„Nepakeliama tremtis“ – Stefano Zweigo biografija. Žymaus romanisto ir biografijų autoriaus, kūrybos ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje buvo verčiama daugiau nei bet kurio kito tuo metu gyvenusio rašytojo.
Tačiau Hitleriui atėjus į valdžią, šis garsus ir sėkmės lydimas rašytojas, tiek daug jėgų skyręs tarptautiniam humanizmui puoselėti, per kelerius metus patyrė nuosmukį – emigravo ir kentė vis didesnę atskirtį. Iš Londono pasitraukęs į Batą, paskui į Niujorką, vėliau į Osiningą, Rio de Žaneirą ir galiausiai į Petropolį, kur 1942-aisiais baigė gyvenimą ankštame vasarnamyje.
- Naujausia Jūsų knyga „Nepakeliama tremtis“. Kaip gimė jos sumanymas? - paklausėme G.Prochniko.
– Knygoje apmąstoma vieno žymiausių XX a. pirmos pusės rašytojų – vieniečio kosmopolito Stefano Zweigo pražūtinga emigracija.
S.Zweigas buvo nepaprastai mėgstamas, turtingas, palaikęs draugystės ryšius su svarbiausiais epochos intelektualais ir aistringai skleidęs humanistinius idealus – paneuropietiškumą ir pacifizmą.
Senajame žemyne jis visur jautėsi kaip namie, be to, kritiniu metu, prieš Hitleriui ateinant į valdžią, buvo vienas iš svarbiausių europietiškos kultūros kūrėjų.
Taigi Zweigas suprato, kad tam tikra prasme pats suformavo tą kultūrą, kuri jo išsižadėjo. Todėl vertybių, kurias jis stengėsi skleisti, praradimas buvo dar skaudesnis – nors kartu kyla klausimas, ar jis, pats to nenorėdamas, nebus prisidėjęs prie tam tikrų intelektualinių srovių, įgavusių tamsų atspalvį.
Supratau, kad gilindamasis į S.Zweigo gyvenimą emigracijoje, kartu galiu patyrinėti, kur glūdi platesnės vertybių permainos šaknys, nes jos plėtotę patiriame ir šiandien.
Domėtis šios knygos temomis pradėjau anksčiau nei atradau S.Zweigo kūrybą, o ją atradau jau būdamas suaugęs. Mano tėvas gimė Vienoje, ir mano vaikystės metais namuose buvo dažnai kalbama apie tai, kaip po anšliuso jo šeima vargais negalais pabėgo nuo nacių.
Apie pasitraukimą iš šalies buvo pasakojama įprasta istorija: šeima pasirinko bėglių kelią tada, kai senelis pavėluotai suvokė, jog Hitleriui užgriuvus Vieną pasilikti Austrijoje nebus įmanoma.
Sužinojęs, kad šeima pateko į gestapo sąrašą ir bus suimta mažiau nei per parą, senelis skubiai išvežė visus į slaptavietę draugų nežydų bute.
Netrukus jie pabėgo į Šveicariją, o iš ten į Italiją, kur, daugybę kartų vos nepražuvę, bet laimingai išsisukę, sėdo į laivą, plaukiantį į Jungtines Valstijas.
Nors ne vienus metus Niujorke, o paskui Bostone teko kęsti nepriteklių, senelis Amerikoje galiausiai įsigijo licenciją užsiimti medicinos praktika, kaip anksčiau Vienoje, o tada gyvenimas grįžo į daugmaž įprastas vėžes.
Manau, daugelis emigracijos istorijų, prasidedančių nuo įvairiausių konfliktų, – išskyrus tas, kurios baigiasi pražūtingai, – yra maždaug tokios pat: tirštėjanti tamsa, staigus persilaužimas, pabėgimas, ilgas gijimo laikotarpis tolimose šalyse, kurios palengva tampa panašios į namus.
Bet net ir vaikystėje suvokiau, kiek daug šeimoje užslėptų kančios ir netekties jausmų glūdėjo po šio palyginti paprasto pasakojimo paviršiumi. Rašytojus vilioja paslaptys, kurios slypi stereotipinėje laimingoje pabaigoje, ir man visada smalsu, kokios istorijos lieka atvirai nepapasakotos – šeimos nariams bendraujant jos ilgainiui persakomos vis subtilesne psichologine kalba.
