Labai nusivyliau, kad Saros Poisson naujausia eseistikos knyga „Grožio mašina“, kurios itin laukiau, nepateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komisijos renkamą geriausių knygų dvyliktuką. Ar trys eseistikos knygos – su Mindaugo Kvietkausko „Uosto fuga“ bei Regimanto Tamošaičio „Vien tik zuikiai naktyje“ – dvyliktuke tais pačiais metais atsidurti negali? Būtų per daug? Gaila, net labai. Būčiau mielai lauk išdrėbus kokį poetą, kad liktų vietos Sarai.
Kadangi R.Tamošaičio knygos perskaityti nespėjau, pasisakysiu tik apie du eseistikos rinkinius. Pusdienį galynėjausi pati su savimi, kad nuspręsčiau, kuri knyga – S.Poisson ar M. Kvietkausko – man yra įdomesnė. Net buvau sukūrusi pseudosąmokslo vaizdelį, kaip garbioji filologų komisija deda pliusus savo viršininkui, nes autorius vadovauja institutui.
Dar iškamantinėjau rašytoją Danutę Kalinauskaitę, kuri redagavo „Uosto fugą“, ką ji pati mano apie tekstą. Ji mano gerai. Pasigėrėjau tobulomis Sigutės Chlebinskaitės iliustracijomis ir pamaniau, kad tą knygą verta įsigyti kaip meno kūrinį net jei viduje nieko doro nebūtų.
Tačiau čia – tik įžanga (įsižeidinėti reikia pradėt nuo vėlesnių pastraipų).
Kaip Vilnių paversti intelektualiu kaimu
S.Poisson atradau kadaise perskaičiusi „Čiupinėjimo malonumą“ ir labai džiaugiuosi, kad „Grožio mašinoje“ ji tęsia ano kalbėjimo tradiciją, nors pati kokius penkiskart tvirtino, kad iš „Čiupinėjimo malonumo“ seniai išaugo, užmiršo etc. (pokalbis vyko stovint ant šaligatvio).
Nuo „Čiupinėjimo“ laikų tapau S. Poisson eseistinių frazių kolekcionuotoja ir ilgai jas cituosiu, jausdama fizinį drebulį, kaip gerai žmogus moka įvardyti egzistencines būsenas. Jos įvardijimas beveik visada prasideda banalaus buitinio veiksmo ar daikto paminėjimu, net išsamiu aprašymu, o paskui kokia nors apipuvusi slyva ima dalyvauti apibendrinime, kuris įsibrauna, pavyzdžiui, į Ericho Fromo (ir kitų intelektualių žaidėjų) teritoriją. Minties galiūnų sukeltos asociacijos bei sąsajos su komiška (arba nykia, arba nešvankiai idiotiška) jos Didenybe Buitimi – S.Poisson talento stiprybė. Niekada nesu aptikusi rašytojo, kuris taip gerai mokėtų žongliruoti daiktiškosiomis detalėmis ir suteikti joms metafizinę prasmę.
Eseistinės knygos herojė maklinėja po aptriušusią medinių namų, varvančių kolonėlių ir kaupiamų šiukšlių Vilniaus dalį, bet, kadangi yra apsigimusi stebėtoja ir analizuotoja, sostinės kaimiškumą, nusususius serbentus ir slyvas verčia veik socialinės filosofijos kategorijomis.
„Visos šios aplinkybės ir kova su entropija gelbstint slyvas esmingai išryškino mano, vidurinės klasės egzemplioriaus, savybes, aprašytas Ericho Frommo. Taupumas ir racionalumas, rausiant apleistą valdiško sodo kampą, verdant slyvienes iš akyse tęžtančių slyvų, kurios niekam, išskyrus mane, nerūpi, buvo ne kas kita, kaip įrodymas klasinio įdago. Susitaikymą ir net tam tikrą mėgavimąsi aplink mane tvyrančiu destruktyvumu kildinu iš vidurinės klasės žemutiniam priskiriamo priešiškumo, kuris, anot Frommo, yra viena iš jėgų, padedančių užauginti fiurerius ir (arba neurozes). (Esė „Vilniaus poniabudė“).
Bravo tęžtančioms slyvoms, kurių dėka Liepkalnio prieigose netoli paplavų srovelės įsitenka rusiškai kalbantis lenkas Tadekas, teksto autorė ir apie juodu nieko nenutuokiantis E.Frommas, kuriam jau nebus lemta patirti kaimiškojo Vilniaus insinuacijų!
Gali būti, kad per kurį nors dangaus langutį amerikiečių psichoanalitikas E.Frommas stebėjo, kaip Sara terliojasi su pernokusiomis slyvomis, o ji pajuto žvilgsnį ir tarstelėjo: „Frommui neurotikas yra žmogus, kuris nepasidavė kovodamas už savo asmenybę ir, priešingai nei įsitikinę licencijuoti psichiatrai, yra ne toks suluošintas kaip vadinamasis normalus žmogus, kurio individualumas paaukotas stereotipiniam sveikumui“.
