Jauna Frankfurto mikrobiologė G.Enders (gim. 1990) knygoje „Žarnyno žavumynai“ (išleido „Kitos knygos“) drąsiai, išmaniai ir linksmai prabyla apie dalykus, kuriuos išgirdę dažnai nuraustame. Tai pilvo reikalai: virškinimas, žarnos, tuštinimasis, kakučiai...
Pasitelkusi naujausius mokslo tyrimus ji detaliai – su visomis pikantiškomis smulkmenomis – paaiškina, kaip veikia net du trečdalius mūsų imuninės sistemos sudarantis virškinamasis traktas, kuris turi nuosavą nervų sistemą, o energiją ima iš bandelių bei tofu dešros.
Publikuojame knygos ištrauką, skirtą vėmimo procesui.
* * *
Kodėl vemiame ir ką daryti, kad neapsivemtume
Žmogus – taip jau sutvertas gyvūnas, kad galėtų vemti. Vemti gali ir kai kurie kiti gyvūnai – beždžionės, šunys, katės, kiaulės, žuvys, taip pat ir paukščiai. O štai pelės, žiurkės, jūrų kiaulytės, triušiai ar arkliai vemti nesugeba. Jų stemplė per ilga ir siaura. Be to, jie neturi vėmimo talentu apdovanotų nervų.
Vemti negebantys gyvūnai turi kitaip elgtis ėsdami. Žiurkės ir pelės ėdalą krimsteli. Atkandusios mažutį gabalėlį patikrina ir toliau ėda tik tuomet, jei bandomasis trupinėlis nepakenkė. Jei jis buvo nuodingas, gyvūnui tik pasidaro labai bloga. O dar jis įsimena, ko nebeėsti.
Be to, graužikai efektyviau skaido nuodus, mat jų kepenyse yra daugiau tam reikalingų enzimų. O arkliai nesugeba netgi krimstelėti. Jei kas nors negero patenka į jų plonąją žarną, grėsmė neretai kyla ir gyvūno gyvybei. Tad, kai žiaukčiodami susilenkiam virš klozeto, iš esmės galim tuo tikrai didžiuotis.
O užėjus pykinimui trumpas pertraukėles tarp vėmimų galima išnaudoti mintijimui. Iš trumpos iškylos į skrandį grįžusi bedieviškai gardi trisdešimt antro personažo mišrainė su virtais kiaušiniais stebėtinai gerai išsilaikiusi. Aiškiai matyti kiaušinių, žirnelių, makaronų gabaliukai. Tas personažas dar blaiviai pagalvoja: „Matyt, prastai sukramčiau.“ O netrukus kitas pliūpsnis pateikia jau kiek smulkesnių dalelių kompoziciją.
Jei išvemtoje masėje yra aiškiai atpažįstamų gabaliukų, labai didelė tikimybė, kad ji atkeliavo iš skrandžio, o ne iš plonosios žarnos. Kuo ji smulkesnė, kartesnė ir geltonesnė, tuo labiau tikėtina, kad tas „atvirukas su linkėjimais“ – iš plonosios žarnos. Tegu ir prastai sukramtytas tas aiškiai įžiūrimas valgis, bet bent jau anksti, dar nepatekęs į plonąją žarną, buvo ištėkštas iš skrandžio.
Nemažai papasakoja ir tai, kaip vemiame. Jei žmogus apsivemia staiga, beveik nepajutęs būsimo veiksmo signalų, galingu pliūpsniu, aiškiai galima įtarti veikiant skrandžio ir žarnyno virusą. Mat atsargieji sensoriniai neuronai iš pradžių skaičiuoja, kiek ligos sukėlėjų aptiko, o kai skaičiuodami pajunta, kad dabar tai jau tikrai per daug, – trukteli avarinį stabdį. Lig to slenksčio turbūt dar būtų susidorojusi imuninė sistema, o už jo tai jau skrandžio ir žarnyno raumenų reikalas.
