L.Andersson tekstas pasakoja apie Esteros Nilson meilę Hugui Raskui. Šioji meilė yra totalitarinė, atverianti meilės apsėdimą, sumišusį su begaliniu nepasitenkinimu, savinaika ir savigrauža. Tai nėra saldus, romantinis ir tipiškas meilės romanas, veikiau – šaltas dušas arba gydančios tabletės.
Būtent meilės romano neįprastumas ir kitoniškumas tarsi patys savaime pasiūlė į jį pažvelgti iš psichologinės perspektyvos, tad šįkart, kaip būtų galima tarti pasitelkus vieną labiausiai nuvalkiotų klišių apie psichologus ir psichoterapiją, – ant kušetės gulasi Lenos Andersson romanas „Estera“. Apie jį ir apie tai, kuo psichologiniu požiūriu patrauklus ir netgi naudingas šis L.Andersson tekstas, pokalbis su psichologe psichoterapeute Genovaite Petroniene.
– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo paantraštės ir žanro. L.Andersson romano „Estera“ paantraštėje slypinti žanrinė nuoroda „romanas apie meilę“, kiek teko girdėti ir sužinoti iš aplinkinių, atstumia skaityti knygą. Kodėl, Jūsų manymu, tai baido, kodėl žmonės vengia romano apie meilę? Bijo saldžių jausmų ir svajonių istorijų? Ar mano, kad kalbėti apie savo jausmus yra banalu, nederama?
– Romanas apie meilę pirmiausiai ir dažniausiai asocijuojasi su tuo, kad tai bus jausmus paliečiantis nesudėtingas tekstas paprastoms moteriškėms. Nemanyčiau, kad žanrinė paantraštė gali atstumti, man regis, kaip tik labiau ji pritraukia skaitytoją nei atgraso. Nors man asmeniškai šio romano žanrinis ryškinimas pavadinime sukėlė klausimą – o kam dar papildomai parašyti, kad tai apie meilę? Juk atsiversi knygą, imsi ją skaityti ir pamatysi.
– Šis, beje, garsiausias L.Andersson romanas dažniausiai pristatomas kaip meilės psichologijos tekstas. Ar, žiūrint iš psichologo varpinės, toks įvardijimas atrodo teisingas ir adekvatus?
– Aš nepasakyčiau, kad tai yra visų žmonių meilės psichologijos tekstas. Tai greičiau tų moterų, kurios myli per daug, arba tam tikrų asmenybių tipų meilės būdas, taigi ir jiems skirtas tekstas. Tiesą sakant, tokių tipų, galinčių įpulti į romano pagrindinės veikėjos Esteros situaciją, yra ne taip jau mažai. Ko gero, daug moterų atpažintų save šitame L.Andersson tekste, tačiau lygiai taip pat atsiras nemažai moterų, kurios perskaičiusios knygą sakytų, kad jos tikrai ne taip, kaip kad rodoma romane, myli. Ir apskritai, visai nerastų savęs Esteros istorijoje.
– Kuo išskirtiniai pagrindiniai romano veikėjai Estera ir Hugas? Kaip būtų galima pakomentuoti Hugo elgesį? Ar iš tiesų jį galima laikyti tam tikru egoistiniu elgsenos modeliu, būdingu menininkams?
– Hugo Rasko prototipo vyrų yra tikrai daug, ir ne vien tarp menininkų. Tai išties narciziškas, apie save geriau galvojantis nei savo veiksmais liudijantis žmogus. Jis akivaizdžiai deklaruoja moralę, bet pats jos nesilaiko, t. y., nesielgia moraliai. Tai atsietas ir nuo visko atsiskyręs žmogus, gyvenantis savyje, savo poreikiuose, ir žmogiškasis ryšys kaip toks jam nėra svarbus.