Geriau pažinęs S.Zweigo istoriją, supratau, kad jo nepaprastai sudėtinga asmenybė ir įvairi patirtis man suteikia progą pasigilinti į emigracijos mįsles, su kuriomis teko susidurti ir mano šeimai, taip pat, manau, jos kilo ir kitoms emigracijos paragavusioms šeimoms.
S.Zweigo atveju tokios mįslės ypač svarbios, nes fizinį rašytojo išvarymą iš gimtųjų namų Austrijoje keistai atkartojo kitas įvykis – jo išnykimas iš Jungtinių Valstijų literatūrinio horizonto.
Kai pradėjau suvokti, koks garsus ir produktyvus buvo S.Zweigas, tai, kad jo kūryba Šiaurės Amerikoje dar prieš kelerius metus buvo beveik išnykusi, irgi atrodė mįslė, savaime verta ištirti.
- Jūsų knyga iš tikrųjų nėra tiesiog S.Zweigo biografija? Tai labiau emigracijos studija. Ar ketinote parašyti ją tokią nuo pradžių, ar šis sumanymas atsirado rašant? Minėjote ir savo ištakas, kalbėjote apie tai, kaip Jūsų tėvas atsidūrė Bostone.
– Manęs niekada nedomino mintis parašyti tradicinę SZweigo biografiją – iš dalies dėl to, kad anglų kalba jau yra kelios puikios šio rašytojo biografijos, iš dalies dėl to, kad, atvirai kalbant, šis žanras man nuobodus.
Kai atsiverčiu tipišką biografiją ir perskaitau ką nors panašaus į „tas ir tas gimė kokioje nors šalyje, tokiais ir tokiais metais vieną rūškaną (ar saulėtą) dieną“, mintis apie visus tuos jo vaikystės ir paauglystės metus bei pirmuosius pasaulyje žengtus žingsnius, kuriuos reikės įveikti, kol prieisiu vietą, kur to žmogaus gyvenimas pajudės iš vietos, slegia mano, skaitytojo, sielą kaip akmuo.
Dar svarbiau tai, kad psichologiškai visi gyvename netiesinį gyvenimą, vieną mirksnį šokame šen, kitą ten, lyg moksleiviai, žaidžiantys „klases“. Ir man atrodo, kad literatūros kūrinyje reikia atsižvelgti į šį laiko daugiamatiškumą, o ne žiūrėti į asmenybę taip, kaip biologinėje studijoje aprašomas ląstelės gyvenimo ciklas.
S.Zweigo atveju chronologinė tradicinės biografijos struktūra atrodė visai nederama, nes patyręs emigraciją jis iš esmės buvo ne tik išvarytas iš savo vietos, bet ir atsidūrė kitame laike.
Kelerius paskutinius metus jis negalėjo negalvoti apie praeitį ir vis į ją nuklysdavo. Norėjau šiek tiek perteikti skaitytojui S.Zweigą apėmusį svaigulį pačia savo knygos struktūra, o ne tiesiog konstatuoti pliką faktą. Man atrodė, kad tik toks nevienalytis S.Zweigo portretas galėtų būti ir išeivio psichologijos studija, peržengianti ir jo asmeninės istorijos ribas.
- Kodėl nusprendėte tyrinėti S.Zweigą? Kokį tyrimą atlikote rašydamas studiją? Jo kūryba gausi ir imli laiko. Kiek užtrukote, kol užbaigėte knygą?
– Truputį suglumau, kai vos išėjus šiai knygai kažkas man atsiuntė nuorodą į radijo interviu apie S.Zweigą, kuriame dalyvavau prieš septynerius metus, jame sakiau, kad jau rašau knygą apie šį rašytoją.
„Nepakeliama tremtis“ brendo labai ilgai, nors gal žodis „brendo“ net netinka, mat užbaigęs visą grožinio knygos varianto rankraštį, nusprendžiau, kad iš tikrųjų neturiu pasiteisinimo, kodėl nutariau beletrizuoti kai kuriuos S.Zweigo emigracijos patirties dėmenis, kai esama tiek daug pirminių šaltinių, ir ši medžiaga prieinama.
