– Valstybiniame lygmenyje mes lyg ir sugebame būti atviri su premjerais, kai kuriais ministrais, sugebame juos garsiai kritikuoti, bet, jeigu tai liečia kažkurių miestų merus, jeigu esame tų miestų gyventojai, sąlytis tampa su jais artimesnis. Jų kritikuoti lyg ir nebedrįstame. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Man atrodo, kad tai yra mažų provincialių bendruomenių problema. Tai individo pajungimas kažkokiam bendruomenės diktatui. Vis dėlto, jeigu normalioje civilizuotoje valstybėje individo teisės užtikrintos, jis visada turi galėti ir nebijoti kalbėti savo balsu, reikšti savo mintis ir diskutuoti apie jas, o ne bijoti, kad bus pritaikytos sankcijos ar jis bus nubaustas.
Leonidas Donskis ne kartą labai įžvalgiai minėjo, kad yra labai atsiskyrusi Lietuva, kaip visuomenė, ir Lietuva, kaip valstybė. Šiandienis mūsų piliečių sąmoningumas dažnai nuteikia labai optimistiškai ir džiugiai. Tikrai kiekvieną dieną matau socialiai atsakingų žmonių, kuriems yra ne vis tiek, ne tas pats, kaip mes gyvensime, kaip jų vaikai gyvens, kurie iš tikrųjų myli šią šalį, nori padaryti ją geresnę.
Visiškai nesvarbu, ar šie žmonės fiziškai yra Lietuvoje, ar užsienyje. Žinau labai daug emigrantų, kurie pasiryžę, jei prireiks, viską mesti ir važiuoti ginti savo šalies. Jie labai konstruktyviai dabar Lietuvai padeda savo darbais ir pinigais.
Kita vertus, labai neramina pseudopatriotizmo tendencija (apie tai, beje, mano naujoje knygoje irgi kalbama). Tas tariamas patriotizmas iš tikrųjų yra ne kas kita kaip ksenofobiškas nacionalizmas, atmetimas – svarbu tik lietuvis, tik tauta.
Kas tas lietuvis? Jeigu žmogaus mama lenkė, jis jau ne lietuvis? Jeigu moteris yra ištekėjusi, sudariusi santuoką su užsieniečiu, tai mes ją, kaip Eglę Žalčių karalienę, kardais užkaposime? Ją ir jos šeimą, vyrą? Apie ką mes kalbame? Ši problematika vyravo ir XVIII a., ir dabar.
Manau, istorijos studijavimas ir pažinimas tiesiog turi padėti geriau suprasti save, atsipeikėti. Tai sakau atvirai, laiko nėra daug, nes mes galime peržengti tam tikras ribas, raudonas linijas, po kurių nebus kelio atgal.
– Skamba baisiai.
– Ne, tai skamba realistiškai.
– Ar jūs manote, kad turint tokius rinkimų rezultatus, kokius dabar turime, mes krypstame į Lenkijos, Vengrijos pusę?
– Pasakysiu iš savo srities. Ką reiškia sakiniai, kuriuos matome įrašytus partijų programose? Bus remiama tik nacionalinio turinio kultūra. Tai reiškia, kad turime visiškai ideologizuotą požiūrį į kultūrą. Vadinasi, jei dainininkas dainuoja Giuseppe Verdi kūrinius, kuriuose nėra nieko lietuviško ir nacionalinio, tai jis nebeturės teisės į valstybės paramą ir palaikymą, nepaisant to, kad jis garsina Lietuvą visame pasaulyje, nepaisant to, kad tai žmogus, kuris kuria pasaulinio masto konceptualų meną arba literatūrą, kuri nėra prikišamai apkaišiota gintarais ir trispalvėmis vėliavėlėmis. Tai pats baisiausias regresas, koks gali atsitikti.
[...]
– Aš įsivaizduoju, kad jus turėtų džiuginti „Silva Rerum“ sėkmė. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje visos trys dalys tikrai sulaukė didžiulio dėmesio. Taip įvyko net ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje.
– Labai malonu, kad Lietuvai nepadariau gėdos. Nustebinti tokią didelę ir taip literatūriškai išrankią šalį, kaip Lenkija, kuri yra davusi pasauliui ne vieną „nobelistą“, kurios knygų rinkoje pasirodo visiškai nevėluodami išversti beveik visi naujausi ir svarbiausi pasaulio literatūros kūriniai iš visų kalbų... Buvo geras jausmas, kad ir ten nepadariau gėdos.
