56 metų E.Ališankai Jotvingių premija skirta už eilėraščių knygą „Stuburo
tik punktyrai“. 29 metų N.Cibulskas Druskininkuose bus pagerbtas už
knygą „Archeologija“.
„Aš labai mėgstu keliauti. Kelionės išmuša iš komforto zonos, o tai
įskelia tam tikrų žiežirbų“, – „Lietuvos rytui“ sakė E.Ališanka.
N.Cibulskas keliauti nemėgsta, jam labiau prie širdies rutina ir ramus
buvimas. Jis rašyti pradėjo nuo repo tekstų.
Apie tai ir daugelį kitų dalykų – šis pokalbis su Poetinio Druskininkų
rudens, sutrumpintai vadinamo tiesiog PėDėEr, laureatais E.Ališanka ir N.Cibulsku.
– Esate sveiki vyrai, turite abi kojas ir rankas, galvą ant pečių. Kodėl rašote eilėraščius, o ne statote namus ar prekiaujate akcijomis? Kuo jus veža poezija?
E.Ališanka: Kadaise man atrodė, kad poezija yra pats geriausias būdas ką
nors veikti, kurti. Ilgainiui pomėgis rašyti eilėraščius tapo rimtu
užsiėmimu.
Dabar eilėraščių rašymas man yra vienas įdomiausių būdų pasakyti ką nors
rimta ir linksma, esminga ir prasminga.
Mat poezija yra unikalus menas, kuriame susijungia daugybė dalykų – ir
istorija, ir atmintis, ir vaizduotė, ir aistros, ir meilė, ir mirtis.
Poezija pajėgi visa tai apčiuopti. Rašydamas eilėraščius gali kalbėti
apie esmingiausius dalykus.
– Trumpai ir neaiškiai?
E.A.: Būtent kad galima pasakyti trumpai ir pakankamai aiškiai. Čia ir yra
poezijos privalumas. Tarkime, rašydamas romaną kažin ar išvengtum
daugžodžiavimo.
N.Cibulskas: Mane rašytinis žodis lydėjo nuo pat mažumės. Močiutė mane,
penkiametį, išmokė rašyti. Ji labai pykdavo, jei padarydavau kokią klaidą
žodyje – tą žodį privalėdavau perrašyti per visą lapą.
Paauglystėje susidomėjau repu, hiphopo kultūra. Taigi rašiau repo tekstus
– taip tada reiškiau savo mintis ir jausmus. Kartu su repo tekstais
pradėjau rašyti ir tai, ką galima pavadinti eilėraščiais.
Įstojęs į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą susidūriau su
lietuvių ir užsienio poezija. Tada pradėjo atsirasti ir daugiau mano
paties eiliuotų tekstų.
O rašau dėl to, kad tai yra saviraiškos forma, kurią geriausiai išmanau.
Tai daryti man sekasi geriausiai.
– Anksčiau poetų visi klausdavo apie įkvėpimo žemę, kuri maitina jų eilėraščius. Nors ši frazė jau ganėtinai išsivadėjusi, bet kas maitina jūsų eilėraščius, iš kur jie atsiranda? Gandrai atneša, kaip rašote jūs, Eugenijau?
E.A.: Eilėraštis – tai didelė koncentracija, susikaupimas. Tai galima
būtų palyginti su dzeno filosofija. Šaudamas iš lanko turi jį įtempti,
žiūrėti į taikinį ir kartu tarsi jo nebematyti – kai tampi vienu su tuo
taikiniu, tada paleidi strėlę. Tai nėra racionaliai apskaičiuotas šūvis.
Panašiai ir dėl poezijos – kai tampi vienu su tam tikrais žodžiais ir
mintimis, tada iššauni eilėraštį. Kokie konkrečiai daiktai ar reiškiniai
tampa eilėraščio tema ar pamatu, šiais laikais nebeįmanoma pasakyti. Juk
nerašau, tarkime, vien religinės tematikos eilėraščių apie Dievą.
Šiais laikais viskas susiję, dalis atsikartoja visumoje, visuma
atsikartoja dalyje. Todėl bet kurioje detalėje gali atsiskleisti
kosmosas, jei pavyksta į tą detalę gerai įsižiūrėti, susilieti su ja,
tapti vienu. Tai gali būti ir atsiminimas, ir nuotrauka, ir citata, ir
perskaityta knyga, ir pamatytas filmas. Viskas gali virsti poezija.
