Pasitelkusi naujausius mokslo tyrimus ji detaliai – su visomis pikantiškomis smulkmenomis – paaiškina, kaip veikia veikia net du trečdalius mūsų imuninės sistemos sudarantis virškinamasis traktas, kuris turi nuosavą nervų sistemą, o energiją ima iš bandelių bei tofu dešros.
Pateikiame knygos ištrauką, skirtą vidurių užkietėjimo problemai.
* * *
Esant vidurių užkietėjimui žarnyno nervai ir raumenys ne taip darniai siekia tikslo. Dažniausia virškinimas ir transportavimas dar vyksta normaliu greičiu – tik pačiame storosios žarnos gale jau nebesutariama, šalinti iškart ar ne.
Vidurių užkietėjimą daug patikimiau rodo ne lankymosi tualete dažnis, o kaip nuėjęs žmogus ten ką nors ištupi. Tiesą sakant, laiką toje vietelėje turėtume leisti kuo labiausiai atsipalaidavę, o jei taip nėra, kyla visokių nepatogumų. Viduriai užkietėja nevienodai: būna laikinų užkietėjimų keliaujant, sergant ar patiriant stresą, bet pasitaiko ir atkakliai nesitraukiančių, galinčių tapti ilgalaike problema.
Turbūt kas antras žmogus žino, kas yra vidurių užkietėjimas keliaujant. Ypač pirmosiomis dienomis niekaip nepavyksta ką nors ištupėti. Nors priežastys gali būti įvairiausios, tačiau galiausiai viskas susiveda į vieną: žarnynas – įpročio vergas. Žarnyno nervai fiksuoja, ką ir maždaug kokiu metu mėgstame valgyti. Jie žino, kiek judame ir kiek vandens išgeriame. Jie pastebi, kada naktis, o kada diena, kada einame patupėti į tualetą. Jei viskas gerai, jie žvaliausiai dirba aktyvindami žarnyno raumenis, kad šie virškintų.
Susiruošę į kelionę pagalvojame apie daug ką: pasiimame raktus, išjungiame viryklę, nepamirštame knygos ar muzikos, kad smegenys turėtų malonų užsiėmimą. Bet vieną dalyką pamirštame beveik visuomet: kartu keliaujantis prie mūsų įpročių kaip šunytis prisirišęs žarnynas staiga pasijunta pamestas likimo valiai.
Visą dieną kišame jam pasiimtus sumuštinius, keistą lėktuvuose patiekiamą maistą ar neįprastus prieskonius. Per įprastines pietų pertraukas sėdime automobilyje ar laukiame prie langelio stotyje. Geriame mažiau nei paprastai, nenorėdami dažnai ieškoti tualeto, o dar ir oras lėktuve papildomai išdžiovina. Tarsi viso to nebūtų gana, kitoje laiko juostoje dar ir dieną su naktimi sumaišome.
Žarnyno nervai šią nepaprastąją padėtį pastebi. Sutrikę jie iš pradžių tiesiog laukia, kol gaus signalą, kad procesai gali vykti toliau. Net jei žarnynas per tokios dienos trikdžius sėkmingai atliko savo darbą ir pateikė paraišką keliauti į tualetą, mes neretai dar pasunkinam jo gyvenimą nuslopindami tą norą, nes aplinkybės, lyg tyčia, nėra palankios.
Atvirai šnekant, dažniausiai tik dėl „ne savo tualeto“ sindromo. Jo kamuojami žmonės nemėgsta savo „reikalo“ palikti svetimame tualete. Sunkiausia būna viešuosiuose tualetuose. Juose apsilankome tik jau visiškai prispyrus reikalui, iš tualetinio popieriaus konstruojame sudėtingą „krėslo skulptūrą“ ir mintyse išlaikome kokių dešimties metrų atstumą nuo unitazo.
Bet jei kamuoja stiprus „ne savo tualeto“ sindromas, nepadeda ir tai. Nepavyksta atsipalaiduoti pakankamai, kad būtų užbaigtas įpročio šunyčio darbas. Dėl to atostogos ar komandiruotė tampa tikrai nemalonios.
