Nepaisant visko, pokalbio metu galėjau tik žavėtis, kokia tiksli pašnekovės kalba, kaip aiškiai ji reiškia mintis ir nuomonę net sudėtingiausiomis temomis. Rudenišką vėjuotą dieną Helsinkyje kalbėjomės apie literatūrą, mirtį ir dar šį bei tą.
Lauros Lindstedt romanas „Oneiron“ (išleido „Versus aureus“) pasakoja apie septynetą moterų, kurios susitinka niekur. Kelios akimirkos po mirties ir moterys atsiduria baltoje, tuščioje erdvėje, kur laikas, kaip mes jį suprantame, nustoja egzistavęs ir dingsta visi kūniški pojūčiai.
Moterys iš Rusijos, Nyderlandų, Austrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Senegalo, Prancūzijos ir Brazilijos bando susikalbėti ir pasakoja viena kitai savo mirties istorijas, kurios iš tiesų yra jų gyvenimo istorijos. „Oneiron“ yra intelektuali analizė to, ką reiškia būti moterimi šiuolaikiniame pasaulyje. 2015 metais autorės romanas buvo įvertintas pačiu aukščiausiu ir svarbiausiu Suomijos literatūriniu apdovanojimu „Finlandia“.
- Nuo premijos įteikimo praėjo beveik metai. Ką per juos spėjote nuveikti? Kokių įsipareigojimų atsirado?
– Tiesa, kad po premijos viskas tiesiog sprogo. Įvairių susitikimų ir interviu buvo tiek daug, kad ne kartą teko atsisakyti. Žinoma, ėmė plaukti ir visokiausių prašymų dalyvauti renginiuose, ypač po mano kalbos, pasakytos per premijos teikimo ceremoniją, tačiau visuomet stengiuosi atsirinkti tai, kas domina.
Vienas pavyzdžių būtų neseniai įvykęs prancūzų instituto atidarymas – manęs paprašė tapti instituto globėja. Man patikėta ir gyvūnų apsaugos organizacijos rengiamos kampanijos globa, taip pat pirmą kartą mano gimtajame krašte Kainū (suom. Kainuu) rengiamo „Pride“ festivalio globa. Vis dėlto tai atima daug laiko, tad sutinku tik tuomet, kai manau, kad mano dalyvavimas prasmingas.
- Sunku pasakyti, kas sukėlė didesnį šurmulį: apdovanotasis romanas „Oneiron“ ar ceremonijoje pasakyta kalba, kurios metu, be kita ko, griežtai sukritikavote dabartinės Suomijos valdžios politiką meno ir mokslo atžvilgiu.
Rytų bloko šalyse iki šių dienų gyvas įsitikinimas, kad Vakarų pasaulio, o ypač šiaurės, valstybėse viskas yra daug geriau: ten nestinga pinigų, menininkai gerbiami, egzistuoja laisvė veikti tai, kas pačiam svarbu ir įdomu, ir netgi iš to gyventi. Ką, jūsų nuomone, reiškia būti menininku ir akademinio pasaulio atstovu šių dienų Suomijoje?
– Abi sritys nuolat kovoja dėl karpomų resursų. Pavyzdžiui, pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad menas turėtų teikti visuomenei gerovę, tobulinti, gydyti. Taigi pagrindo meno finansavimui ieškoma už paties meno kūrinio ribų.
Be abejo, lyginant su kitomis valstybėmis, daug kas Suomijoje yra tikrai nepaprastai gerai – kad ir įvairūs fondai, tad daliai žmonių menas arba moksliniai tyrimai iš tikrųjų gali būti profesija. Tačiau tai keičiasi, kaip ir visuomenė. Neturtas nuolatos auga, ir aštuntojo–devintojo dešimtmečių Suomijos, gerovės valstybės, šiandien nebėra.
- Grįžkime prie „Oneirono“. Knygai prireikė skirti aštuonerius metus. Baisiai ilgas laiko tarpas.
– Tikrai taip!
- Kaip per tuos metus kito romanas? Kaip keitėsi jūsų pačios santykis su juo, su jus supančiu pasauliu? Kokios įtakos tai turėjo rašymo procesui?
