Vaikų literatūros specialistas interviu „Universiteto žurnalistui“ pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę bei sovietinę vaikams ir paaugliams skirtą literatūrą. „Kai apie 1980-uosius pradėjau tyrinėti vaikų literatūrą, mano kolegos pripažino, kad vaikų literatūros kūriniuose buvo pasakyta drąsesnių dalykų, negu suaugusiųjų. Pasakos žanras leido užmaskuoti idėjas, išreikšti pasipriešinimo dvasią“, – sako K. Urba.
– Vaikų literatūrą tyrinėjate beveik 40 metų, o žurnale „Rubinaitis“ pateikiate aktualiausią informaciją apie kūrinius, rašytojus, dailininkus. Kaip vertintumėte šiuolaikinę vaikų ir paauglių literatūrą – tiek užsienio, tiek Lietuvos?
– Ji yra labai įdomi ir gausi. Per metus išleidžiama apie 600 knygų lietuvių kalba – dalis verstinių, dalis originalių. Džiuginantys dalykai – tai, kad vaikų ir paauglių literatūroje daugėja rašytojų, jaučiame, kad tą procesą skatina konkursai. Vienas tokių – labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“, kitas – „Almos litteros“ leidyklos konkursas jaunimui. Labiausiai džiugina tai, kad šiuo metu yra paauglių literatūros išryškėjimas ir sustiprėjimas. Na, o viena iš problemų lietuvių literatūroje – poezija vaikams.
Sunku vertinti užsienio literatūrą, nes skaitome tai, kas išversta, o verčiant daug lemia leidyklų komerciniai interesai. Dėl to knygos populiarumas ir perkamumas ne visada sutampa su meninėmis vertybėmis. Kalbant apie tendencijas, pastaruoju metu išryškėjusi teminė linija – apie negalią, apie paauglius, sergančius nepagydoma liga (dažniausiai – vėžiu). Šiame kontekste itin emociškai įtaigi amerikiečių autorės R. J. Palacio „Stebuklas“. Knyga apie berniuką, kuris gimė sužaloto veido, ištvėrė begalę operacijų, jis bando įeiti į tariamai normalią visuomenę, pradeda lankyti mokyklą. Taip pat neatslūgsta ir vadinamoji „fantasy“ literatūra, prasidėjusi nuo „Hario Poterio“. Šis žanras skiriamas labai įvairiam adresatui – ir vaikams, ir vyresniems. Dar viena man įdomi tendencija – distopija – apie ateities pasaulį su tam tikrais neigiamais reiškiniais.
Tiesa, lietuvių literatūroje irgi turime įdomią autorės Rebekos Unos „Atjunk“ distopijos modelio knygą. Tai vienas iš kūrinių, kuris yra minėtų konkursų rezultatas: atėjo nauja autorė, labai kūrybinga, su lakia fantazija.
Džiugina paveikslėlių knygos, jų padaugėjo, turime gerų ir talentingų dailininkų. Paveikslėlių knyga yra ta, kurioje tekstas ir vaizdas vienodai svarbūs. Dabar ryškiausias to pavyzdys yra Linos Žutautės „Kakės Makės“ ciklas – 6 knygos, nors vertinamos įvairiai. Taip pat svarbus Kęstutis Kasparavičius – ne tik paveikslėlių knygų kūrėjas, bet kartu dailininkas ir rašytojas. Jo vardas įsitvirtinęs vaikų literatūroje.
– Minėjote, jog situacija su poezija yra problemiška. Tad ko trūksta lietuviškai vaikų literatūrai?
– Pastaraisiais metais po truputėlį atsiranda ir brandesnių poezijos knygų, bet šiaip trūksta geros poezijos. Neatsitiktinai daugelis leidėjų, žinodami, kad poezija reikalinga (ir tėvai mėgsta mažiems vaikams skaityti), perleidžia ir sudarinėja anos kartos garsesnių poetų rinktines.