Žmonės, kuriems neilgai ar nesmarkiai užkietėję viduriai, trimis nedidelėmis gudrybėmis gali vėl padrąsinti savo žarnyną, kad tas pamiršęs baimę imtųsi darbo:
1. Valgyti tai, kas kiek pabaksnoja žarnyno sienelę ir motyvuoja dirbti – maistinių skaidulų. Jos plonojoje žarnoje nevirškinamos, tad storojoje maloniai bilsnos į sienas pranešdamos, jog yra pageidaujančių, kad juos gabentų toliau.
Geriausių rezultatų duoda gysločių sėklų luobelės ir už jas kiek gardesnės slyvos. Ir viename, ir kitame augale yra ne tik skaidulų, bet ir medžiagų, traukiančių į žarnyną skysčius – tuomet turinys tampa glotnesnis. Reikės dviejų–trijų dienų, kol pasireikš visas poveikis.
Tad imtis šios profilaktikos reikėtų arba likus dienai iki kelionės, arba pirmąją atostogų dieną – tada, kai žmogui atrodo saugiausia ir patogiausia. Jei lagamine nėra specialaus skyrelio slyvoms, tiks ir maistinės skaidulos tablečių ar miltelių forma, tokių būna vaistinėse bei švaros ir sveikatos prekių parduotuvėse.
Trisdešimt gramų skaidulų sveria ne tiek daug, nors neteiktinas jų pavadinimas „balastinės medžiagos“ gal verčia manyti kitaip, – ir vis dėlto tokio kiekio per dieną visiškai pakanka.
O norintiems patiems paieškoti, kas tinka, paranku būtų žinoti: vandenyje netirpios skaidulos sužadina energingesnius judesius, tačiau dažniau sukelia ir pilvo skausmus. Vandenyje tirpios skaidulos ne taip stipriai skatina judesius, bet daro maisto košę glotnesnę ir yra geriau toleruojamos.
Gamta viską labai gudriai sutvarkė: augalų luobelėse dažniausia būna daug vandenyje netirpių skaidulų, o minkštimas pateikia daugiau vandenyje tirpių.
Iš skaidulų naudos nedaug, jei žmogus nepakankamai geria: be vandens jos tėra kieti gniutulai. Užtat išbrinkusios vandenyje dažniausiai tampa žaidimo kamuoliais. Tuomet nuobodžiaujantiems žarnyno raumenims atsiranda ką veikti, kol smegenys užsiėmusios lėktuvo ekrane rodomu filmu.
2. Daug gerti reikia tik tiems, kam iš tiesų reikia vandens. Jei žmogus išgeria pakankamai skysčių, nuo to, kad išgers dar daugiau, geriau nebus. Tačiau jei organizme skysčių per mažai, situacija jau visai kita: tuomet žarnynas ištraukia daugiau vandens iš maisto košės. Dėl to savo ruožtu tampa kietesnės išmatos.
Karščiuojantys vaikai išgarina tiek daug organizmo skysčių, kad ima strigti ir jų virškinimas. Panašiai tiek skysčių netenka ir ilgai lėktuve sėdintis žmogus. Nebūtina netgi prakaituoti, užtenka ir labai sauso aplinkos oro, kuris tyliai ir nematomai pasiglemžia organizme esantį vandenį. Kartais pastebim tik, kad išsausėja nosis. Tokiais atvejais reikėtų stengtis gerti daugiau, nei esam įpratę, kad palaikytume įprastą drėgmės lygį.
3. Nesiimti prievartos. Kad jau reikia į tualetą, tai ir eikit. Ypač, jei su žarnynu seniai sutarta dėl aiškaus laiko. Visad rytais tualete pasėdintis žmogus slopindamas šį poreikį per kelionę pažeidžia nerašytą susitarimą. Žarnynas tenori atlikti savo darbus pagal planą. Net jei vos porą kartų iš eilės suvirškinta masė grąžinama į „laukiamąjį“, nervai ir raumenys treniruojami veikti atbuline kryptimi.
Šitaip taps vis sunkiau ją pakeisti. Be to, „laukiamajame“ atsiranda dar daugiau laiko ištraukti iš masės vandenį. Dėl to būsimas „reikalas“ tampa vis kietesnis. Porą dienų slopinant norą tuštintis gali užkietėti viduriai. Taigi, jei jūsų laukia dar savaitė kempinge, įveikite išvietės skylės baimę, kol ne per vėlu!