Tada vėl ėmiausi nuo pradžių. Iš tikrųjų istorinio romano variante buvau beletrizavęs nedaug ką, todėl maniau, kad bus paprasta pašalinti tai, kas išgalvota, ir rašyti naudojantis tikrosios S.Zweigo istorijos griaučiais. Bet paaiškėjo, kad toks perdarymas visiškai netinkamas, tad, pakeitęs žanrą, visą pasakojimą turėjau sugalvoti iš naujo.
Galbūt dėl pirmojo darbo ciklo rašyti „Nepakeliamą tremtį“ buvo sunkiau, nei būtų buvę pradėjus nuo nieko, bet šis pirmas etapas buvo ir naudingas: į S.Zweigo kūrybą ir tai, ką kiti yra parašę apie jį, buvau įsitraukęs taip ilgai, kad gausybę šaltinių medžiagos beveik išmokau atmintinai ir galėjau jos semtis iš atminties.
Mano tyrimas išties buvo platus ir dėl to, kad Zweigas buvo susijęs su tiek daug skirtingų sąjūdžių bei žmonių gyvenimų, ir dėl jo neapsakomo produktyvumo. (Jis parašė ne tik novelių, istorinių tekstų, biografijų, libretų, eilėraščių, pjesių, vieną romaną bei daugybę esė, bet ir beveik 30 000 laiškų.)
- S.Zweigas buvo šiokia tokia mįslė, ar ne? Tai galima pasakyti apie jo ypatingą gyvenimą, kūrybą ir net mirtį. Tačiau kaip pradėjote domėtis rašytojo kūryba?
– Su S.Zweigu susipažinau vėlai, ir visai atsitiktinai. Ėmiausi vieno sumanymo Brazilijos tema ir norėjau susipažinti su kuo daugiau skirtingų požiūrių į šią šalį. Vieną dieną nuėjau į Niujorko viešąją biblioteką ir susirinkau nuo lentynų visas knygas apie Braziliją, kiek tik radau.
Pradėjęs S.Zweigo knygą „Brazilija: ateities šalis“, buvau sužavėtas savito, gyvo stiliaus, donkichotiškos dvasios. Man patiko, kaip jis derina skirtingus žanrus: istoriją, biografinius epizodus, pasakojimus apie keliones ir filosofinius apmąstymus.
Atkreipiau dėmesį, kaip kukliai S.Zweigas pradeda knygą: iš pradžių atvykęs į Braziliją su visomis pasipūtusiam europiečiui būdingomis išankstinėmis nuostatomis, įsivaizdavęs, kad atsidurs pelkėtame užkampyje, tinkamiausiame avantiūristams aukso ieškotojojams, – tačiau visi jo išankstiniai įsitikinimai buvę sugriauti.
Paskui ėmiau suprasti, koks S.Zweigas buvo žymus ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai parašė knygą, ir toks kuklumas ėmė atrodyti dar įspūdingesnis. Suintriguotas užkrečiamo gyvumo ir rafinuoto kuklumo, panorau daugiau sužinoti apie tą žmogų – kas jis buvo.
- Jei iš S.Zweigo kūrinių reikėtų pasirinkti mėgstamiausią, kurį rinktumėtės?
– Manau, jo atsiminimų knyga „Vakarykštis pasaulis“ (iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė, išleido „Tyto alba“ – red. past.) tebėra unikalus ir neįtikėtinai turiningas tiek žavingos epochos, tiek paties S.Zweigo iškilimo ir nuosmukio portretas.
S.Zweigas buvo neregėtų didžiulių istorinių permainų tiesioginis arba beveik tiesioginis liudininkas, be to, į viską, ką matė, reagavo labai emocingai, pateikdavo savo nuomonę, kaip tas permainas aiškinti, todėl ši knyga skamba kaip vieno įsimintino laikotarpio biografija, ištatuiruota ant jautrios paties autoriaus odos.
Bet norėčiau paminėti ir jo „Šachmatų novelę“, nepamirštamą, puikų grožinės literatūros kūrinį, kuris gal būtų geresnė pažinties su S.Zweigo talentu pradžia negu atsiminimai. Tai vienintelis grožinis S.Zweigo kūrinys, kuriame jis tiesiogiai skiria dėmesio įvykiams, prasidėjusiems Hitleriui atėjus į valdžią.