Kritikų ir skaitytojų atsiliepimai rodo, kad mano knygai pavyko užglaistyti tam tikrus įtrūkius tarp lietuvių ir lenkų. Ji tapo tarsi alyvos šakele, kuri leido vieniems kitus geriau pažinti. Knygoje rašau, kad mano personažai kalbėjo lenkiškai, bet pabrėžiu, kad jie buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) piliečiai. Lenkai tai perskaitę sako: „pajutome, kas skiriasi – nors lenkiškai kalbėjo, jie buvo ne lenkai, o LDK piliečiai, tai labai justi.“
Kai rašau apie Žemaitiją, atkreipiu dėmesį, kad jų dialektai buvo su akivaizdžiai suvalkietiškomis šaknimis. Tai su vertėja specialiai palikome, norėdamos atspindėti, kad ta kalba, kuria buvo kalbama Vilniuje XVII a., buvo ne tokia pati, kaip Krokuvoje ir Varšuvoje. Smagu, kai paskui kritikas pasako, kad knyga išaiškino tam tikrą mūsų istorijos periodą, kurį patys lenkai sau ne iki galo buvo išaiškinę, kas tas Vilnius ir kokią vietą jis užėmė. Dėl to labai malonu.
[...]
– Jūs jau daugelį metų gyvenate Jungtinėje Karalystėje. Kaip ją matote? Ką jaučiate, dėl „Brexit“ – Jungtinės Karalystės referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos (ES)?
– Jausmas labai aiškus – iš butelio išleistas ksenofobijos džinas. Tai visiškai akivaizdu. Drastiškai padidėjo rasistinių išpuolių statistika ir nusikalstamumas. Masėse visą laiką būna ksenofobiškų rasistinių polinkių ir minčių, bet, kai jie jaučia, kad tai visuomenei nepriimtina, kad įstatymai už tai baudžia, tada visiems žemiesiems instinktams neduodama valios.
Ūmai visos tamsios „budulių“ masės, kurių ten pilna, pajuto ir galbūt klaidingai interpretavo, kad 52 proc. mąsto panašiai kaip jie. Neva, dabar tai priimtina ir dėl to jie gali prieiti prie musulmonės ir nuo galvos nutraukti hidžabą, gali lenkus išvadinti parazitais ir t. t. Viskas, racionalios, sąmoningos kategorijos neveikia. Tai šlykštu, baisu.
Jeigu tie ventiliai atsidarys kitose šalyse ir prasiverš juodas ksenofobijos garas (nenoriu labai pesimistiškai skambėti), turėsime 1930 m. Europą su fašizmu ir viskuo kitu. Tendencijas matau ir Lietuvoje, nes raginama atsigręžti į nacionalizmą. Mes jau vieną kartą turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą tarpukario Lietuvoje. Jis baigėsi žydšaudyste – dėme, kurios negalime nusiplauti, nors jau kelinta karta po to praėjo.
Mano kartos žmonės turi spręsti šią kaltės problemą. Mes tai darome, pradėdami atvirai apie tai kalbėti. Dėl to, man atrodo, daug žmonių mąsto panašiai kaip aš. Reikia daryti viską, kad negrįžtume ten, kur buvome. Reikia vieną kartą pamiršti visus šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą. Viešoje erdvėje vėl girdime tokių balsų, retoriškai labai įtakingų balsų.
– Turite omenyje tai, kad raginama atsiriboti nuo ES pabėgėlių kvotų ir pan.?
– Ne, visas tas euroskeptiškumas būdingas vidutiniajai kartai. Priežastys man labai aiškios. Lietuvos didžiausio progreso ir pasiekimo momentai buvo tada, kai ji buvo Europoje. Nesvarbu, ar tai buvo XVII–XVIII a., ar dabar.
Valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, kurios Lietuvoje yra integruotos į europinę struktūrą, viskas gerai. Pasižiūrėkite, kiek visko atstatėme, sutvarkėme ir koks yra postūmis. Tačiau srityse, kurioms įtaka nedaroma, pavyzdžiui, švietimui, vyrauja tamsa ir chaosas.
Dažnai sunku integruotis į europinę akademinę, intelektualiąją sferą ir europinį kontekstą. Jeigu asmens ambicijos labai aukštos, jei jis įsivaizduoja, kad Lietuvoje yra labai didelė politologijos, filosofijos ar dar kieno nors žvaigždė, jis ūmai supranta, kad sienos atsidarė ir europiniame kontekste jis su savo gebėjimas atrodo šiaip sau. Jo niekas ten nelaukia.
