Kalbu apie naujausią J.Melniko romaną „Dangaus valdovai“ ir kiek anksčiau išėjusią poeto J.Kelero bei dailininko Vido Poškaus knygą „Karalius Bulviagalvis II“.
Nors garsus kritikas Laimantas Jonušys ant „Dangaus valdovų“ viršelio sako, kad rašytojas J.Melnikas per buitines situacijas ir idealistines aspiracijas siekia kalbėti apie svarbiausius žmogaus egzistencijos aspektus, mano galva, šis romanas stipriausiai įklampina į fiziologiją, nes egzistenciniai pakylėtieji motyvai knygoje – šeštos klasės svajotojo berniuko brandumo.
Net visai ne filosofo, o gerokai supaprastinto formato mastytojo (į neįvardytos šalies kalnų miestelį pasitraukęs vidutinio garsumo filosofas bando sugriebti už uodegos gyvenimo prasmę, bet tam kliudo senstanti/bobėjanti žmona, priešgyniaujantys vaikai bei banalybėmis besidomintys kaimynai). Tos banalybės tokios neišradingos, kad beveik nebūtų įmanoma suvokti, dėl ko kamuojasi „filosofas“, jeigu ne tos stulbinančios kūno karščio scenos kas trečiame knygos puslapyje.
Ir būtent jos parašytos tikrai įtaigiai – kartais net nežinai, ar tai degančio kūno malda, ar polinkis fetišizuoti lytiškumą, ar spręsti gyvenimo problemas per kūno žaibų ir išlydžių aprašinėjimą. Jos – stipriausia knygos dalis, kad ir ką kritikai kalbėtų apie kitokias knygos prasmes.
Net buvau pamaniusi, kad J.Melnikui savo romaną „Dangaus valdovai“ derėjo dovanoti ne man, o kokiam falocentriniam ir chroniškai susijaudinusiam kritikui, kuris pasaulio dimensijas irgi būtų linkęs matuoti sėklos pliūpsniu, atnešančiu išrišimą.
Nes J.Melnikas lietuvių literatūroje – drąsiausiai, vaizdingiausiai bei originaliausiai kūno aistras aukštinantis rašytojas.
Erelės glėbys, išplėšta mėsa ir talentas
Kūno aistros tema parašyti skyriai buvo stipriausi ir ankstesniame J.Melniko romane „Maša ir postfašizmas“, nes teorinės dalies apie fašizmo ištakas ir formas autoriui tada ne iki galo pavyko organiškai susieti su idėjiniu pasakojimu.
Šįsyk prajuokino viename iš portalų prikišamai pabrėžta nuoroda, kad naujasis romanas „Dangaus valdovas“ skirtas moterims (gal leidykla prašė taip rašyti, nes – ak, ak, gausiausia pirkėjų grupė yra moterys!), bet iš tiesų vyro/patino egocentrinė pozicija taip talentingai išreikšta, kad autoriai vyrai iš J.Melniko turėtų pasimokyti, kaip tai daryti, o dukras sergstinčios mamos nupirkti keturiolikmetėms knygą kaip lyčių santykių vadovėlį, kad mergiotės susipažintų su realiąja masculinum/masculinorum, masculinissimum teritorija ir mąstymo ypatybėmis.
Meilės scenos su Erele (žodžių derinys „erelio patelė“ visai nelimpa, nes romane Paukštė reiškia neapibrėžtą laisvę – egzistencinę, kūniškąją, vienišės/vienišiaus teisę rinktis visomis aplinkybėmis) yra labai įtaigios ir net poetiškos, nors šio banalaus žodžio stengiuosi jokiame kontekste nevartoti.
Knygos anonsuose iš anksto angažuojamos skaitytojos greičiausiai iš siaubo ims alpti, kai suvoks, kad herojus mylisi su milžinišku plėšriu paukščiu, bet meilės Erelei scenos – patys tobuliausi romano tekstai.
Meilė baigiasi simboline kruvinos mėsos iš filosofo kaklo išplėšimo scena, nes net aukštai virš žemės pakilusiai Erelei motinystė svarbesnė už kitas egzistencijos formas.
(P.S. Jeigu supranti, Melnikai, tai aš Tave pagyriau!)
Apie vienodus sėdmenis
Dar pagirčiau už scenas, kuriose aprašinėjamas skausmingas santykis su bręstančia ir svetimėjančia paaugle dukterimi bei tyliai ir nekonfliktiškai pasaulį stebinčia herojaus motina. Filosofą įsimylėjusios studentės linija – tik neįdomus balastas, skirtingai nuo tos kitos Damos, su kuria meilės scena baigiasi sąmoningu nesuartėjimu.
