Astrologo Ramūno Gerbutavičiaus horoskopas: ką žada 2016-ųjų knygos?

Lietuvoje per 2016-uosius pasirodė apie 3000 pavadinimų knygų.

Jei šiek tiek domitės astronomija, žinote, kad tiek pat žvaigždžių galime pamatyti danguje giedrą naktį. Vienos šviečia ryškiau, kitos blankiau.

Taip ir knygos: vienos vos vos spindėjo, o kitos sužibo visu ryškumu.

Tad atsiverskime ryškiausias 2016-ųjų knygas ir pažiūrėkime, kokios prognozės dvylikai Zodiako ženklų slypi jose.

Tebūnie tai 2017-ųjų horoskopas, sudarytas pagal įspūdingiausias 2016-aisiais Lietuvoje pasirodžiusias lietuvių ir užsienio autorių knygas.

Permainų metai. Pirmaisiais mėnesiais jausitės taip, lyg triukšminga cirko trupė į jūsų kiemą būtų atsitempusi didžiulę padvėsusio banginio iškamšą. Apims apokaliptinės nuojautos – tarsi į jūsų susikurtą idilišką tvarką būtų pasikėsinusios chaoso jėgos.

Visus metus gyvensite revoliucinėmis nuotaikomis. Kovosite su balaganiška cirko trupe, kol galiausiai suvoksite, kad niaujatės su jumyse slypinčiu cirku. Metų pabaigoje suvoksite, kad neverta trukdyti nei tvarkos, nei chaoso jėgoms. Pasijusite visiškai nepasikeitę.

Tokia jau Avino lemtis – nuolatos keistis, bet niekada nepasikeisti. Visai kaip vizionieriškame vengrų šiuolaikinės apokalipsės meistro Laszlo Krasznahorkai romane „Priešinimosi melancholija“ („Kitos knygos“, vertė V.Agurkis).

Brėkšta susitaikymas su pasauliu. Paaugliški maištai, ambicijos ir batai jau pakabinti ant vinies. Laikas susilieti su gyvenimu. Plaukti pasroviui. Bet plačiai atmerktomis akimis, pilnai pakrauta siela. Basomis per apšerkšnijusią žolę ir mitais apipintą Paryžiaus grindinį. Suprasite, kad didieji gyvenimo nuotykiai – ne dviračio išradinėjimas, o būties atspindys pieštuko briaunelėje, amžinybės kvėptelėjimas pliušinio žaislo bejėgiškume, pasaulio atspindys vaikystės kambaryje. Kas žino, gal pradėsite rašyti eilėraščius.

Duok Dieve, kad jie savo galia prilygtų Giedrės Kazlauskaitės kūriniams, sudėtiems eilėraščių rinkinyje „Singerstraum“ (LRS leidykla).

Svaigulio metai. Gyvenimas ir pasaulis užgrius lyg lavina. Viskas atrodys tikra arba netikra. Žodžiai skambės kaip tiesa arba melas.

Jeigu bandysite ką nors išsiaiškinti, vieną akimirką atrodys, kad aiškiau nebūna,o jau kitą akimirką apims abejonės, jog tai tikras balaganas.

„Nieko nesuprantu, o gal ir nereikia visko suprasti“ – šią frazę kitąmet kartosite dažniausiai. Žodžiu, jausitės tarsi atsidūrę Kęstučio Navako svaigiame romane „Vyno kopija“ („Tyto alba“).

Jausmai, jausmai, jausmai. Nors visada jais vadovaujatės, bet jie jums teikia ir daugiausia rūpesčių, abejonių, kančios. Kas ta meilė? Kas tas įsimylėjimas? Ar tai buities šerkšnas ant drugelio sparnų? Gal žiūrėjimas viena kryptimi, kol vienas nepažvelgia kita? O gal meilės nėra, o mes tik įsivaizduojame plasnojimą?.. Po vandeniu.

Žodžių jūra, kuri niekaip nevirsta kiek aiškesnių kontūrų upe, ištekančia iš tiesos versmės. Kaip tą tiesą išsiaiškinti, jei kankina amžinos dvejonės ir nuolatos kintančios mintys?

Taip, ispanų literatūros talento Javiero Mariaso romanas „Įsimylėjimai“ („Alma littera“, vertė A.Naujokaitienė) – jums ir apie jus.

Pasiilgote intelektinės pramogos. Mat visažinystės kompleksas jūsų smegenis aptraukė voratinkliais. Tad laikas ištrūkti iš savo įsitikinimų kalėjimo, į kurį pats save ir uždarėte. 2017-ieji bus atradimų metai.

Suprasite, kad ne tik jūsų gyvenimas, bet ir žmonijos istorija paremta klišėmis, kurias pajudinus ima byrėti trunėsiai ir kerpės, o iš po jų išnyra žvilgantys paviršiai. Kitokie, neįprasti, stulbinantys.

Tik nepulkite rašyti mitus griaunančios žmonijos istorijos – ją, pavadintą „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ („Kitos knygos“, vertė T.Juras), jau parašė Jeruzalės universiteto profesorius Yuvalas Noah Harari.

Gal maisto prekes perkate ne vien tik „Norfoje“, bet vis dėlto esate praktiškas žmogus. Visur ir visada stengiatės vienu šūviu nupilti ne mažiau trijų zuikių.