– Pradinė idėja apie baltą pomirtinę erdvę ir skirtingų kultūrų moteris iš esmės nepasikeitė. Taip pat ir bendra arkinė schema su galutine idėja buvo gana aiški. Tačiau pats rašymas ėjosi lėtai. Jau vien tai, kad turėjau septynis skirtingus pagrindinius personažus, reikalavo daug apmąstymų, mat buvo aišku, kad negalima apie juos visus pasakoti vienodai.
Laikiausi nuomonės, kad jų charakteriai, temperamentai turėjo būti pavaizduoti pačia pasakojimo maniera. Todėl romane panaudojau tiek daug įvairių žanrų: pasaką, dramą, paskaitą... Viskas turi įtakos visumai. Aš pati manau, kad į pasaulį žvelgiu kaip menininkė, o tai reiškia, jog visa, kas mane supa, stengiuosi sugerti, išsiurbti. Be to, turėjau gerų išankstinių skaitytojų – jie buvo itin svarbi mano darbo dalis.
- Pagrindinis romano motyvas – mirtis ir pomirtinė būsena. Ankstesniuose interviu pati esate minėjusi, kad mirtis jūsų gyvenime egzistavo nuo pat vaikystės. Mirusieji domino, nors mirtis sykiu ir baugino. Kaip Suomijoje – pagal visus stereotipus šaltoje ir tylioje šalyje, kurioje bet kokie į paviršių iškilę jausmai dažnai laikomi silpnumo požymiu – reaguojama į tokią jautrią temą?
– Sakyčiau, kad tai varijuoja. Juk Suomijoje taip pat yra įvairių mikrokultūrų. Pavyzdžiui, pati esu iš Kainū krašto, kur pagal tradiciją laidotuvių pradžioje karstas laikomas atviras. Pirmąkart negyvą žmogų pamačiau būdama kokių penkerių ir tam tikra prasme man tai buvo natūralus dalykas.
Tik jau vėliau, gyvendama Helsinkyje, atkreipiau dėmesį, kad šiuose kraštuose tai visai neįprasta ir daugybė mano pažįstamų nėra net matę negyvo kūno. Kasdieniame gyvenime ši tema vis dar laikoma tabu. Kita vertus, pastaraisiais metais pastebėjau didėjantį žmonių poreikį žinoti faktus, – pavyzdžiui, kas mirties akimirką darosi žmogaus kūnui.
Šia sritimi domėjausi aštuonerius metus: padaugėjo ir straipsnių laikraščiuose, interviu su teismo medicinos ekspertais. Iš to sprendžiu, kad žmonės nori susipažinti su šia sudėtinga tema.
- Šioje vietoje man į galvą atėjo romano mažoji Melinda, kurią mama bando paruošti susidūrimui su mirusia močiute. Kaip, jūsų nuomone, apie mirtį reikėtų kalbėti vaikui?
– Aš bent jau nenorėčiau išsigalvoti melo. Galbūt stengčiausi pasakoti faktus, tačiau taip, kad neapimtų nepaguodžiamumas.
Mirtis – tai fundamentali psichologinė nesuvokiamybė net ir suaugusiajam. Kalbu apie faktą, kad būtybė, kurią myli ir kuri rūpi, nustoja gyvybės. Nors protu tai suvoki, jausmų lygmeniu kartais be galo sunku suprasti, kaip žmogus gali visiškai pradingti. Kaip pats gali pradingti.
Todėl pačioje „Oneirono“ pradžioje ir yra citata iš Levo Tolstojaus „Ivano Iljičiaus mirties“: „Kai manęs nebebus, kas tada bus? Niekas. Bet kur aš būsiu, kai manęs nebebus?“ Taip gerai pasakyta – tas absurdas.
- Apie romano herojes buvo rašyta nemažai. Tačiau noriu paklausti apie pasakotoją. Turiu pripažinti, kad retkarčiais jis – gana erzinantis tipas. Svarsčiau, ar tyčia taip. Kokį jį įsivaizdavote?