Apsinuodijus sugedusiais maisto produktais ar alkoholiu vemiama irgi pliūpsniais, bet, laimei, gauname išankstinį signalą – ima pykinti. Pykinimas rodo, kad tas valgis mums netinkamas. Ateityje trisdešimt antrasis personažas dubenį mišrainės su daug kiaušinių vertins gerokai skeptiškiau.
Keturioliktasis žmogus mūsų eilėje – tas, kur karuselėje, jaučiasi taip pat šlykščiai kaip ir trisdešimt antrasis po mišrainės su kiaušiniais. Ožių lupimas amerikietiškuose kalneliuose veikia pagal „pykinimo važiuojant“ principą. Čia kokie nors nuodai niekuo dėti, bet vėmalais vis tiek aptaškomi batai ar pirštinių skyreliai arba vėjas juos bloškia į artimiausio automobilio stiklą.
Smegenys sergi organizmą rūpestingai ir uoliai, ypač – mažų vaikų. Lig šiol pagrįsčiausias toks vėmimo važiuojant aiškinimas: kai akių pateikiama informacija ryškiai skiriasi nuo tos, kurią pateikia ausys, smegenys nebesusigaudydamos, kas čia ne taip, griebiasi visų kraštutinių priemonių.
Automobilyje ar traukinyje skaitant knygą akys praneša: „Beveik nejudam“, o pusiausvyros jutikliai ausyse sako: „Ir dar kaip judam.“ Atvirkščiai yra įsmeigus akis į medžių kamienus važiuojant pro pamiškes. Tuo pat metu truputį pakrutinus galvą atrodo, kad medžių kamienai pro šalį lekia dar greičiau, nei iš tiesų judame – o tai vėl trikdo smegenis.
Tokie prieštaravimai tarp akių ir pusiausvyros pojūčio mūsų smegenims pažįstami tik kaip apsinuodijimas. Alkoholio ar kvaišalų padauginusiam žmogui atrodo, tarsi jis judėtų, nors kuo ramiausiai sėdi.
Vėmimo priežastis gali būti ir stiprios emocijos – dvasiniai sukrėtimai, stresas ar baimė. Paprastai kasryt organizmas gamina streso hormoną CRF (corticotropin releasing factor), kuriuo apsišarvuoja, kad įveiktų dieną kilsiančius iššūkius. Dėl CRF veikimo semiamės energijos iš sukauptų rezervų, neperkaista imuninė sistema, o stresą dėl saulės šviesos patirianti oda saugodamasi paruduoja. Jei situacija neįprastai kutena nervus, smegenys liepia patiekti kraujui papildomą dozę CRF.
Tačiau CRF gaminamas ne tik smegenų, bet ir skrandžio bei žarnyno ląstelėse. Čia šis signalas irgi reiškia stresą ir grėsmę! Didelius CRF kiekius pastebėjusioms skrandžio ir žarnyno ląstelėms visiškai nesvarbu, iš kur tas signalas atėjo (iš smegenų ar iš žarnyno): užtenka jau vien informacijos, kad vienam iš jųdviejų pasaulis tapo nebemielas, ir į tai išsyk reaguojama viduriavimu, pykinimu ar vėmimu.
Smegenims patiriant stresą vemdami išmetame maisto košelę lauk, kad nereikėtų eikvoti energijos virškinant. Energija smegenims bus reikalinga sprendžiant iškilusią problemą. Stresą patiriant žarnynui, maisto košelė šalinama dėl to, kad nuodinga ar kad žarnynas tuo metu nepajėgia jos tinkamai suvirškinti. Abiem atvejais turinio atsikratymas netgi labai naudingas. Paprasčiausiai: netinkamas metas ramiai virškinti. Žmonių, kurie apsivemia susinervinę, virškinimo traktas dėmesingai stengiasi padėti.
Beje: audrapaukščiams vėmimas pasitarnauja ir ginantis. Vemiantį paukštį kiti palieka ramybėje. Tuo pasinaudojo mokslininkai. Prisiartinus prie paukščių lizdo atkišamas maišelis vėmalams, o lizdo šeimininkai į jį ir privemia. Paskui skrandžio turinys ištiriamas laboratorijoje – ieškoma sunkiųjų metalų ir fiksuojama žuvų įvairovė, taip įvertinama, ar sveika aplinka.
