Marquezo knyga „Šimtas metų vienatvės“ – tai tikrai kitoks vertimas. Tai ypač pajus tie, kurie šį kūrinį jau yra skaitę.
Pasak V.V.Petrausko, Lietuvos literatūros pasaulyje seniai reikėjo atnaujintų G.Garcios Marquezo vertimų.
Kiekvienas vertėjas tobulėja kaip asmenybė – plečiasi jo akiratis, kinta požiūris į pasaulį. Drauge tobulėja vertimo įgūdžiai, tad po kiek laiko, pavyzdžiui, po dešimties metų, ankstesnis tekstas nebetenkina.
„Kadangi keičiasi požiūris į autorių ar raiškos priemones, vertimai sensta. Keičiasi ir pati visuomenė. Naujausiuose G.Garcios Marquezo vertimuose naudojama kita vertimo technika, nevengiama autoriui būdingų metaforų ir vaizdų griūties.
Bandau adekvačiai interpretuoti kūrinį, kad jo įtaiga skaitytojui būtų bent jau panaši į originalo“, – teigė vertėjas.
V.V.Petrausko nuomone, vertėjas – lyg muzikos atlikėjas, o geras literatūros kūrinys prilygsta muzikos kūriniui. Neatsitiktinai kasmet rengiami tarptautiniai Fryderyko Chopino fortepijono konkursai, kuriuose kiekvienas atlikėjas bando perteikti didžiojo kompozitoriaus dvasią.
Atrasti, kas vienija
Nepaisant posakio, kad apie knygą nereikėtų spręsti iš viršelio, kiekvieno išleisto kūrinio meninis apipavidalinimas tampa neatsiejama knygos dalimi.
Pasak knygų serijos dailininkės Justės Brukštutės, kuriant viršelius svarbu ne tik patraukti skaitytojų dėmesį, bet ir likti ištikimam autoriui. Šias sąlygas sunkina tai, kad kuriamas visiškai atnaujintas dizainas, tad vienu didesnių iššūkių tapo knyga „Šimtas metų vienatvės“.
„Leidžiant naująją G.Garcios Marquezo knygų seriją reikėjo atrasti tiek tai, kas suvienys serijos knygas, tiek tai, kuo jos savitos. Skaičiau šio autoriaus knygas, ieškojau vizualinių unikalaus literatūrinio stiliaus perteikimo formų.
Teko kalbėtis ir su aistringais rašytojo gerbėjais, kurie šias knygas skaitę ne tik lietuvių, bet ir originalo kalba“, – pasakoja J.Brukštutė.
Pasak dailininkės, kiekvienos knygos viršelis – vis kitas dviejų, kartais netikėtų, spalvų derinys. Tai lyg Kolumbijos žemėlapio spalvos, kurias padiktavo spalvinga gamta, architektūra ir žmonės.
J.Brukštutė intrigavo, kad nors kol kas pasirodė tik trys serijos knygos, išleidus likusias atsiskleis visa magiška G.Garcios Marquezo istorijų paletė.