– Man pasakotojas – tarsi aštuntas personažas, jis be galo svarbus. Tai nėra konkretus asmuo, jis – kažkur virš teksto plevenantis žinojimas. Tyčia padariau jį tokį visažinį, lyg būtų koks europietis pensininkas, turintis daug žinių ir per prievartą jas brukantis, užgožiantis knygos moteris.
Tačiau, be jokios abejonės, pasakotojas su jomis ir bendradarbiauja. Tai konstrukcija, be kurios nebūčiau galėjusi parašyti šio romano. Jame tiek daug įvairios informacijos, žanrų, personažų ir kitų sudedamųjų dalių, kad pasakotojas veikia kaip kokie viską į vieną sulipdantys klijai. Vis dėlto, taip, specialiai sukūriau jį erzinantį: norėjau bandyti skaitytojo kantrybę, patikrinti, į kokius proto žaidimus šis leisis kartu.
- Kuri iš romano moterų jums artimiausia, brangiausia?
– Trys iš jų man ypač brangios. Ulrikė, kurios paveikslu skaitytojas perkeliamas į šią knygą, man brangi, nes ir pati per ją ėmiau konstruoti „Oneirono“ pasaulį. Tada Šlomitė – nors jos kuriamas menas visai kitoks nei manasis – tas užsispyrimas, „draivas“ kurti, – tai man pažįstama.
Polina, rusė alkoholikė, man taip pat labai patiko: sugebėjau įsijausti į tą jos patiriamą socialinę trintį, intravertiškumą. Jos būdas komunikuoti su knygomis – nors pati nei rašydama, nei skaitydama alkoholio nevartoju, – man taip pat pažįstamas: žinau, ką reiškia paskęsti reikšmių pasaulyje, toli nuo tikrojo, kasdienio gyvenimo.
- Gana tipiškas klausimas, bet vis tiek įdomu: kuris rašymo etapas buvo sunkiausias?
– Be abejonės – antroji knygos dalis. Buvau prislėgta ir ilgai laužiau galvą, nežinojau, kaip jas perkelti į kiekvienos iš jų finalinę sceną. Nutariau palikti pasakotoją visai nuošaly, ir tai buvo teisingas sprendimas. Juk galų gale kiekvienas iš mūsų savo mirties akivaizdoje liekame visiškai vieni, ir pasakotojai daugiau nebegali padėti. Tos dalies tekstas poetiškesnis, eliptiškesnis – moterims nė nebereikia kalbėtis, nes jų mintys tarsi susilieja ir ištirpsta viena kitoje.
- Esate kilusi iš Kainū. Ar manote, kad šiaurės kontekstas turėjo įtakos jūsų kalbai ir rašymo stiliui? Pati ne kartą mąsčiau apie kalbinę tapatybę, t. y. kuo žmogus virsta pakeitęs kalbą. Ar to paties nebūtų galima taikyti ir tarmėms?
– Apie tai kaip tik kalbėjau prancūzų instituto atidarymo iškilmėse. Būtent – kas nutinka, kai žmogus persijungia, pavyzdžiui, iš suomių kalbos į prancūzų, – kažkas tikrai pakinta, tai nebėra tas pats žmogus, kalba kitaip pakreipia dalykus.
Mano manymu, Kainū tarmė labai išraiškinga, žodynas gausus. Kainū visais laikais buvo skurdus agrarinis kraštas, ir pastebiu, kad ir jo kalba – tai žemės ir dirvos kalba, kažkas labai tvirta. Man svarbu savo kalbą susieti su itin fiziškais dalykais: konkrečiai vaizduoju, koks yra vienas ar kitas pojūtis, kaip reaguoja kūnas.
Net ir kalbant aukštuoju stiliumi visada sugrįžtama prie žemės, prie žmogaus, prie esminių dalykų, kuriuos aplink save gali jausti ir užčiuopti.
- Ar pati save laikote labiau kaimo, ar miesto vaiku?
– Man rodos, kad daugybei suomių, kurie visą savo gyvenimą gyveno kad ir pačioje Helsinkio širdyje, vis dėlto labai svarbu retkarčiais ištrūkti į kaimą, į gamtą. Galbūt tai toks bendras žmogiškas poreikis, atsirandantis iš konkretumo ilgesio: būtina suleisti pirštus į žemę, pačiam užsiauginti kad ir bulvių. Tai sukuria jausmą, jog kažkokiu būdu gali suvaldyti pasaulį, kad realybė ir tikrumas – ranka pasiekiami.