Jeigu kažkuri moteris „prilipo“ ir jai tinka jis toks, koks yra – su savo poreikiais, su savo gyvenimu – tuomet gerai. Bet jeigu iš jo tikimasi, kad jis galvos apie kitą, tai jis to tikrai nedarys, jis nesidomi kitu žmogumi, nes nuolat užsiėmęs savimi. Uždaras gyvenime ir užsidaręs savo pasiekimuose žmogus – toks yra romano veikėjas, Esteros mylimas Hugo Raskas.
Galima dar pridurti, kad jis bailus, tylus, vengiantis, apeinantis, gyvenantis savo pasaulyje, o tai jau nėra stipraus ir tiesaus žmogaus požymis. Raskas tarsi plaukia pasroviui, taip jam beplaukiant, likimas atplukdo moteris ir jam tai gerai, itin patogu ir priimtina. Jis nėra piktybiškai besielgiantis ar, literatūriškai sakant, kraują iš moterų siurbiantis vyras, tai tiesiog savo gyvenimą gyvenantis vyras, kurį dažnai moterys įsimyli. Kodėl jos tai daro – žymiai įdomesnis klausimas.
– Tai kodėl moterys įsimyli tokius vyrus kaip Hugo Raskas? Kodėl moteriai patrauklus vyras, kuris gyvena savo gyvenimą ir neretai nenori ir neturi tikslo kurti bendrą laimę?
– Kodėl Estera „užsikabino“? Todėl, kad tokie vyrai kaip Hugo Raskas moterims yra iššūkis. Jos galbūt to net neįsisąmonina, bet juk įdomu yra tai, kas nepasiekiama. Tuomet galima dėti daug pastangų, investuoti laiko ir jėgų, siekiant tobulėti, valdyti save, dar geriau pasireikšti. Yra tokių moterų ir vyrų, kuriems nepatinka „paprasti ir geri žmonės“, jie siekia sudėtingų ir pastangų reikalaujančių santykių.
Svarbu suvokti tai, kad toks iššūkis dažniausiai susijęs su savęs nuvertinimu. Andersson romane akivaizdu, kaip Hugo Rasko demonstruojamas atsainumas veikia Esteros savivertę. Raskas jos nemyli, rodo jai per mažai dėmesio, todėl jos savivertė smunka ir tuo labiau Estera jaučiausi nelaimingesnė. Kuo ji nelaimingesnė, tuo daugiau deda pastangų.
Matome panašią veikimo schemą kaip ir su narkotikais: kuo blogiau jaučiasi negavęs narkotiko dozės, tuo jo nuotaika blogesnė ir išsigelbėjimo ieškoma vėl narkotikuose. Kaipsyk tokia ir Esteros emocinio judėjimo kryptis – kuo blogiau Hugas su ja elgiasi, tuo bejėgiškiau ji kabinasi į nesančius santykius, kuria viltis.
Estera niekaip nesusipranta, kad čia – jos santykiuose su Hugu – kažkas ne taip vyksta. Jai, kaip būtų įprasta sveikam žmogui, turėtų kilti natūralus pyktis ir įsijungti savisaugos instinktas. Būtent jis Esterai ir neįsijungia.
– Kodėl neįsijungia?
– Todėl, kad smukusi jos savivertė. Žmogus tokioje situacijoje jaučiasi taip: jeigu su manimi taip elgiasi, vadinasi, aš esu niekas. Panašiai, kai prievartaujamos moterys nešaukia arba vaikai, iš kurių tyčiojamasi, nesiskundžia tėvams, – todėl, kad žmogus jaučiasi mėšlu, jeigu su juo taip elgiamasi. Žmogui gėda, jis jaučiasi blogas ir nori pasislėpti. Todėl tokiose situacijose visos protingos žmogaus galimybės ką nors nuveikti labai sumenksta.
– Pasvarstykim apie galimas šios istorijos baigtis, nes romanas tarsi to aiškiai neparodo: tai ar Estera išsikapstys iš šitos priklausomybę keliančios situacijos? Kaip sakoma romane, „įsimylėjimas yra totalus, nes totalitarus. Jis apgožia viską, ką darai ir galvoji, iš čia jo griaunamoji jėga.“ Kodėl įsimylėjimas aprėpia viską? Kodėl išsivysto priklausomybė nuo kito? Ir kaip išlaviruoti ties tokia trapia totalumo ir totalitarumo riba, kaip jos neperžengti?