4. Probiotikai ir prebiotikai – gyvos gerosios bakterijos bei jų mėgstamiausias penas gali įpūsti gyvybės pavargusiam žarnynui. Teiraukitės vaistinėse arba perverskite kelis šios knygos puslapius į priekį.
5. Papildomi pasivaikščiojimai? Juos nebūtinai vainikuos sėkmė. Staiga ėmus judėti mažiau nei įprastai, žarnynas tampa vangus – tai tikra teisybė. Tačiau judant tiek, kiek visad, vienas kitas pasivaikščiojimas nesukels virškinimo nirvanos.
Tyrimai byloja, kad aiškiai matomas poveikis žarnyno judesiams atsiranda tik išties rimtai sportuojant. Tad, jei neketinate treniruotis iki devinto prakaito, nebūtina – bent jau tam, kad sėkmingai pasėdėtumėte tualete, – vyti save į privalomą pasivaikščiojimą.
Tie, ką domina netradiciniai dalykai, tegu išbando tuštinimąsi siūbuojant: sėdėdami ant klozeto palenkite viršutinę kūno dalį link šlaunų o paskui vėl grįžkite į įprastą sėdimą padėtį. Kelis kartus pakartojus „reikalas“ turėtų pajudėti. Tualete juk niekas nemato, ir laiko šiek tiek yra – tobulos sąlygos tokiam neįprastam eksperimentui.
* * *
„Žarnyno žavumynai“: apie pilvo reikalus – linksmai ir be jokių tabu
Kodėl pavalgius kartais ima urgzti pilvas? Kodėl rytais iš burnos pasklinda biotualeto „aromatas“? Kodėl susinervinus dingsta apetitas? Kiek kartų per dieną turime pasėdėti ant klozeto? Dėl ko kankina nelemtas rėmuo? Kaip veikia antibiotikai ir laisvinamieji?
Jauna Frankfurto mikrobiologė Giulia Enders (gim. 1990) drąsiai, išmaniai ir linksmai prabyla apie dalykus, kuriuos išgirdę dažnai nuraustame. Tai pilvo reikalai: virškinimas, žarnos, tuštinimasis, kakučiai... Pasitelkusi naujausius mokslo tyrimus ji detaliai – su visomis pikantiškomis smulkmenomis – paaiškina, kaip veikia veikia net du trečdalius mūsų imuninės sistemos sudarantis virškinamasis traktas, kuris turi nuosavą nervų sistemą, o energiją ima iš bandelių bei tofu dešros.
Paklausta, kodėl susidomėjo būtent žarnynu, G.Enders sako anksčiau pati apie jį labai mažai žinojusi. Bent jau daug mažiau nei apie politikus ar Holivudo žvaigždes. Mikrobiologė, 2012 m. mokslo forume „Science Slam“ pasakiusi dešimties minučių kalbą „Žaviosios žarnos“, laimėjo pirmąją vietą. Tada ji ir gavo pasiūlymą parašyti knygą apie šį – anaiptol ne tik purviniausius kūno darbus dirbantį – žmogaus organą.
Pasirodžiusi 2014-ųjų pavasarį knyga „Žarnyno žavumynai“ iškart tapo bestseleriu. Vokietijoje ji išleista 1 mln. egzempliorių tiražu, jau išversta į 26 pasaulio kalbas. Ji aktuali visiems ir itin naudinga turintiems mitybos bei virškinimo sutrikimų.
Svarbiausia, kad ji parašyta paprastai, suprantamai ir šmaikščiai. „Skaitydama šią knygą nuolatos garsiai juokiausi“, – prisipažino „New Scientist“ žurnalistė Debora MacKenzie. Jai pritaria ir „Publishers Weekly“ knygų apžvalgininkas: „Pagaviai, su puikiu humoru G.Enders paaiškina viską, ką skaitytojai norėjo ir ko nenorėjo sužinoti apie savo vidurius. Ši knyga išties kelia iššūkį nuoboduliui.“
Julia Enders. Žarnyno žavumynai: viskas apie menkai vertinamą organą. Iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. K.: Kitos knygos, 2016.
