Pasak autoriaus, idėja rašyti tokį kūrinį jam gimė 1930 m., kai koncerte išgirdo Johano Sebastiano Bacho Fugos meną („Die Kunst der Fuge“, 1740–1750) – keturiolikos fugų ir keturių kanonų, kuriuose varijuojama viena muzikinė tema kompoziciją.
Rašytojui didelį įspūdį paliko tai, kad vienas motyvas gali plėtotis „iki begalybės“ – jis pamanė, kad „būtų įdomu sukurti kažką panašaus literatūroje /.../. Iš tiesų ir nusprendžiau rašyti „Stiliaus pratimus“ kaip tik išgirdęs Bacho kūrinį“. Tad 1942 m., remdamasis tikru įvykiu, R. Queneau parašė dvylika pirmųjų pratimų ir pavadino Dodekaedru.
Iš pradžių vieno „labai gerbiamo literatūros žurnalo“ direktorius juos „su liūdesiu“ atmetė. R.Queneau buvo atkaklus – 1946 m. jau turėjo 99 pratimus („Sustojau nusprendęs, kad tiek pakaks – nei per mažai, nei per daug. Sakytum, graikų idealas.“). Juos 1947 m. išleido leidykla „Gallimard“.
Papildytas leidimas (124 pratimai) su autoriaus įžanga, dailininkų Jacques’o Carelmano ir Robert’o Massino iliustracijomis ir Charles’o Leroy straipsniu pasirodė 1963 m., o dar viena redakcija – 1973 m., bet šiame leidime jau buvo kiti pratimai ir jų pavadinimai.
Ėmęsis šio sumanymo R.Queneau susikūrė formalius ir semantinius suvaržymus. Greta pasakojimų, kuriuose rėmėsi gramatika, retorikos figūromis, įvairiomis kalbos transformacijomis, yra pasakojimų, kurių šerdis – uoslė, skonis, filosofija, botanika, medicina, matematika. Autorius žaidė ir stiliumi, ir pasakojimo galimybėmis. Tai nepaprastai nuotaikinga knyga.
Pateikiame ištrauką iš R.Queneau knygos „Stiliaus pratimai“.
* * *
Pastebėjimai
S maršruto autobusas, spūsties metas. Maždaug dvidešimt šešerių metų tipelis fetrine skrybėle, ant jos vietoje kaspino – virvelė, jo kaklas per laibas, lyg būtų timptelėtas aukštyn. Žmonės išlipa. Minėtas tipelis įširsta ant kaimyno. Priekaištauja, kad anas jį stumteli kaskart, kai kas nors eina pro šalį. Balsas verksmingas, o norėtų, kad skambėtų piktai. Pamatęs laisvą vietą suskumba sėstis.
Po dviejų valandų sutinku jį Romos aikštėje, prie Sen Lazaro stoties. Jis su bičiuliu, kuris sako: „Tau reikėtų į apsiaustą įsisiūti dar vieną sagą.“ Paaiškina, kur (apykaklėje) ir kodėl.
Patikslinimai
12 valandą 17 minučių dešimties metrų ilgio, 2,1 m pločio ir 3,5 m aukščio S linijos autobuse, nuo išvykimo taško nutolusiame 3 km 600 m vežančiame 48 žmones, vyriškos lyties asmuo – 27 metų, 3 mėnesių ir 8 dienų, 172 cm ūgio, sveriantis 65 kg dėvintis 17 centimetrų aukščio skrybėlę, kurios iškilumas buvo apjuostas 35 centimetrų ilgio kaspinu, kreipėsi į 48 metų, 4 mėnesių ir 3 dienų amžiaus vyrą, kurio ūgis 168 cm, svoris – 77 kg ištardamas jam maždaug keturiolika žodžių, kurie skambėjo maždaug penkias sekundes, ir užsiminė apie nevalingą 15–20 mm amplitudės svyravimą.
Paskui paėjo maždaug du metrus dešimt centimetrų į šalį ir atsisėdo.