Štai keletas patarimų, kaip išvengti nepageidaujamų vėmimo priepuolių:
1. Kai pykina važiuojant: žiūrėti į tolį, į horizontą – taip geriau sinchronizuojama akių ir pusiausvyros organo teikiama informacija.
2. Klausytis muzikos su ausinėmis, atsigulti ant šono ar išmėginti atsipalaidavimo pratimus – daug kam tai padeda. Turbūt dėl to, kad žmogus nusiramina. Kuo saugesni jaučiamės, tuo mažiau skatiname pavojaus nuotaikas smegenyse.
3. Imbieras: jau esama nemažai tyrimų, patvirtinančių, kad imbieras padeda. Imbierų šaknyje esančios medžiagos blokuoja vėmimą valdantį centrą, taigi ir vėmimo stimulą. Tiesa, čiulpinukai ir panašūs gaminiai turėtų būti ne vien imbiero skonio, o ir su tikru imbieru.
4. Vaistinėse parduodami preparatai nuo vėmimo veikia įvairiai: blokuoja receptorius vėmimą valdančioje smegenų srityje (veikia taip pat, kaip imbieras), paralyžiuoja skrandžio ir žarnyno nervus ar slopina tam tikrus pavojaus signalus. Pavojaus signalus tildantys vaistai – beveik tokie pat kaip ir nuo alergijos. Ir vieni, ir kiti slopina tuos signalus perduodančią medžiagą histaminą. Tačiau vaistai nuo pykinimo daug stipriau veikia smegenyse. Šiuolaikiniai antialerginiai vaistai vis tobulinami ir gerinami, tad smegenyse jie beveik neužsibūna. Būtent ten slopinamasis histamino poveikis ir sukelia nuovargį.
5. P6! Tai akupunktūros taškas, jį jau pripažįsta ir tradicinė medicina, mat daugiau kaip keturiasdešimt pykinimo ir vėmimo tyrimų patvirtino jo veiksmingumą – taip pat ir lyginant su placebu. Taigi, nors ir nežinome, kaip ar kodėl, bet P6 veikia. Šis taškas yra per du tris pirštus žemiau riešo – kaip tik tarp abiejų išsišaunančių dilbio sausgyslių. Jei netoliese nėra akupunktūros specialisto, galima pamėginti tiesiog švelniai braukyti per tą tašką, kol pagerės. Tiesa, tyrimai to nepatvirtina, tačiau toks eksperimentas turbūt duos naudos. Pasak tradicinės kinų medicinos, šis taškas aktyvina energijos kanalus, rankomis einančius į širdį, atpalaiduojančius diafragmą ir vedančius į skrandį bei toliau – į dubenį.
Vėmimo priežastys skirtingos, tad ne visi patarimai tinka. Imbieras, vaistinėje parduodamos priemonės ar P6 padeda, tačiau kai vemiama dėl emocinių priežasčių, neretai pati geriausia pagalba – saugus lizdas vidiniam audrapaukščiui. Atsipalaidavimo pratimais ar hipnoterapija (pas tikrą hipnoterapeutą, o ne kokį nerimtą hipnotizuotoją!) treniruojant nervus, užsiauginama storesnė oda. Kuo dažniau ir ilgiau tuo užsiimama, tuo geresnis būna rezultatas – nedidelė įtampa darbe ar egzaminai nebebūna tokie grėsmingi, jei jų per arti neprisileidžiame.
Vėmimas niekad nebūna pilvo bausmė! Dažniausiai tai ženklas, kad smegenys ir žarnynas iš paskutiniųjų dėl mūsų aukojasi. Jie saugo mus nuo nepastebėtų nuodingų medžiagų maiste, imasi visų įmanomų atsargumo priemonių prasidėjus akių ir ausų haliucinacijoms keliaujant ar taupo energiją, kad būtų įveiktos problemos. Pykinimas turėtų būti kompasas ateičiai: kas mums tinka, o kas netinka?