Mažo miestelio tapatybė manyje labai gaji, kita vertus, ir Helsinkis vis dėlto gana nedidelis miestas, jame nėra sunku būti. Tačiau bent jau šiuo gyvenimo etapu nejaučiu poreikio imti ką nors auginti, nemėgstu ir sodininkauti, – aš labiau svajotoja, kuri sėdi sūpynėse ir dairosi į debesis.
- Kaip rašytoja, knygas, ko gero, skaitote jau truputį kitaip, nei tuomet, kai buvote tiesiog skaitytoja. Kokios knygos šiuo gyvenimo laikotarpiu jums yra svarbios?
– Iš suomių labai svarbi Marja-Liisa Vartio. Tai penas sielai. Toliau – Natalie Sarraute, apie kurią rašau ir savo disertaciją. Ji jau seniai man itin reikšminga ir paskatino mane pačią imti rašyti. Ji taip vaizduoja minčių judėjimą, kad staiga suvokiau, jog tiksliai žinau, ką turi galvoje.
Daugiau nesu susidūrusi su niekuo, kas taip rašytų. Kiti – tai Marguerite Duras, Samuelis Beckettas, Thomas Bernhardas, kai kas iš Hertos Müller kūrybos, Imre Kertészas ir t. t. Tai tiesiog subtiliai ir puikiai parašyta, absoliučiai neveidmainiška pasaulinė literatūra.
- Ką manote apie šiuolaikinę suomių literatūrą? Ar tikėtumėtės ko nors daugiau, mažiau?
– Šiuo metu suomių literatūra išgyvena didžiulį lūžį. Greta stambių įsitvirtinusių leidėjų atsirado daug vadinamųjų „pasidaryk pats“ leidyklėlių. Mano nuomone, gerai, kad žmonės perima gamybos priemones į savo rankas.
Pavyzdžiui, praeitą pavasarį „Galimos literatūros draugija“ (suom. „Mahdollisen Kirjallisuuden Seura“), kuriai ir pati priklausau, išleido itin eksperimentinį, procedūrinį romaną. Jokia didelė leidykla nebūtų sutikusi jo spausdinti. Taigi nepaisant besitraukiančių resursų literatūra nuolat stiprėja. Sudėję rankų nelaukiam leidyklų sprendimų, o darom patys.
- Pabaigoje – šiokia tokia pramoga: garsaus prancūzų žurnalisto Bernard Pivot išradimas – klausimynas, kurį jis pats naudodavo interviu metu.
Mėgstamiausias žodis?
– Šitas užtruks visą likusią dieną (juokiasi). Gal „pumpuli“ (liet. vata). Maloniai skamba.
- Nemėgstamiausias žodis?
– Nepaprastai erzina politiniai-biurokratiniai naujadarai. Pavyzdžiui, „produktyvumo šuolis“. (Suomijos ministro pirmininko išgalvotas terminas, neaiškus ir neatitinkantis norimos prasmės – vert. past.)
- Kas jus „užveda“, įkvepia?
– Kokybiškas menas. Ir įkvepiantys žmonės!
- Kas visiškai nuslopina įkvėpimą?
– Kova su biurokratija.
- Mėgstamiausias keiksmažodis?
– Helvetti (liet. pragaras).
- Mėgstamiausias garsas?
– Šunelio šnarpštimas.
- Kokio garso negalite pakęsti?
– Garso netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
- Jeigu neveiktumėte to, ką veikiate dabar, kokią profesiją pasirinktumėte?
– Naro.
- Kokio darbo nė už ką nenorėtumėte dirbti?
– Klientų aptarnavimo srityje. Ne todėl, kad į ją žiūrėčiau iš aukšto, tiesiog žinau, kad man būtų per sunku.
- Jeigu biblinis dangus iš tiesų egzistuoja, ką prie dangaus vartų norėtumėte išgirsti sakant Dievą?
– Sveika atvykusi, esi laukiama ir mylima.