Čia jam pavyko sukurti skaudžią alegoriją apie šiurpią neprotingos jėgos ir besaikės vaizduotės kovą, kuri dar nė nebuvo pasibaigusi tuo metu, kai jis rašė novelę.
- Papasakokite apie kitus savo kūrinius.
– Paskutinė prieš „Nepakeliamą tremtį“ išleista mano knyga buvo „Tylos beieškant: įsiklausyti į prasmę triukšmo pasaulyje“. Iš tikrųjų tai yra kultūrinė triukšmo ir tylos konflikto istorija, kurioje mėginama išsiaiškinti, kodėl pasaulyje mūsų dienomis sklinda tokie garsai, ir šiek tiek pamąstyti, ką mes, kaip visuomenė, galėtume padaryti dėl darnesnio garsinio klimato.
Taip pat esu rašęs apie draugystę, užsimezgusią tarp Sigmundo Freudo ir mano prosenelio, kuris buvo novatoriškas Bostono psichologas ir vienas pirmųjų S.Freudo šalininkų Jungtinėse Valstijose.
Žvelgiant į jų santykius, psichoanalizės raida šioje šalyje tampa aiškesnė. Knyga man suteikė progą patyrinėti kai kuriuos terapijos kelius, kuriais nebuvo žengta, ir kuriuos šiandien apmąstant psichologinės praktikos dilemą verta bent jau persvarstyti.
Taip pat rašau esė ir recenzijas įvairiems žurnalams.
- Ką veikiate, kai nerašote?
– Deja, kai nerašau, dažnai būnu nepatenkintas. Leidžiu laiką su savo gausia šeima ir draugais, einu toli pasivaikščioti, o kai galiu, plaukioju vandenyne.
Visada stengiuosi geriau pažinti pasaulį – keliauju, kalbuosi su kitais ir skaitau. Bet jei tuo pat metu nebūnu užsiėmęs kokiu nors kūrybiniu sumanymu, jaučiuosi tarsi astronautas, kuriam nukirto lyną, jungiantį su kapsule.
Norėčiau turėti pomėgių ir kitų laisvalaikio užsiėmimų, kad įgaučiau įvairesnių įgūdžių. Norėčiau sportuoti ar bent sekti kokios nors sporto šakos įvykius. Norėčiau kasmet kelis mėnesius praleisti kaime ir ką nors auginti. O kol kas atrodo, kad darausi vis didesnis knygius.
- Kokie Jūsų mėgstamiausi rašytojai?
– Pirmiausia Marcelis Proustas. Kad ir lėtai, vis iš naujo nuolat skaitau „Prarasto laiko beieškant“. Niekas geriau nei jis neperteikė charakterius per pokalbius ir gamtą, aistringai, reikliai, kas, be jo, subtiliai pavaizdavo biologijos ir psichologijos konfliktą, atmiešdamas pasakojimą filosofiniais apmąstymais.
Be M.Prousto, keturios į galvą atėjusios knygos atsitiktine tvarka tokios: Marguerite Yourcenar „Adriano memuarai“, Giuseppe’s di Lampedusos „Leopardas“, Curzio Malaparte’s „Kaput“, George Eliot „Midlmarčas“, Osipo Mandelštamo poezija.
- Ką rašysite toliau?
– Rašau dvi su puse knygos. Į pusantros iš jų galima žvelgti kaip į knygoje apie S.Zweigą pradėtos tyrimo krypties tąsą: tema – namų ilgesys, susijęs su nacionaline, etnine ar istorine tapatybe (vaizduojamas tarp asmens, valstybės ir gamtos kylančios įtampos trikampis).
Kitoje knygoje kuriami tolimesnės praeities paveikslai. Bet šiuo metu visų jų etapas – inkubacinis, tad nesu linkęs apie jas kalbėti konkrečiau. Jau seniau supratau, kad negaliu pasakyti, apie ką rašau, kol rašydamas nepasiekiu etapo, kai man tai pasako pats kūrinys, nesvarbu, kokie iki tol buvo mano galvojimai ir ketinimai. Šis nežinomybės elementas truputį baugina – tačiau kaip tik susidomėjimo virpulys, o kas gi bus toliau, ir yra tai, kas skatina mane rašyti ir skaityti.
Pagal „new-asian-writing.com“ parengė Vytautas Grenda