Po 118 minučių jis buvo per dešimtį metrų nuo Sen Lazaro stoties, priemiestinių traukinių atvykimo pusėje, vaikštinėjo pirmyn atgal trisdešimties metrų atstumu kartu su dvidešimt aštuonerių metų draugu, 170 cm ūgio ir 71 kg svorio, tas pavartodamas penkiolika žodžių jam patarė penkiais centimetrais į zenito pusę perkelti trijų centimetrų skersmens sagą.
Subjektyvus požiūris
Tą dieną aš nebuvau nepatenkintas savo apranga. Pirmąkart užsidėjau naują, kiek šelmišką skrybėlę ir apsirengiau apsiaustą, apie kurį buvau kuo puikiausios nuomonės. Prieš Sen Lazaro stotį sutikau X, kuris mėgino sugadinti man malonumą stengdamasis įrodyti, kad mano apsiausto apykaklė pernelyg atvira ir turėčiau įsiūti papildomą sagą. Vis dėlto jis nedrįso užsipulti mano galvos apdangalo.
Truputėlį anksčiau labai gražiai sukirtau kažkokį stuobrį, kuris tyčia mane kumšnojo kiekvieną kartą, kai pro šalį eidavo išlipantys ar įlipantys keleiviai. Tai vyko viename iš prišnerkštų omnibusų, kurie priguža plebso kaip tik tuo metu, kai esu priverstas jais važiuoti.
Kitas subjektyvumas
Šiandien autobuso platformoje šalia manęs stovėjo vienas iš tų snarglių, kokių dabar jau, laimei, nebeatsiranda, kitaip vieną galų gale nudaigočiau. Tas kokių dvidešimt šešerių – trisdešimties vaikėzas mane labiausiai erzino ne dėl ilgo nupešioto kalakuto kaklo, o dėl skrybėlės kaspino – šis buvo sumenkintas iki kažkokios baklažano spalvos virveliūkštės. Ak, pašlemėkas! Koks jis man atrodė atgrasus! Kadangi tuo metu autobuse buvo daug žmonių, pasinaudojau susistumdymu, kai žmonės išlipa ar įlipa, vis besdamas alkūne jam tarp šonkaulių. Pagaliau jis bailiai nešė kudašių man dar nespėjus užminti jam ant letenos – kad žinotų, iš kur kojos dygsta. Norėdamas įžeisti dar būčiau pasakęs, kad per plačiai iškirptame jo apsiauste trūksta vienos sagos.
Neiginiai
Tai buvo ne laivas, ne lėktuvas, o sausumos transporto priemonė. Buvo ne rytas, ne vakaras, o vidudienis. Tai buvo ne kūdikis, ne senukas, o jaunas vyras. Tai buvo ne kaspinas, ne virvelė, bet pynutė. Ten vyko ne procesija, ne muštynės, o susistumdymas. Jis buvo ne geraširdis, ne piktas, o tūžmingas. Tai buvo ne tiesa, ne melas, o dingstis. Buvo ne stačias, ne sėdintis, o norintis atsisėsti.
Tai nutiko ne išvakarėse, ne kitą, o tą pačią dieną. Ne Šiaurės stotyje, ne Liono, o Sen Lazaro. Tai buvo ne giminė, ne svetimas, o draugas. Ne įžeidė, ne pasišaipė, o patarė dėl aprangos.
Skirta anglams
Kartah apie vidoodienee ash vazhawough autoboosu Shamperey vartoo link. Jis boovo beveyk pilnas. Ash vis dehlto eelipough ir pamachough yaunah veerah ilgoo kakloo ir skreebeleh, apyoosta supinta yoostele. Jis supeeko ant vieno asmens, kuris yam mindeh koyas, paskoui nueyo atsisehsti.
Troopootee vehlew ash yee vehl pamachough pryesh Sen Lazaro stohtee kartoo su dandy, tas yam patareh kyek oukshchew eesewti pahlto sagah.
Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė
