Pasitelkusi naujausius mokslo tyrimus ji detaliai – su visomis pikantiškomis smulkmenomis – paaiškina, kaip veikia net du trečdalius mūsų imuninės sistemos sudarantis virškinamasis traktas, kuris turi nuosavą nervų sistemą, o energiją ima iš bandelių bei tofu dešros.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome knygos ištrauką, skirtą tuštinimosi pozoms.
Gausybė žavumynų
Po mūsų oda ištisai kažkas dedasi: teka, pumpuoja, siurbia, gniaužia, pratrūksta, remontuoja ir stato iš naujo. Visa išmanių organų komanda bendradarbiauja taip tobulai ir efektyviai, kad suaugusiam žmogui per valandą reikia maždaug tiek energijos, kiek 100 vatų elektros lemputei.
Kas sekundę inkstai kuo švariausiai filtruoja žmogaus kraują – kur kas geriau už kavos filtrą – ir dažniausiai jie dirba tą darbą visą gyvenimą. Mūsų plaučiai suprojektuoti taip gudriai, kad iš tiesų energiją naudojame tik įkvėpdami. Iškvėpimas vyksta tiesiog savaime. Jei būtume permatomi, pamatytume, kaip gražiai jie atrodo: tarsi prisukamas automobiliukas stambiu planu, ir dar toks minkštas ir plautiškas. Tuo metu, kai kažkuris iš mūsų kartais sėdi sau mintydamas: „Niekas manęs nemyli“, jo širdis dirba jam septyniolikatūkstantąją visos paros pamainą, – ir po tokių minčių ji tikrai turi teisę pasijusti ignoruojama.
Jei matytume ne vien tai, kas regima, išvystume, kaip ląstelių gniutulas pilve tampa žmogumi. Staiga suprastume, kad susiformuojame, nesileidžiant į smulkmenas, iš trijų „vamzdelių“. Pirmasis susimazgo per vidurį. Tai kraujagyslių sistema, kurios centrinis mazgas – širdis. Antrasis vamzdelis beveik lygiagrečiai atsiranda ten, kur bus žmogaus nugara, o tame vamzdelyje susidariusi pūslė nukeliauja į patį kūno viršų ir ten lieka. Tai stuburo nervų sistema, iš kurios susidaro smegenys, o jos nervai šakojasi po visą kūną. Trečiasis vamzdelis nusidriekia per žmogų nuo viršaus iki apačios. Tai žarnyno traktas.
Žarnyno traktas įrengia žmogaus vidų. Jame atsiranda pumpurėliai, jie vis toliau pučiasi į dešinę ir karę. Tie pumpurai tampa plaučiais. Šiek tiek žemiau žarnyno traktas atsikiša, taip atsiranda kepenys. Taip susiformuoja ir tulžies pūslė bei kasa. Bet svarbiausia, kad pats vamzdelis darosi vis išmoningesnis. Jis dalyvauja sudėtinguose burnos statybose, formuoja šokti breiką galinčią stemplę ir skrandžio maišiuką, kad būtų kur pasidėti valgį kelioms valandoms. Galiausiai žarnyno traktas sukuria šedevrą, pagal kurį galų gale ir buvo pavadintas – žarnyną.
Abu kitų dviejų vamzdelių šedevrai – širdis ir smegenys – didžiai gerbiami. Širdis laikoma gyvybiškai svarbia, nes per visą organizmą pumpuoja kraują, smegenimis žavimasi, nes jos kiekvieną sekundę sugalvoja nuostabiausių minties darinių. O žarnynas, kaip mano dauguma, tuo metu daugių daugiausia gal susiruošia į tualetą. Šiaip jau greičiausia atsainiai trainiojasi pilve, gal dar retsykiais pirsteli. Tiesą sakant, apie kokius kokių ypatingus jo gebėjimus nieko nežinoma. Tenka pripažinti: mes mažumėlę neįvertiname, atvirai kalbant, ne tik kad neįvertiname, kartais ir gėdijamės žarnyno trakto. Žarnyno sarmatynai!
Ši knyga turi tai pakeisti. Pamėginsim, ką taip puikiai sugeba knygos – rimtai pasivaržyti su matomu pasauliu: medžiai – ne šaukštai! O žarnyne glūdi gausybė žavumynų!
Ar gerai sėdžiu ant klozeto?
Retsykiais verta peržiūrėti įpročius. Ar tikrai į stotelę einu gražiausiu ir trumpiausiu keliu? Ar šukuoti likusius plaukus ant jau beplaukio sklastymo – adekvatu ir madinga? Arba: ar gerai sėdžiu ant klozeto?
Atsakymai į tokius klausimus ne visuomet bus labai konkretūs, tačiau jau pats eksperimentavimas gali tapti gaiviu gūsiu nusistovėjusioje rutinoje. Turbūt taip mąstė ir Dovas Sikirovas. Gydytojas iš Izraelio paprašė 28 bandomųjų kasdienį tuštinimąsi atlikti trimis pozomis: sėdint normaliame tualete kaip ant sosto, susilenkus – pusiau tupint, pusiau sėdint – virš neįprastai mažo klozeto arba pritūpus kaip lauke.
Per eksperimentą jis matavo laiką, o pasituštinusieji turėdavo pildyti anketas. Rezultatas buvo labai aiškus: tupėjimas vidutiniškai trukdavo apie 50 sekundžių, o tupėjusieji jausdavosi visiškai išsituštinę. Sėdėjimas trukdavo vidutiniškai 130 sekundžių, po jo nebūdavo visiškos sėkmės pojūčio. (Be to, mažučiai klozetai tiesiog visad itin simpatiškai atrodo – nesvarbu, ką ant jų veiki.)
Kodėl? Nes žarnyno uždarymo aparatas nesuprojektuotas taip, kad sėdint liukas visiškai atsidarytų. Vienas raumuo sėdint arba stovint apjuosia žarną kaip lasas ir traukia į vieną pusę, tad ji perlinksta. Šis mechanizmas yra, taip sakant, magaryčios prie uždarančiųjų raumenų rezultato. Vienas ar kitas turbūt ir patyrė tokį sodo žarnos uždarantį linkį. Klausi sesers, kodėl iš laistymo žarnos nebebėga vanduo. Jai apžiūrinėjant žarnos galą mikliai greitai ištiesini žarną, o po pusantros minutės tave nubaudžia namų areštu.
Bet grįžkime prie užlenkiamo užrakto žarnyno pabaigoje: dėl jo išmatos iš pradžių patenka į posūkį. Kaip ir pasukant iš greitkelio, jis pristabdo. Dėl to, kai stovime ar sėdime, raukams reikia mažiau jėgos, kad viskas liktų viduje. Raumeniui atsileidus linkio nebelieka. Kelio juosta – tiesi, ir galima spausti kaip sviestu pateptą sankabą.
Tupėjimas – nuo senų senovės įprasta laikysena tuštinantis, sėdėti tualetuose imta tik XVIII a. pabaigoje, kai atsirado indas atlikti tą reikalą namie. Tokius paaiškinimus kaip „olose gyvenę žmonės visad…“ medikai neretai vertina gana skeptiškai. O kas sakė, kad tupėjimas tikrai daug geriau atpalaiduoja raumenį ir dėl to išsitiesina trasa išmatoms? Tad japonų tyrėjai davė bandomiesiems pavalgyti švytinčių medžiagų, o paskui, šiems įvairiomis pozomis atliekant didelį reikalą, darė rentgeno nuotraukas. Pirmas rezultatas: tupint žarnų kanalas tikrai kuo gražiausiai išsitiesina ir viskas eina lauk tiesiausiu taikymu. Antras rezultatas: malonūs žmonės mokslo tikslams leidžiasi maitinami švytinčiomis medžiagomis ir fotografuojami rentgeno aparatu, kai kakoja. Man ir viena, ir kita atrodo tikrai įspūdinga.
Hemoroidus, tokias žarnyno ligas kaip divertikulitas, netgi vidurių užkietėjimą sutiksime beveik vien tik šalyse, kur tuštintis sėdama ant savotiškos kėdės. Tos bėdos, ypač jauniems žmonėms, atsiranda visai ne dėl suglebusių audinių, o dėl to, kad pernelyg spaudžiamas žarnynas. Kai kurie ir šiaip vis įtraukia pilvą – kai labai susikaupia ar stengiasi. Neretai nė patys to nepastebi. Hemoriodai verčiau vengia viduje atsiradusio spaudimo ir kadaruoja sau iš sėdimosios. O divertikulai – į išorę išsigaubęs vidinis žarnyno audinys. Žarnos sienelėje tuomet atsiranda mažučių elektros lemputės formos maišelių.
Mums įprasta tualeto procedūra – tikrai ne vienintelė priežastis atsirasti hemoroidams ir divertikulams. Vis dėlto reikia paminėti, kad tie 1,2 milijardo tupinčių šio pasaulio žmonių divertikulų beveik neturi, o hemoroidų turi kur kas mažiau. Užtat mes spaudžiame audinius iš užpakalių, o gydytojams paskui tenka tuos audinius šalinti: ir viskas tik dėl to, kad sėdėti prašmatniai kaip soste šauniau nei mulkiškai tupėti? Medikai mano, jog dėl dažno spaudimo tualete labai padidėja rizika, kad išsiplės kojų venos, žmogų ištiks insultas, jis netgi apalps besituštindamas.