Sunku pasakyti, ko trūksta. Šoktelėjo paauglių literatūra, o mažesniems galėtų būti daugiau realistinės prozos, ne tik literatūrinių pasakų. Yra iš ko rinktis, bėda, kad knygų nėra bibliotekose.
– Kokios literatūros jaunieji skaitytojai negali rasti bibliotekose?
– Naujos knygos sunkiai pasiekia bibliotekas. Lietuvoje yra apie du su puse tūkstančio bibliotekų, įskaitant viešąsias ir mokyklų. Kai kurios knygos, dažnai ypač vertingos, leidžiamos pusantro tūkstančio egzempliorių tiražu, ir dauguma jų keliauja į knygynus. Nesunku suprasti, kad bibliotekų tos knygos nepasiekia. Štai net ir Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje skaitytojams beveik neprieinamos 2016 metų knygos. Mat joje yra tik privalomasis egzempliorius, kurio skaitytojams negalime išduoti. Mano apgailestavimas susijęs su naujausiomis, apdovanotomis knygomis, kurios ne visiems prieinamos.
– Kurį laikotarpį įvertintumėte kaip geriausią vaikų literatūros klestėjimo metą?
– Pirmasis aukso amžius – XIX a. pabaiga–XX a. pradžia, kai iškilo Markas Twainas, mergaitiškoji literatūra su Frances Hodgson Burnett, Lucy Maud Montgomery, Eleon Hodgman Porter. Turtingas laikas – 6 dešimtmetis (maždaug 1950–1970 m.) Labai ryški banga, kai atsiranda žaidžiančios literatūros, pavyzdžiui, Astrid Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Ta literatūrinių pasakų banga buvo ir Lietuvoje: Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, Kazio Sajos „Peštukai ir nykštukai“ ir kiti autoriai.
Neseniai sudarinėjome reikšmingiausių lietuvių autorių šimtuką – minėtos knygos pateko į šį sąrašą. Tuo metu nemažai ir poezijos buvo: Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Ramutė Skučaitė, Vytautė Žilinskaitė. Lietuvoje ši banga buvo labai vaisinga, gausi ir turininga. Ją labiausiai ir akcentuočiau.
Buvo dar tokių skirtingų modelių ties nepriklausomybės riba – dviplanės alegorinės pasakos, kuriose kreipiamasi ir į suaugusį, ir į vaiką, išreiškiamos gana revoliucinės, maištingos idėjos. Ne visos knygos iš to laiko įsitvirtino. Kai kurios tapo per daug sudėtingos ir vaikui sunkiai suvokiamos. Bet šiaip – turiningas laikas. Dar buvo atsiradęs „nonsensas“. Tomas Dirgėla tokias knygas kuria pastaruoju metu. Ta „nonsenso“ banga ilgai negali išsilaikyti – tai trumpalaikiai reiškiniai.
– Kuriuos lietuvių bei užsienio šalių autorius išskirtumėte kaip reikšmingiausius?
– V. Žilinskaitė (iš gyvųjų vyresnės kartos autorių) yra numeris vienas. Aišku, ji neberašo ir tikriausiai jau nebeparašys, bet jos „Kelionė į Tandadriką“ – klasikinė knyga. V. Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. K. Saja, kuris iki šiol dar rašo, nors brandžiausias kūrybinis laikas turbūt buvo anksčiau (šiemet švenčia garbingą 85-metį). Poezija – R. Skučaitė, viena iš vaikų poečių, gavusi nacionalinę premiją už visą savo kūrybą. Tačiau ji itin svarbi kaip vaikų poetė. M. Vainilaitis ir jo kūrybinis palikimas. Sigito Gedos poezija – eilėraščių rinkiniui „Baltoji varnelė“ irgi teko aukšta pozicija, sudarinėjant reikšmingiausių knygų sąrašą.
