Ievos Simonaitytės jubiliejinius metus Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pirmadienį 14 val. paminės moksliniu seminaru-diskusija apie Ievos Simonaitytės aktualumą. Seminare mokslinius pranešimus skaitys doc. dr. Silva Pocytė: „Istoriniai siužetai I. Simonaitytės kūryboje: pasakojimai apie Prūsijos Lietuvos, Klaipėdos krašto istoriją“, dr. Solveiga Daugirdaitė: „Simonaitytės herojė – Simonaitytė“.
Pirmadienį 17 val. rašytojos 120-ųjų gimimo metinių proga Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje vyks I.Simonaitytės jubiliejinių metų literatūrinės premijos įteikimas. 31-uoju šios premijos laimėtoju tapo rašytojas, mokslininkas, diplomatas, Vaiguvoje gimęs ir ten vidurinę mokyklą baigęs Alfonsas Eidintas už knygą „Pūga prie Mėmelio“.
I. Simonaitytės 120-ųjų metinių proga Lietuvos literatūros ir meno archyvo (LLMA) darbuotojai parengė įžymiosios rašytojos atminimui skirtą virtualią parodą iš LLMA Ievos Simonaitytės asmens fonde saugomų dokumentų.
Ją galite apžiūrėti čia.
Artimiausi I. Simonaitytės metų renginiai: Sausio 23 d. – vasario 23 d. Gargždų Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje (Klaipėdos g. 15, Gargždai) veiks paroda „Rašytojai Ievai Simonaitytei – 120 metų“. Paroda parengta iš Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus fondo saugomų dokumentų.
Sausio 25 d., trečiadienį, 15-16 val. Gargždų Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje, III a. (Klaipėdos g. 15, Gargždai) atvira diskusija – tiesioginė transliacija „Kaip švenčiame rašytojos Ievos Simonaitytės jubiliejinius metus“.
* * *
Ieva Simonaitytė (Ewa Simoneit 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose – 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse) – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. I.Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje. Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.
Ieva Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo tuberkulioze, visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius.
Jaunystėje, vaikščiodama su lazdomis, ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. 1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburge. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.
1921 m. I.Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja.
Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikama I-ojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.
Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija).
Nuo 1936 m. I.Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I.Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963 m. iki mirties I.Simonaitytė gyveno Vilniuje.
1968 m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“. I.Simonatitytės plunksnai priklauso romanai „Aukštujų Šimonių likimas“, 1935 m., „Pavasarių audroj“, 1938 m., „Vilius Karalius“, 1939 m., „Be tėvo“, 1941 m. „Pikčiurnienė“, 1953 m.; autobiografinė trilogija: „O buvo taip“, 1960 m., „Ne ta pastogė“, 1962 m.,“Nebaigta knyga“, 1965 m.
1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas.