– Iš romano pabaigos spėčiau, jog Estera „išlips“, tik neaišku, po kiek laiko, nes Esteros gebėjimas fantazuoti ir perdėtai suvokti dalykus yra milžiniškas. Bet skaitant kilo dar kita mintis. Knyga prasideda labai įdomiai, pačioje pradžioje kukliai nusakoma, kaip Estera gyveno iki Hugo. Ir būtent čia, šitame trumpame jos gyvenimo aprašyme, mano manymu, slypi labai daug atsakymų, paaiškinančių jos elgesį.
Estera kažkuria prasme iki Hugo neturėjo tokio pilnakraujo gyvenimo. Ji gyveno keistai, pernelyg aiškiai ir tvarkingai – ji gyveno protu, o ne jausmais. Prisiminkim romano pradžioje pabrėžiamą jos atidą žodžiams ir reikšmių precizikai – Estera gyvena žodžiuose, nes jai žodžių tvarka yra aukščiau visko. Susidaro įspūdis, kad iki Hugo savo kūno ir savo jausmų Estera iki galo tarsi ir nepažino, ir neturėjo.
Niekur romane nerodoma ir nesama užuominų, kad ji gyveno jausmų, o ne proto gyvenimą. Jos vyras Peras mokėjo patenkinti jos intelektinius poreikius. Kai žmogus – nesvarbu, vyras ar moteris, bet moterims tai gal būdingiau – visą laiką gyvena užspaudęs savo jausmus, ir kai tuos jausmus kas nors įjungia, žmogus jų visiškai negali valdyti. Jis išsyk neria į juos kaip į kitą dimensiją.
Tas Esteros patiriamas jausmas, kad jautiesi jausminga, mylinti, yra toks didelis, jog visiškai nebesvarbus tampa pats objektas, kuris tą jausmą „įjungė“, net nebandoma pasižiūrėti, koks jisai, ko jam reikia ir kas čia gali būti. Taigi Estera faktiškai myli savo meilę, netgi labiau negu patį objektą. (Nes tokio objekto kaip Hugo Raskas, sveiku protu pagalvojus, neįmanoma mylėt.)
Tad šia prasme originalus švediškas romano pavadinimas „Savivalė“ liudija psichologinę šios istorijos esmę, Estera išties savavališkai visą meilės Hugui istoriją susigalvoja pati. Todėl Raskas lieka iki galo ir nesupratęs, kad kažkas juo čia žavėjosi. Normaliuose santykiuose moteris pričiuptų tokį vyrą, klausdama – tai ar mes draugaujame, ar nedraugaujame? – ir viską išsiaiškintų. O Estera tokio iš(si)aiškinančio judesio nedaro, nes jai reikia palaikyti savo susikurtą būseną.
Estera iki Hugo jautėsi kaip negyva su savo darbais ir žodžių precizika, ir štai staiga ji tapo gyvu žmogumi, todėl nori kuo ilgiau ištęsti tą būseną. Ji paprasčiausiai bijo, kad, praradusi meilę, praras ir tą gyvybės būseną. Bėda ta, kad Estera stokoja savo jausmų, todėl jai reikia vyro, kuris tuos jausmus įjungtų.
– Tai ar tą Esteros išgyvenamą ir patiriamą jausmą galima vadinti meile? Ar tai visgi įsimylėjimas?
– Tai išties panašiau į įsimylėjimą, – dėl narkotizuojančio aspekto ir trukmės (metai, pusantrų – tiek, kiek veikia hormonai). Kita vertus, ji visokeriopai bando Hugo Raską pagerinti, pateisinti savo akyse – ir tai turi šiokį tokį meilės atspalvį. Bet Estera praktiškai Hugo nepažįsta, tad ar galima mylėti tai, ko nepažįsti ar net nenori pažinti? Meilė gal ir yra, tik skirta neaišku kam.