Man tai bene įspūdingiausia knygos esė su daug vaizdingų išorės detalių ir esminga savistaba, nors pati autorė tvirtina, kad jai svarbiausias knygos tekstas – „Literatūra, arba pašvilpavimai“.
Paradoksai sunkina knygos gyvenimą
Viliuosi, kad skaitytojo smegenyse vietos daugiau negu feisbuke (veidaknygėje), todėl dar įkelsiu porą citatų iš esė „Literatūros pašvilpavimai“:
„Visų daiktų – ir tų, kurie nebuvo tekstai, ir iš mano žodžių sumodeliuotų – negražumą galėjau bet kada, pasitelkusi tuos pačius kalbos įrankius, sustruktūruoti taip, kad jis taptų nauja gražumo sistema. Dėl to gyvenimas tapdavo gražesnis, tiksliau – iš esmės gražus. Ir už tai turėčiau būti dėkinga kalbai ir tekstui. Regis, jie išsaugojo mano gyvybę ir palaiko ją iki šiandien.“
Man nuoširdžiai gaila žmonių, kurie šios minties S.Poisson knygoje „Grožio mašina“ neaptiks, nes savo gyvenimą konstruoja/atgaivina/pasmerkia/palaiko ne tekstais. Ir dar viena ištrauka: „Mat tik žodžiais ir žodinėmis konstrukcijomis, gražiai suformuotu pramanu įmanoma pergalėti būties absurdą ir beprasmybę, chaosą ir netvarką, žmogų slegiančią kūniškumo ir gyvūniškumo naštą.“
Kodai, kaip atrakinti autorės knygą, surašyti ant knygos aplanko: „Grožio mašina ir mašinos grožis yra tokie patys skirtingi dalykai kaip padangėmis skrendančios pėdkelnės ir antienos konservai.“
Dar vienas: „Grožio mašina padeda atrasti negražių dalykų grožį.“
S.Poisson knygų skaitytojų negali būti minia, nes tekstai nėra banalūs, todėl juo labiau keista, kad dvyliktuko rinkėjai per mažai pasistengė „Grožio mašiną“ atidžiau perskaityti ir padėti šią knygą į deramą vietą.
Fu, kaip pavargau, kol suformulavau. Bet stengiausi.
Apie kontekstus ir būtinybes
Kuo skiriasi S.Poisson ir M.Kvietkausko pasaulio kultūros vardų „inkliuzai“ į autorinį tekstą? M.Kvietkausko – formalesni, žymintys, prie kurio statinio autorius su jais susidūrė (jokiu būdu neteigiu, kad asmeninių detalių intarpai nėra nuoširdūs, tačiau labiau primena skaidres mokslininko tekste: esu čia, nes žinau, kad objektas atėjimo vertas).
Mokslinio mąstymo kultūros judesių fiksuotojai dažniau atsiduria ten, kur logiška atsidurti ir pastatyti „santykio“ palapinę toje vietoje, kuri siejasi, pavyzdžiui, su Sylvija Plath (esė „Platono šaknys“).
Tačiau S.Plath kūrybos paskatos bei jos gyvenimo tragedija pateikta taip įtikinamai, kad atleidžiu M.Kvietkauskui už jo paties lagamino, kurio ratukas įstrigo į šaligatvio plyšį Kembridže, aprašinėjimą. (Nors literatūros kritikė Viktorija Daujotytė per knygos pristatymą Šv.Jurgio bažnyčios koplyčioje pabrėžė, kad knyga žavi asmeniniu santykiu su aprašomais dalykais, tačiau tas asmeniškumas gerokai formalesnis negu S.Poisson knygoje. Dažniau žurnalistai nereikšmingomis asmeninėmis detalėmis įrėmina būsimą pasakojimą apie kokį nors svarbų asmenį, kai nežino, nuo ko pradėti (gal ir nusišnekėjau, bet velniai nematė).
S.Poisson santykis su literatūros šviesuliais intymesnis ir tai traukia. Ji nebijo pasirodyti nevėkšla (kūno, baimių, nuolatinės savanoriškos atskirties nuo žmonių išpažinėja), o V.Kvietkauskas pasakodamas išlaiko oraus piliečio laikyseną ir jo „asmeniškumas“ formalesnis. Bet „Uosto fugos“ tekstai yra tikrai brandūs, nors ir labiau fasadiniai (nepataikavai, Danute Kalinauskaite).
Mindaugas gina Salomėją
Padarė įspūdį gerai parašyta ir pilietiška autoriaus pozicija dėl nesibaigiančių kaltinimų praėjusio amžiaus poetams ir rašytojams, kurių likimai sutapo su Lietuvos istorijos lūžiais (esė „Prakeiktoji poetė“).
„Ankstesnių laikų prakeiktieji poetai dar nebuvo susidūrę su totalitarizmo demonais, todėl Salomėjos Nėries „Poema apie Staliną“ – ne tas pats, kas Byrono liaupsės Napoleonui: pernelyg siaubinga ir per daug skauda“, – rašo M.Kvietkauskas.