Matau konkrečias asmenybes, kurios patyrė labai skaudų tektoninį lūžį. Iš to gimsta baisus euroskepticizmas, kuris iš tikrųjų yra ne kas kita kaip ezopinis rūgščių vynuogių sindromas iš pasakėčios apie lapę – per aukštai kaba tos vynuogės, tai man jų ir nereikia, jos rūgščios. Štai iš kur gimsta euroskepticizmas.
Iš mano kartos žmonių daug kas paliudys – matome tik didžiulius privalumus. Pasaulis atsidarė, mes galime keliauti, integruotis, turime draugų visame pasaulyje. Save matome kaip normalius europiečius, Europos piliečius. Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Lietuvoje turėsime tą pačią problemą. Turime neleisti, kad tai įvyktų.
– Kas nutinka, kad užmirštame ar nesimokome istorijos? Juk visai neseniai buvo ta okupacija, sąjūdis, laisvė. Tada prasidėjo tos užuominos apie Vakarų Europą. Elementarios Vokietija, Didžioji Britanija atrodė dar taip toli. Dabar tai jau yra išnykę. Ar esame viso to persisotinę?
– Žinoma, vyksta tam tikras smegenų plovimas. Tas antieuropietiškas tendencijas vienareikšmiškai skatina mūsų nedraugai ir priešai. Pasižiūrėkite, iš emigracijos daromas baubas. Kiekviena šeima Lietuvoje turi giminaitį ar pažįstamą, kuris uždarbiauja ar gyvena užsienyje.
Turime rūpintis, kaip psichologiškai gerinti situaciją čia, kad tie žmonės norėtų grįžti. Turime mažinti biurokratiją, mokesčius padaryti paprastesnius. Nesakau, kad juos reikia sumažinti, bet jie turi būti paprastesni, kad žmogus galėtų pats sutvarkyti, pasidaryti savo mokestinę ataskaitą. Tai Jungtinėje Karalystėje labai paprasta ir lengva.
Turime daryti taip, kad tas žmogus nebūtų žeminamas, kad jis turėtų teisę į savo vardą, nes čia valstybė įsijungia kaip represinis aparatas. Pasižiūrėkite, kiek tūkstančių žmonių yra sukūrę mišrias santuokas su europiečiais. Ar galima neleisti jiems rašyti tų trijų raidžių savo varduose ir pavardėse?
Kokios čia žmogaus teisės, jeigu jis neturi teisės į savo paties vardą ir pavardę? Juo labiau kad tos raidės –“w“, „x“ ir „q“ – istoriškai yra mūsų savastis. Jos buvo mūsų lotyniškuose, lenkiškuose raštuose. Galų gale, „w“ ir Kristijono Donelaičio, ir Martyno Mažvydo raštuose mirga nuo pat mūsų XV-XVII a. Iš ko mes darome problemą? Aš šito nesuprantu. Tai yra kažkoks sovietinis raugas, pripratęs prie kirilicos ir transkribavimo. Iš tikrųjų tie visi dalykai grūdina.
– Kas jums būtų europietiškos dvasios apibūdinimas? Jeigu jos turėtume daugiau, kokiais bruožais tai atsispindėtų?
– Manau, kad europietiška dvasia labai įvairialypė. Ji visiškai nereiškia savo tautinio charakterio bruožų išsižadėjimo. Anaiptol. Turime kažkokį britiško charakterio įsivaizdavimą: pragmatiškas, šaltokas, išlaikytas, bet su juodo humoro jausmu. Taip pat turime savo įsivaizdavimą apie italą, ispaną, prancūzą, lenką, čeką, austrą.
Bet kas mus, kaip europiečius, vienija? Mus vienija tas pats kultūrinis naratyvas, kuris prasideda nuo viduramžių ar net dar nuo antikos. Visi žinome, kas yra Apolonas, Dafnė, graikų mitus. Visi skaitome tą pačią pasaulinę klasiką, literatūrą, visi esame išaugę su Williamu Shakespeare`u, Johannu Wolfgangu von Goethe`e, Friedrichu Schilleriu, Moljeru, Volteru. Tai mūsų visų bendras tapatumo paveldas. Visi tikime demokratija, žmogaus teisėmis ir nediskriminavimu. Tai yra Europos dvasia.
– Kaip mes čia dabar gyvensime? Kokia ateitis?
– Nesu pranašė, bet noriu pasakyti – jei mes norime gyventi civilizuotai, tai civilizuotas vertybes turime puoselėti kiekvieną dieną savo kiekvienu veiksmu ir apsisprendimu, o ne abejingumu, ypač ne abejingumu ksenofobijai, kokčiam kitą diskriminuojančiam nacionalizmui ir t. t.