– Romanas konstruojamas tik iš Esteros žiūros perspektyvos. Esteros istoriją tikrai bent kartą gyvenime turbūt yra patyrusi kiekviena moteris. Ar gali tokį jausmą patirti vyrai? Romane ne kartą minimas draugių choras, įdomu, ar tokį chorą turi vyrai?
– Taip, išties esama pavyzdžių, kad ir vyrai įlenda į tokias istorijas taip pat „sėkmingai“ kaip ir moterys. Žmogus dažniausiai tokį elgesį – atstumtojo – būna jau patyręs su tėvais, kuomet tarsi nenusipelno meilės, neturi teisės normaliai ir draugiškai pamilti, nes meilė labai susijusi su tais ankstyvaisiais patyrimais. Draugių choras būdingesnis moterims, be jokios abejonės.
Estera klaikiai vieniša su savo meilės kančia, todėl ji būtinai turi remtis į kokius nors žmones ir kaipsyk draugių choras čia vaidina svarbų vaidmenį, nepaisant to, kad viso romano metu jis atlieka tarsi skirtingas „partijas“ – tai pritaria, tai nepalaiko jos elgesio. Veikiausiai tos draugės – vieninteliai sveiki Esteros santykiai su žmonėmis, todėl ji ir bando juos palaikyti, net jei jie ir tolimi, ir draugės neįsigilinusios, elgiasi pernelyg neatsakingai, – jos nepamatė iš pat pradžių, kad čia kažkas nesveiko.
Beje, romane Andersson rodo tipišką draugių elgsenos pavyzdį – neretai jų patarimai ir būna šiek tiek neatsakingi, o tai turi pasekmių. Moterų choras būdingesnis moterims, tačiau jį, tik žymiai mažesnį, gali turėti ir vyrai.
– L.Andersson tekstas išsiskiria labai tiksliu žodynu, preziciškai tikroviška istorija, kuri skaitant suveikia blaivinančiai it ledinis dušas. Autorei, lygiai kaip ir Esterai, rūpi „dešifruoti tikrovę ir atrasti tikslesnes kalbos priemones, kuo suprantamiau ją nusakančias“. Ar sutinkate, kad L.Andersson tai pavyksta? Ir ar nėra taip, kad būtent dėl šio tikroviškumo skaityti šią istoriją nėra jauku ir vietomis, kaip sako, Julie Myerson, kaista skruostai?
– Taip, tikroviškumas stiprus, – visi Esteros judesiai ir mintys aprašyti taip tikroviškai ir smulkiai (kartais netgi pernelyg), kad būtent tai ir galima laikyti šio romano stiprybe. Šia, perdėtai dokumentuotos jausmų tikrovės prasme, L.Andersson romanas yra labai terapiška knyga. Toms moterims, kurios taip daro, ir reikia, kad kaistų žandai, kad jos pasiskaitytų ir pasidarytų negera žiūrėti į tokių santykių išklotinę.
Moterys dažnai turi polinkį mylėti per stipriai. Būtent todėl manau, kad Andersson pasirinko gerą meninį sprendimą – rašyti absoliučiai perdozuojant, dar ir dar kartojant Esteros veiksmus, aprašant juos netipiškai plačiai ir išsamiai, nuolat vartaliojant ir vartaliojant, parodant eilinius nusivylimus ir pasikartojančias Esteros fantazijas, atskleidžiant vidinius jų kūrimosi ir pasiteisinimo mechanizmus.
Įprastuose meilės romanuose veikiausiai tas fantazavimo apie mylimąjį laikas būtų trigubai, jei ne dar daugiau sutrumpintas. Tačiau Andersson romano atveju tas beprotiškas, perdozuotas elgsenos aprašymų kiekis yra labai terapinis – skaityti, skaityti ir skaityti, kol pasidarys bloga.