Taip elgiatės ir knygyne. Eilėraščių knygų neperkate, nes jos nenaudingos. Tačiau ir mokslo knygos jums ne prie širdies – jokio skaitymo malonumo.

Anoniminio italų autorių kolektyvo, pasirašančio Lutherio Blissett pravarde, „Q“ („Aukso žuvys“, vertė T.Gudelytė) – ir teksto malonumo, ir savitų religijos žinių, ir intriguojamų sąmokslų kupinas romanas.

Svarbiausia – storas. Galėsite skaityti ištisus metus. Ko daugiau reikia praktiškai Mergelei?

Trokštate harmonijos, bet kas nors nuolatos į ją kėsinasi. Jau seniai jaučiate, kad technologijos, išmanieji įtaisai, internetas, feisbukas išmuša iš pusiausvyros, užuot palengvinę būtį.

Erzina, kad kiekvieną akimirką jus pavojingai persekioja be paliovos gausėjantis draugų būrys.

2017-aisiais stosite į kovą. Gal ir ne su feisbuku ar ties kiekvienu kampu dygstančiomis kameromis, bet su savo požiūriu ir įpročiais. Suvoksite, kad galingiausi jūsų privatumo priešai yra ne visokie feisbukai, o jūs pats, pernelyg daug laiko aukojantis jiems, o ne sau.

Gyvensite tarsi perskaitę itin aktualų amerikiečio Dave'o Eggerso romaną „Ratas“ („Tyto alba“, vertė M.Burokas).

Paslapčių atskleidimo metai. Jaučiate, kad ne tik turite, ką papasakoti, bet ir norite tai padaryti. Mat pernelyg daug slepiate nuo draugų ir artimųjų. Ir papasakosite. Vieną savo gyvenimo paslaptį, apie kurią ištisus metus kalbės giminė ir draugai.

Nepaisant to, kad norėsite pasidalinti ir kitomis savo gyvenimo istorijomis, artimuosius domins tik anoji skandalinga paslaptis.

Atsitiks kaip Gunteriui Grassui, atsiminimų knygoje „Svogūno lupimas“ (LRS leidykla, vertė T.Četrauskas) atskleidusiam, kad bendradarbiavo su naciais. Visas pasaulis vien apie tai tešneka, net nepastebėdamas, kad knyga kupina kitų įdomybių ir grožio.

Jaučiatės ne pats reikalingiausias perdėm praktiškame šių laikų pasaulyje. Kodėl? Nes jums visada labiau rūpėjo dvasiniai dalykai. Jūs kasdien ieškote esmės ir prasmės. Kasatės iki daiktų ir reiškinių gyvuonies.

Kaip koks poetas Aidas Marčėnas kasdienių esė knygoje „kasDienynas“ (LRS leidykla) paprastus įvykius lupate lyg svogūną, kad prisiluptumėte iki tiesos.

Aišku, prisilupate. Bet dažniausiai iki asmeninės tiesos, kurią laikote visuotine. Gal taip ir yra, bet kiti ne visada taip mano. Ką padarysi, Šauly, šaudyk toliau. Dievas tau atlygins.

Jūsų reikalavimai iš savęs ir kitų tokie dideli, kad aplinkiniams net atrodo keistoki. Kiekvieną įvykį ir daiktą minkote, masažuojate, apžiūrinėjate iš visų pusių, bet vienu atradimu nesitenkinate – visi jums vienodai svarbūs.

2017-aisiais dar įnirtingiau darysite dvasios ir logikos pratimus: į konfliktus žvelgsite iš visų įmanomų dalyvių pusių, visiems įprastuose daiktuose stengsitės įžiūrėti kuo daugiau prasmių ir asociacijų.

Jei dar neskaitėte prancūzo Raymond‘o Queneau „Stiliaus pratimų“ („Versus aureus“, vertė A.Melkūnaitė), atsiverskite – knyga patvirtins, kad jūsų reiškinių masažavimas gali tapti visai ne beprasmis.

Tiesiog neapkenčiate rutinos ir senienų, klišių ir taisyklių. Tad kitąmet jums labiausiai rūpės, kaip išsiskirti iš daugumos, kaip nustebinti save ir kitus.

Todėl iš visų jėgų stengsitės išsiskirti. Ne su žmona ar vyru, žinoma. Gal imsite gabenti alų iš Latvijos ar Lenkijos prieigų. Gal prisijungsite prie Juozuko ir siūsite tautinius rūbelius karbauskiukams.

O gal pradėsite mokytis praėjusio amžiaus pabaigos šiauliečių žargono, kuriuo Rimantas Kmita parašė bene šmaikščiausią šių metų romaną „Pietinia kronikas“ („Tyto alba“).

Jūsų jautrumas iš teigiamos pamažu virsta neigiama savybe. Pasaulyje pamažu imate jaustis toks nepakeliamai svetimas kaip austrų rašytojas Stefanas Zweigas tremtyje.

Jei nepadarysite išvadų ir savo jautrumo nenukreipsite kūrybingų permainų linkme, kaip apie S.Zweigą, taip ir apie jus, tik jau kaip apie tėvynėje gyvenantį tremtinį, eseistas George'as Prochnikas parašys biografinę knygą „Nepakeliama tremtis“ („Tyto alba“, vertė V.Grenda).

Tad atidžiau paklausykite, ką kužda jūsų išmanioji intuicija. Tai gali būti išeitis.