Kalbant apie užsienio autorius, galbūt Lois Lowry ir jos „Siuntėjas“ – labai įsitvirtinusi knyga, R. J. Palacio „Stebuklas“ buvo didelis atradimas. Maurice Sendak – mums beveik nežinomas dailininkas ir rašytojas, paveikslėlių knygų kūrėjas (pavyzdys – „Kur tie pabaisos“). Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“ – šis jos kūrinys Lietuvoje labai populiarus. Autorė yra gavusi ir Hanso Christiano Anderseno, ir Astrid Lindgren medalius. Be abejo, pati A. Lindgren Lietuvoje suvaidino be galo didelį vaidmenį ir, man atrodo, tebevaidina, yra skaitoma. Ji – viena iš mano mylimiausių autorių.
– Ar vaikų literatūra sovietmečiu buvo geresnė nei šiuolaikinė?
– Ji buvo labai turtinga. Iš pradžių gyvavo tokia primityvi nuostata, kad viskas, kas buvo sovietmečiu, – blogai ir nebereikia prie to grįžti. Vėliau ir patys tėvai ieškojo to meto knygų. Leidykloje „Alma littera“ buvo iš sovietmečio kartojama literatūra, pavyzdžiui, Jurgio Jankaus „Grigo ratai“. Kai kurios leidyklos maitinasi tuo iki šiol. Perleidžia Justino Marcinkevičiaus eiliuotus tekstus, V. Petkevičiaus knygas.
Objektyviai sakant, dalis sovietmečio vaikų literatūros buvo konjunktūriška, jau ir mano karta suprato: jei yra eilėraščių rinkinys, tai 1–3 bus eilėraščiai bus ideologiniai, apie partiją, Leniną. Dabar esame atsirinkę – objektyviai žiūrime į kūrinį, o ne į laikmetį, kada jis buvo parašytas.
– Kiek sovietinėje vaikų literatūroje buvo galima rasti propagandos?
– Buvo jos, bet daugiausia – blogojoje literatūroje. Atsimenu Liūnės Janušytės knygą „Žalioji šeima“, jos vaikystėje nebuvau skaitęs, bet ten vaizduojami pionieriai, kurie labai pavyzdingi, o jeigu vaikas lanko bažnyčią, jis yra absoliučiai neigiamas. Tokių kūrinių pokario laiku (tarp 1945–1955 m.) buvo parašyta labai daug ir primityvių, bet jie nuėjo į užmarštį. Tai buvo laiko išprievartauta literatūra.
Kaip užsiminiau apie dviplanę alegorinę literatūrą, tokia išėjo vėliau – V. Petkevičiaus „Molio Motiejus – žmonių karalius“. Kūrinys apie Molio Motiejų, tačiau iš tiesų – pasaka apie okupaciją, skaitytojai tai puikiai suvokė. Arba Eduardo Mieželaičio „Miško pasakos“: grandinėmis surakintas herojus neturi laisvės, kovoja, maištauja. Atsimenu, kai atėjau tyrinėti vaikų literatūrą, mano kolegos pripažino, kad vaikų literatūros kūriniuose buvo pasakyta drąsesnių dalykų, negu suaugusiųjų. Pasakos žanras leido užmaskuoti idėjas, išreikšti pasipriešinimo dvasią.
– Kaip vertinate knygas jaunimui, kuriose atsiranda netradicinė meilė, netradiciniai santykiai?
– Ta tema ir tos problemos pasaulio literatūroje yra seniai. Lietuvoje apskritai į tai žiūrima jautriai ir tokia literatūra auga labai lėtai. Mano nuomone, ar leisti skaityti, ar ne, yra šeimos principai. Turime pripažinti, kad gyvenime egzistuoja tokie reiškiniai, jog yra dramatiškų situacijų – paaugliai išgyvena, netgi žudosi. Tai žinoma, bet garsiai nekalbama. Matyt, tokia literatūra irgi kažkokį vaidmenį suvaidina. Bet man tikrai nedrąsu ką nors tvirtai sakyti, reikia su tuo susitaikyti, rasti savo santykį.