– Romane ne kartą kalbama apie viltį, kuri totalitarinio įsimylėjimo kontekste yra labai pavojingas veiksnys. Viltis šiuo atveju kuria prarają tarp noro ir realybės, viltis parazituoja žmogaus širdimi ir jo lūkesčiais. Kodėl tai vyksta? Ir kodėl šiame romane viltis neatrodo kaip ta būtinoji trijų dieviškųjų dorybių dalis?
– Tai vienas sudėtingiausių dalykų, rodomų šiame romane. Įprastose situacijose viltis yra puikus dalykas, juk jeigu žmogus nebesugeba viltis – tai baisu. Lygiai taip pat puiki yra ir meilė.
Estera pilna jausmų, gyvybės, todėl toji viltis jos meilę palaiko. Juk sakoma, kad kai žmogus myli, jis bendrauja su savo siela, susiduria su savo dvasine dalimi. Todėl veikiausiai Estera labai nenori prarasti tos dvasinės dalies, turint omeny, kad iki Hugo Rasko ji gyveno nykokai, todėl ta viltis tokia reikšminga, palaiko ją gyvą. Įsivaizduočiau, kad paskui, viskam pasibaigus, ji turėtų patirti depresiją, tuštumą, ištuštėjimą, nežinojimą, kaip dar jausti jausmus kitiems žmonėms, kaip kitaip įprasminti gyvenimą.
Tad čia yra ta teigiamoji vilties pusė, bet yra ir kita, kuri romane itin akivaizdi, – tas narkotinis kabinimasis, ieškant elgsenos pa(si)teisinimų. Vargu, ar tai viltis. Esteros istorija yra tarp – gerosios vilties, padedančios išlaikyti gerus jausmus širdyje, ir tarp to keisto, gyvenimo akiplotį siaurinančio įjunkimo, savotiškai narkotinės priklausomybės.
– Ar blaivinanti Esteros istorija gali pasitarnauti kitiems? Ar ją perskaitę žmonės, paskui atsidūrę tokioje situacijoje, elgsis protingiau?
– Čia didžiulis klausimas. Knyga 100 % tikrai nesustabdytų nuo tokios beatodairiškos elgsenos. Galbūt perskaitęs knygą žmogus, realybėje įsijautęs į tokius santykius, gebėtų greičiau iš jų išsilaisvinti. Tarkim, užgaištų juose ne metus, kaip Estera, o trumpiau, kokį pusmetį.
Knygos neturi tokio didelio poveikio kaip tikra psichoterapija. Jeigu moteris jau yra tai patyrusi, antrą kartą tokioje istorijoje ji būna trumpiau ir sąmoningiau, nes pirmoji patirtis būna kaip savotiškas skiepas. Jausmų ir patirčių išsėmimas iki galo tokiose situacijose paveikia stipriausiai galimo išgijimo prasme.
– Ne kartą esu sakiusi, kad šį romaną tam tikrais atvejais būtų galima išrašyti vietoj tablečių. Kam Jūs ir kodėl rekomenduotumėte šį romaną?
– Rekomenduočiau toms moterims, kurios myli per daug ir per stipriai, kurios savo gyvenime turi ar turėjo bent vieną nelaimingą meilės istoriją. Ir ne tik moterims, bet ir vyrams, kurie tokiomis situacijomis dar ir draugių choro neturi.
Ir būtinai rekomenduoju šią L.Andersson knygą perskaityti iki galo. Įpusėjus gali kilti noras ją padėti į šalį, tačiau reikia perskaityti iki galo, nes tik taip atsiranda terapinis poveikis – kuo toliau skaitai ir klimpsti į Esteros ir Hugo istoriją, tuo didesnis terapinis efektas.
Šis romanas apie Esteros meilę turi tokios literatūrinės ir psichologinės jėgos, kad tam tikriems žmonėms gali suveikti kaip blaivinantis ledinis dušas.