Liulančiomis krūtimis ir visiškai vienodais žodžiais aprašytų sėdmenų savininkių bei potencialių sielos draugių romane kiek per daug, nes įtampai palaikyti būtų pakakę žmonos-erelės-dukters-motinos-žmonos savižudybės linijos.
Bet mes juk žinome, kad romanai turi būti ilgi, arba neturime laiko jų sutrumpinti iki prasidedant knygų mugėms. Bet knygą žmonės skaitys, nes intriga išlaikoma iki galo.
Karaliaus Bulviagalvio neveiklumo malūnas
Iš visų autorių asmeniškai nepažįstu tik V.Poškaus, bet negaliu įsivaizduoti labiau tinkamo dailininko J.Kelero eilėraščiams (piešiniai – V.Poškaus, apipavidalinimas Editos Namajūnienės).
Bet pradėkime nuo pažinčių. J.Keleras, tada jau poetas (arba daug žadantis) atėjo dirbti į savaitraštį „Kalba Vilnius“ apie 1982 metus (laiką galiu ir supainioti) ir visiškai netiko darbui, kuriam galioja geležinis terminas. Laikraštis pagal grafiką pražioja nasrus, į kuriuos reikia nuleisti parašytą tekstą, bet poetai valandų tikslumu rašyti nemoka.
Tas pačias lepaus, pastabaus bei taisyklėmis savęs nevarginančio karalaičio būsenas džiugiai regiu knygoje „Karalius Bulviagalvis II“.
„Karalius Bulviagalvis Antrasis – jo vardas iš tikro kitoks*(Spec. tarnyboms žinomas)/ nežino, iš kur kyla , kur leidžiasi saulė bei kas iš esmės jis toks“. Arba: „Karalius Bulviagalvis Antrasis kartais žaisdavo, kad jis spinta -/“nenoriu būt...jau man gana, – sakydavo, – aš šiandien užrakinta“.
Tačiau tikru disidentu jo niekaip nepalaikysi. Poezijos knygos Karalius labai gudrus: apsimeta šiek tiek neįgaliu, kad leistų sau pasiraičioti įsivaizdavimuose, koks jisai šaunuolis.
J.Kelero idėja nuostabiai gera, nes tik lepinamas tinginystės ir nuo sunkaus darbo išvaduotas protas geba sklęsti padebesiais ir rikiuoti pasaulį pagal savo įsivaizdavimus. Tada personažas turi laiko pastebėti juokingus pavaldinių, reiškinių ir savo paties sprendimų, kuriuose nėra jokio sprendimo, bruožus.
„Bulviagalvis yra nenuspėjamas, jis šoka ne tik Šv.Vito šokį ar Danse Macabre, bet yra patyręs ir kitokių gamtos pamokų. Tai gaivalas, kuris gali išsiveržti arba sustingti ore apsimesdamas, kad jo nėra. Kartais jis būna ir valstybininkas, tačiau tuomet kenčia jo teritorija, nes žaibo neįmanoma apauti šlepetėmis – ir jis pėdina ten, kur jį šaukia instinktas, vaizduotė, vidaus stichijos, o ne korporaciniai bankai, nomenklatūrinės institucijos ar finansinės motyvacijos“, – rašo autorius poezijos knygos įžangoje.
Kaip Bulviagalvio gyvenimą rikiuoja J.Keleras? Rikiuoja puikiai ir iš pradžių labai įdomu, o paskui Karaliaus veiksmai ima priminti mechaninį tiražavimą, nes sąmoningai absurdiškus judesius (fizinius ir kitų plotmių) galima tęsti be galo.
O norėtųsi ryškesnių pradžios ir pabaigos akcentų, nes man daug talentingesnė ir aiškiau poziciją išreiškianti pasirodė proza parašyta įžanga, negu paties Bulviagalvio sentencijos ar jų nuotrupos.
Absurdiškų sakinių idėja patiko, bet Karaliaus posakių knygoje tiesiog per daug, kad jie išlaikytų įtampą iki galo. Tačiau ši knyga ypatinga tuo, kad kiekvienas Karaliaus judesys patikėtas dailininko interpretacijai ir aš nesu mačiusi geriau piešiniais iliustruotų būsenų.
„Karalių Bulviagalvį“ įsigykite, kai pajusite, kad prasmės nėra prie stalo, pastalėje, aikštėje prie monumento, danguje – irgi. Nedidelė, nedaug kainuoja, tinka, kai važiuojate traukiniu į dalykinį susitikimą, kad ten sužinotumėte, koks nefilosofiškas ir nekarališkas yra realusis bulviagalvių gyvenimas.
P.S. Nedovanokite man, vaikučiai, knygų, nes tik paimu į rankas ir išsyk užmirštu, kad vakar buvau draugė.