– Kokia turėtų būti vaikiškų knygų pabaiga – ar visada tik laiminga?
– Daugeliu atvejų tegul jos būna laimingos. Kai talentingi autoriai įkaitina emocijas, kai situacija atrodo beviltiška, kai seki ir jaudiniesi, bet galų gale viskas baigiasi gerai – tokios knygos mėgstamos. Tai vaikų ir paauglių literatūros kanonas. Tačiau neigiama pabaiga irgi gali būti. Ji atlieka savo vaidmenį: nelaiminga pabaiga skaitytoją paprastai sukrečia. Kai tai įvyksta, žmogus pradeda galvoti, jis svarsto, kodėl taip atsitiko, kodėl taip yra. Viena tokių knygų – Katherine Paterson „Tiltas į Terabitiją“. Pasakojama istorija apie paauglių draugystę, kai mergina žūva. Tas išgyvenimas yra taurinantis.
Blogiausia yra bespalvė literatūra, kurioje nėra ryškių ar linksmų emocijų bei dramų. Aišku, lektūra turi būti įvairi. Dauguma knygų vaikams ir paaugliams baigiasi laimingai, jos yra džiaugsmingos, pakylėjančios. Aš tokią literatūrą irgi labai myliu, bet jokiu būdu negalime atmesti ir su nelaiminga pabaiga.
– Jūsų paskaitoje esu girdėjusi jus teigiant, kad A. Lindgren knyga „Broliai Liūtaširdžiai“ buvo kritikuojama, nes ten vaizduojama mirtis. Tai vaikams reikia kalbėti apie mirtį?
– Žinoma. Vis dėlto tai yra įsimintina knyga: svarsto, pyksta, neigia, bet niekas nepamiršta. Tokie kūriniai, kurie verčia perskaičius galvoti, yra svarbūs ir reikšmingi.
Be abejo, priklauso ir nuo to, kaip estetiškai pateikiama mirtis: kad vaikas nebūtų sugniuždytas, sutraumuotas, bet apie tai reikia kalbėti, nors ne visi tėvai nori. Bet aš sakau, jei vaikas, perskaitęs knygą, apsiverkia, tai yra viršūnė, tai labai daug. Vadinasi, jis išgyveno empatiją, susitapatino su herojumi ir jam gaila. O šiais laikais – tai ypač svarbu.
– Kokias penkias knygas rekomenduotumėte turėti vaikams/tėvams, kad šie skaitytų?
– Penketukai – labai sąlyginis dalykas. Pirmiausia, mano paties sąmonėje jie keičiasi. Antra, konkrečiam vaikui visada reiktų knygų sąrašą sudaryti individualiai. Vis dėlto paauglių penketukus esu jau ne kartą pateikęs, jie maždaug nusistovėję, tad bemaž pakartoju, kas buvo susiklostę galvoje anksčiau. Beje, paaugliai – plati sąvoka, juos būtina skirti į dvi grupes.
Jaunesniesiems paaugliams:
Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“
Frances Hodgson Burnett „Paslaptingas sodas“
James Krüss „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“
Vladimir Železnikov „Baidyklė“
Gendrutis Morkūnas „Grįžimo istorija“
Vyresniesiems paaugliams:
Lois Lowry „Siuntėjas“
Sylvia Waugh „Žmogonai“
Otfried Preussler „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“
Gendrutis Morkūnas „Iš nuomšiko gyvenimo“
Ilona Ežerinytė „Sutikti eidą“
Vaikams:
Vincas Pietaris „Lapės gyvenimas ir mirtis“
Vytautas Petkevičius „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“
Kazys Saja „Peštukai it nykštukai“
Vytautė Žilinskaitė „Kelionė į Tandadriką“
Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“