„Jau dvidešimt metų praėjo nuo paskutiniojo Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“, parengto Viktorijos Daujotytės ir Valentino Sventicko, paskelbimo. (...) Skaitant tokius eilėraščius kaip „Aš savęs gailiuosi“ apie tėvynėn mirti bėgančią paklaikusią, sergančią vilkę, nusmelkia šiurpas. Tai giliosios atgailos tekstas, kokie Europos literatūroje yra prakeiktųjų autorių kalėjimuose parašyti kūriniai – Paulio Verlaine'o „Išmintis“ ir Oscaro Wilde'o „De profundis“ (…)
Nei emigrantų prieškario Lietuvos politikai, nei be šūvio pasidavę generolai, nei aukštas sovietines pareigas gavę rašytojai tokių atgailos ir nusižeminimų liudijimų, deja, nepaliko“, – apie S.Nėries likimą rašo autorius.
Bravo, Kvietkauskai! Giliausia pagarba už tokią aiškią, logišką ir neginčijamą interpretaciją!
Dar labai patiko pastaba, kad viešojoje erdvėje besireiškiantys teisėjai greičiausiai bus neskaitę, ką apie vadinamąsias „išdavystes“ yra rašę išeivijos autoriai. Daug ko mes neskaitėme, bet sveiko proto vis tiek dera nors kiek turėti.
Žydų temos manija ir atvirumas
Kadaise parašiau romaną „Žydiškų daiktų kambarys“ ir labai pasigailėjau knygą taip pakrikštijusi, nes skaitytojai ėmė sieti šį pavadinimą su visuotine tapusia mada atgailauti ne tik tada, kai iš tikrųjų reikia, bet kai naudinga gaut iš kokio litvakų fondo pinigėlį arba autoriui su savo knyga lengviau prasibraut į užsienio rinką.
Tiktai mano pavadinimas reiškė polinkį į lipšnų suktumą, nes augau Kaune, lankiau lietuvių mokyklas kartu su vietiniais žydukais, kuriuos mes nuoširdžiai laikėme lietuviais, nekliuvo mums ir jų pavardės Fidleriai, Maleriai etc., bet iki šiol menu, kad nuolat apstulbdavau, kaip diplomatiškai jie – visi be išimties – geba išsisukti iš keblių situacijų.
Todėl gana nenoriai prisiruošiau skaityti M.Kvietkausko esė „Esteros žirklutės“ iš anksto baimindamasi prievolinės duoklės atgailai (jos neneigiu, bet nesižaviu, kai ji profanuojama, pavyzdžiui, Rūtos Vanagaitės knygoje „Mūsiškiai“).
Tačiau M.Kvietkausko tekstas apie Esterą sukrečiantis: pakanka ir neišgalvotų emocijų, ir atjautos, ir įtampos. Herojė žydė, praradusi artimuosius Kaune, daugelį metų dirbo buvusio karmelitų vienuolyno celėje prie Vilniaus Šv.Jurgio bažnyčios knygų saugykloje. Ji buvo Žydų literatūros skyriaus vedėja ir vyriausioji bibliografė: tvarkė, katalogavo tyrinėjo žydiškas knygas, kurios po karo iš įvairių nusiaubtų bibliotekų – taip pat ir iš buvusios Vilniaus geto bibliotekos bei žymiojo YIVO instituto – buvo suvežtos į pusiau uždarą sovietmečio įstaigą, pavadintą „Knygų rūmais“.
M.Kvietkauskas vaizdingai pasakoja, kaip nelengvai pratinosi Esterą, kad ši atšiltų, nustatytų jo „pavojingumo“ laipsnį ir pagaliau prileistų prie savo atminties rievių bei senųjų knygų, geidžiamų turėti/perimti/tyrinėti ne tik lietuvių.
Besipratindamas daug iškentusią ir neskubančią atsiverti moterį, jidiš mokantis autorius daug sužinojo apie jos asmenybę ir tragediją, liko jai giliai dėkingas, bet vis dėlto išdrįso parašyti šias eilutes: „Kalbant su Estera man likdavo klausimų, kurių nesiryždavau užduoti (…) kai kurie mano neištarti klausimai buvo aštrios, įsiėdusios istorinės nuoskaudos.
Kodėl ji (Estera) dar 1940-aisiais, okupacijos metais, įstojo į komjaunimą, kas ją ten nuvedė, nors visą laiką pabrėždavo, kokia svetima jai buvo sovietinė sistema? Kodėl taip šiltai kalbėdavo ne tik apie Cvirką ar kitus lietuvių komunistus, bet ir – to jau visiškai negalėdavau suprasti – apie patį Genriką Zimaną, pokario LKP ideologinį cerberį, kurį pirmiausia atsimindavo kaip savo talentingą biologijos mokytoją žydų gimnazijoje?“
Dar kartą bravo, Kvietkauskai!
P.S. Tai gal tie dvyliktuką renkantys pavaldiniai, dėdami pliusus renkamoms knygoms, į savo darbo knygeles nebūtinai dėbčiojo? Bet kitąmet Sarą Poisson išrinkite. Mane – irgi (ai, tiesa, dar nepradėjau rašyti). Amen.