Jei tikrai nežinome, kas sukėlė pykinimą, protingiausia tiesiog juo pasikliauti. Lygiai taip pat, kaip ir suvalgius kažką netinkamo, kai nevemiame. Nereikia imtis dirbtinės prievartos – nei kišti pirštų į burną, nei gerti sūraus vandens ar plauti skrandžio. Prarijus chemikalų su rūgštimi ar putojančių medžiagų tokios priemonės gali netgi visai blogai baigtis. Mat putos mėgsta keliauti į plaučius, o rūgštis turėtų progą išėsti stemplę antrą kartą. Dėl to nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos skubios pagalbos medicina beveik niekur nebetaiko vadinamojo vimdymo.
Tikrasis vėmimo impulsas prieš kelis tūkstantmečius buvo įdėtas į programą, kad toji atimtų iš sąmonės vadeles. Mūsų sąmonė dėl tokio juntamo galių atėmimo kartais piktinasi ar yra šokiruota: juk ketino gurkšnoti tekilą smagioje draugijoje, o dabar – še tau? Kadangi ji pati dažniausiai ir būna pridariusi problemų, turi už jas ir pylą atsiimti.
Tiesa, jei vemiama dėl perdėto atsargumo, sąmonę galima kviestis prie derybų stalo, kad parodytų, kokių už vėmimą galingesnių kortų dar turi.
* * *
„Žarnyno žavumynai“: apie pilvo reikalus – linksmai ir be jokių tabu
Kodėl pavalgius kartais ima urgzti pilvas? Kodėl rytais iš burnos pasklinda biotualeto „aromatas“? Kodėl susinervinus dingsta apetitas? Kiek kartų per dieną turime pasėdėti ant klozeto? Dėl ko kankina nelemtas rėmuo? Kaip veikia antibiotikai ir laisvinamieji?
Jauna Frankfurto mikrobiologė Giulia Enders (gim. 1990) drąsiai, išmaniai ir linksmai prabyla apie dalykus, kuriuos išgirdę dažnai nuraustame. Tai pilvo reikalai: virškinimas, žarnos, tuštinimasis, kakučiai... Pasitelkusi naujausius mokslo tyrimus ji detaliai – su visomis pikantiškomis smulkmenomis – paaiškina, kaip veikia veikia net du trečdalius mūsų imuninės sistemos sudarantis virškinamasis traktas, kuris turi nuosavą nervų sistemą, o energiją ima iš bandelių bei tofu dešros.
Paklausta, kodėl susidomėjo būtent žarnynu, G.Enders sako anksčiau pati apie jį labai mažai žinojusi. Bent jau daug mažiau nei apie politikus ar Holivudo žvaigždes. Mikrobiologė, 2012 m. mokslo forume „Science Slam“ pasakiusi dešimties minučių kalbą „Žaviosios žarnos“, laimėjo pirmąją vietą. Tada ji ir gavo pasiūlymą parašyti knygą apie šį – anaiptol ne tik purviniausius kūno darbus dirbantį – žmogaus organą.
Pasirodžiusi 2014-ųjų pavasarį knyga „Žarnyno žavumynai“ iškart tapo bestseleriu. Vokietijoje ji išleista 1 mln. egzempliorių tiražu, jau išversta į 26 pasaulio kalbas. Ji aktuali visiems ir itin naudinga turintiems mitybos bei virškinimo sutrikimų.
Svarbiausia, kad ji parašyta paprastai, suprantamai ir šmaikščiai. „Skaitydama šią knygą nuolatos garsiai juokiausi“, – prisipažino „New Scientist“ žurnalistė Debora MacKenzie. Jai pritaria ir „Publishers Weekly“ knygų apžvalgininkas: „Pagaviai, su puikiu humoru G.Enders paaiškina viską, ką skaitytojai norėjo ir ko nenorėjo sužinoti apie savo vidurius. Ši knyga išties kelia iššūkį nuoboduliui.“
Julia Enders. Žarnyno žavumynai: viskas apie menkai vertinamą organą. Iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. K.: Kitos knygos, 2016.
