„Džiaugiuosi, kad Lietuva nepamiršta manęs, jau daugelį
metų gyvenančio svetur, nepamiršta ir kitų svečiose šalyse
gyvenančių savo kūrėjų,“ – BNS sakė rašytojas.
Prieš tris dešimtmečius literatūros studijas Vilniaus
universitete baigęs rašytojas yra išleidęs keturis romanus ir
vieną apysakų rinkinį. Paskutinysis jo romanas „Odilė, arba Oro
uostų vienatvė“ pasirodė pernai.
„Pirmiausia, džiaugsmu norėčiau pasidalyti su savo
skaitytojais. Nesitikėjau, kad mano pastarasis romanas „Odilė“
tiek jų susiras. Nes šioje knygoje gi nieko nevyksta, arba labai
mažai vyksta, ji lėta, be jokių išorinių intrigų, turbūt
nuobodoka, bent jau man. Tačiau gal šito lėtumo, stabtelėjimo ir
įsižiūrėjimo į save ir pasaulį dabartinėje lekiančioje
karuselėje žmonės labiausiai ir pasiilgę“, – svarstė
V.Papievis.
Kalbėdamas su BNS jis prisiminė keistą sutapimą, kuris jį
aplankė trečiadienį, kai buvo paskelbtas premijos laureatu.
„Paryžiuje buvo labai graži, nuostabi diena, saulėta. Paskui
virš Dievo motinos katedros pakibo milžiniška pilnatis – pasirodo,
Prancūzijoje kaip tik buvo minima šventosios Odilės diena“, –
sakė jis.
Nacionalinės premijos laureatas yra LRT radijo bendradarbis,
Paryžiuje teikia privačias lietuvių kalbos pamokas.
Anot jo, Paryžius buvo pirmasis jo aplankytas Vakarų miestas ir
jį vienintelį pavyko prisijaukinti.
„Paryžius mane pasigavo ir nepaleidžia. Bet man Lietuva labai
svarbi, kasdien ją jaučiu. Tos kalbos aš mokau prancūzus, ta kalba
visą laiką su manimi“, – kalbėjo V.Papievis.
V.Papieviui garbingiausia Lietuvos premija skirta „už
egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką“.
„Man patinka pasakymas „už egzistencinės patirties
raišką“. Nelabai žinau, kas toji egzistencija, nei kas ji, nei
ką reiškia mūsų gyvenime. Bet tebūnie. Tačiau jei priimame šį
žodį, jau pats rašymas man yra egzistencinė būsena, kai nerašau,
man atrodo, kad visa, kas aplink vyksta, slysta pro šalį – lyg
gyvenu, bet lyg ir negyvenu“, – sako menininkas.
V.Papievis džiaugiasi galėdamas kurti pernelyg nesirūpindamas
dėl pragyvenimo ir pripažįsta, jog Lietuvoje tai padaryti būtų
sunkiau.
„Man keista, kai aš grįžtu vasarą į Lietuvą ir manęs
klausia – ar tu turėjai atostogų. Bet visas mano gyvenimas yra
atostogos. Aš labai trumpai dirbau biure, kontoroje, į kurią reikia
ateiti devintą ir išeiti šeštą. Nardau tarp Lietuvos radijo, savo
pamokų, įrašų, kur prisireikia lietuvių kalbos.
„Atostogaujantiems“ laisviems menininkams čia yra išsiversti
lengviau nei Lietuvoje“, – pripažino rašytojas.
Kitas Nacionalinės premijos laureatas režisierius Gytis Lukšas,
apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus ir už kūrybišką
nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba, prisipažino su
V.Papieviu kuriantis planus pastatyti filmą pagal jo knygas. Pats
rašytojas tai vadina dideliu iššūkiu.
„To niekada nedariau. Nes kai rašai apsakymą, romaną, rašai
vienas, o čia jaučiu, kad už manęs yra daug žmonių, už tuos
žmones jauti didelę atsakomybę. Kažkaip keista ir įdomu –
atsitiktinumas lėmė, kad mudu su Gyčiu esame šių metų
nacionalinės premijos laureatai“, – sakė V.Papievis.
Kitais nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais tapo
architektas Audrius Ambrasas, aktorius Vytautas Anužis, džiazo
muzikai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras
Čekasinas ir tapytoja Rūta Katiliūtė.