Vienas Prancūzijoje atostogavęs bičiulis atsiuntė man SMS: „Prancūzai sukvailiojo – trijose degalinėse prie automagistralės kažkas pavogė klozetus!“ Garsiai nusijuokiau, nes, pirma, nujaučiau, kad tas tekstas rašytas kuo rimčiausiai, ir, antra, jis priminė, kaip pati pirmą kartą stovėjau prie tokios prancūziškos tupyklos.
„Kodėl turėčiau tupėti, juk galėjote tiesiog pastatyti čia puodą?“ – proverksmiais godojau tada, šokiruota prieš mane žiojinčios gilios duobės. Daug kur Azijos, Afrikos ir Pietų Europos tupyklose trumpai atsistojama kovinio sporto ar leidimosi slidėmis poza. Užtat mes leidžiame laiką, kol bus užbaigtas reikalas ant puodo, skaitydami laikraštį, lankstydami tualetinį popierių, akimis ieškodami vonios kambario kampučių, kuriuos reikia išvalyti, ar kantriai spoksodami į sieną priešais.
Perskaičiusi šį tekstą svetainėje susirinkusiems šeimynykščiams pamačiau sutrikusius veidus. Tai dabar visi turėsime nulipti nuo porcelianinio sosto ir į skylę kakoti atsitūpę, siūbuodami, kad nepargriūtume? Atsakymas: ne. Tuščia jų, tų hemoroidų! Nors tikrai būtų labai linksma užlipti ant klozeto krašto ir viską atlikti ant jo atsitūpus.
Bet šito nereikia: galima tupėti ir sėdint. Ypač, jei „darosi ne taip lengvai“: viršutinę kūno dalį kiek palenkiame į priekį, o kojas padedame ant neaukšto pakojo – et voila, dabar kampas tinkamas, galima kuo ramiausiai skaityti, lankstyti ir spoksoti.
* * *
„Žarnyno žavumynai“: apie pilvo reikalus – linksmai ir be jokių tabu
Kodėl pavalgius kartais ima urgzti pilvas? Kodėl rytais iš burnos pasklinda biotualeto „aromatas“? Kodėl susinervinus dingsta apetitas? Kiek kartų per dieną turime pasėdėti ant klozeto? Dėl ko kankina nelemtas rėmuo? Kaip veikia antibiotikai ir laisvinamieji?
Jauna Frankfurto mikrobiologė Giulia Enders (gim. 1990) drąsiai, išmaniai ir linksmai prabyla apie dalykus, kuriuos išgirdę dažnai nuraustame. Tai pilvo reikalai: virškinimas, žarnos, tuštinimasis, kakučiai... Pasitelkusi naujausius mokslo tyrimus ji detaliai – su visomis pikantiškomis smulkmenomis – paaiškina, kaip veikia veikia net du trečdalius mūsų imuninės sistemos sudarantis virškinamasis traktas, kuris turi nuosavą nervų sistemą, o energiją ima iš bandelių bei tofu dešros.
Paklausta, kodėl susidomėjo būtent žarnynu, G.Enders sako anksčiau pati apie jį labai mažai žinojusi. Bent jau daug mažiau nei apie politikus ar Holivudo žvaigždes. Mikrobiologė, 2012 m. mokslo forume „Science Slam“ pasakiusi dešimties minučių kalbą „Žaviosios žarnos“, laimėjo pirmąją vietą. Tada ji ir gavo pasiūlymą parašyti knygą apie šį – anaiptol ne tik purviniausius kūno darbus dirbantį – žmogaus organą.
Pasirodžiusi 2014-ųjų pavasarį knyga „Žarnyno žavumynai“ iškart tapo bestseleriu. Vokietijoje ji išleista 1 mln. egzempliorių tiražu, jau išversta į 26 pasaulio kalbas. Ji aktuali visiems ir itin naudinga turintiems mitybos bei virškinimo sutrikimų.
Svarbiausia, kad ji parašyta paprastai, suprantamai ir šmaikščiai. „Skaitydama šią knygą nuolatos garsiai juokiausi“, – prisipažino „New Scientist“ žurnalistė Debora MacKenzie. Jai pritaria ir „Publishers Weekly“ knygų apžvalgininkas: „Pagaviai, su puikiu humoru G.Enders paaiškina viską, ką skaitytojai norėjo ir ko nenorėjo sužinoti apie savo vidurius. Ši knyga išties kelia iššūkį nuoboduliui.“
Julia Enders. Žarnyno žavumynai: viskas apie menkai vertinamą organą. Iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. K.: Kitos knygos, 2016.