Todėl pats rezultatas iš esmės yra nenuspėjamas. Todėl kai rašiau, kad
knygą atneša gandras, turbūt ir turėjau omenyje, kad jos negali
suplanuoti, sukonstruoti. Tie tekstai ateina, kai esi susikaupimo
būsenos. Jei pats nustembi dėl to, ką parašei, tada atrodo, kad tas
tekstas yra geras.
N.C.: Poezija tapti išties gali viskas. Tarkime, aš daug skaitau, esu
suaugęs su literatūra, ji mane visur ir visada lydi.
Aš iš tikrųjų nežinau, kas tas įkvėpimas. Sėdu prie kompiuterio ir
savotiškai medituoju. Kartais prasėdžiu kelias valandas ir nieko
neparašau, o kartais atsiranda kokia smulkmena, kuri virsta eilėraščiu.
Beje, rašyti dažniausiai sėdu ką nors perskaitęs. Tada pagauni nuotaiką
to, ką skaitai. Ir kai sėdi prie kompiuterio, tavęs ta nuotaika
nepaleidžia, ji tarsi sprogstamasis užtaisas išsprogdina kažkokias
kūrybines galias, susijusias tiek su perskaityto teksto nuotaika, tiek,
tarkime, su tavo paties atsiminimu.
– Kuo, jūsų manymu, premijuotos knygos išskirtinės jūsų poetinės kelionės kontekste. Ar jos, kaip sakoma, ta pati daina?
E.A.: Man kiekviena knyga yra kitokia. Tai nėra tęstinis projektas, kurį
vykdai. Knyga – kelerių metų darbas, o tie metai paprastai būna kitokie
viso gyvenimo kontekste.
Kai rašiau „Peleno miestą“, buvau tikras, kad kitaip ir negalėsiu rašyti
– man atrodė tokia svarbi metafizinė, abstrakti poezija be kasdienybės
atšvaitų, be konkretybės blykstelėjimų. Vėliau gyvenimas keitėsi. Kito ir
poezija.
Knygoje „Stuburo tik punktyrai“ bandžiau kiek įmanoma suartinti gyvenimo
dramatizmą ir ironiją. Suartinti taip, kad jie susilietų į vieną būseną.
Kitaip tariant, siekiau perteikti gyvenimo dramatizmą aiškiai suvokdamas
kalbos ir poezijos ribotumą.
N.C.: „Archeologija“ yra mano pirmosios knygos „Nutrinami“ savotiškas
tęsinys. Skirtumas toks, kad naujojoje knygoje yra daugiau manęs.
Net ėmiau naudoti konkrečius nutikimus iš savo praeities, iš savo
vaikystės. Kita vertus, stengiausi nenuklysti į išpažintinę lyriką.
– Ką apskritai manote apie premijas? Koks jausmas aplankė, kai sužinojote, kad Poetiniame Druskininkų rudenyje jums bus įteiktos Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijos?
E.A.: Pajutau džiugesį, nes Jotvingių premija jau yra apdovanoti išties
geri poetai, kuriuos aš gerbiu ir mėgstu. Smagu į tą pulką įstoti. Čia
kaip tam juodaodžių spiričuelse: „Kai pro šalį žingsniuoja angelai, būtų
puiku prisijungti prie jų pulko.“
Šiaip kiekvienas rašytojas yra abejojantis žmogus, kuris niekada nebūna
tikras, kad rašo vien tobulus šedevrus. Tad premijos padeda tarsi
pasitikrinti – bent trumpam sumažina abejones, prideda pasitikėjimo,
tarsi patvirtina, kad eini teisingu keliu.
N.C.: Jausmas panašus į tą, kai išleidau pirmąją knygą. Iš pradžių
euforija, tada ramesnis pasitenkinimas.
Pajunti, kad pamažu įsirašai į kontekstą, kuriame nori būti, tampi vienu
tų žmonių, kurių kūrybą skaitai, kuriais žaviesi ar ginčijiesi. Kitaip
tariant, tai savotiškas krikštas. ˙˙
