Knygoje originaliai pateikiama galima emigracijos pradžios versija ir realios jos pasekmės. Autorius šmaikščiai, su geroka doze ironijos, o neretai ir prasismelkiančiu kartėliu, pasakoja apie savo šlovingą narcizų skynėjo ir atliekų rūšiuotojo karjerą Anglijoje.
Tekstas lengvai skaitomas, autoriaus žodžiais – „be pretenzijų į meną“, tačiau skaitytoją „įtraukia“ kaip gyva nuotykių istorija, turinti ryškią siužetinę liniją ir labai charakteringus, asmenines dramas išgyvenančius personažus. Skaitant šią knygą galima svariai pagilinti istorijos, geografijos, psichologijos žinias, įgyti netikėtų gyvenimo patirčių.
Pateikiame ištrauką iš knygos „Kur skraido liūdesio lėktuvai“.
* * *
7 diena (vasario 20-oji, trečiadienis)
Trečiadienis. Darbo vis dar nebuvo, o mūsų Marius aiškino, kad pas jo dukrą važiuoti nereikia, nes yra garantuotos tik penkios darbo vietos, o mes, „to paties šaukimo lietuviai“, esam aštuoni. Jis tikino, jog bandys su dukra šnekėtis, kad mus visus aštuonis įdarbintų... Kol nebuvo tokios garantijos, pas jo dukrą nevažiavome…
Kilo abejonių, ar Mariaus dukra yra tikras padaras, ar kiek mitologizuota kaip Lochneso pabaisa. Tačiau jei ji ir tikra, akivaizdu, kad Marius mumis manipuliuoja: gal iš nevilties (ir su viltimi) pradėsime jį kviestis alaus ar bent paskolinsime pinigų. Negrąžintinai.
Automobilį nusprendėme vis tiek bandyti nuomotis ir truputį pakeliauti po apylinkes. Nuvažiavome į Žemės kraštą, kur susikerta Lamanšo sąsiauris ir Atlanto vandenynas.
Važinėjome siaurais kaimų keliukais, kur dviem automobiliams prasilenkiant vairuotojams reikia pasikankinti, matomumas prastas, mat visos pakelės aptvertos akmeninėmis tvoromis, tiksliau – tvertos ne pakelės, o ganyklos, bet pakelėms ir keleiviams nuo to nė kiek ne geriau. Vairavimą, žinoma, sunkino ir eismas kairiąja puse. Jonas jaunystėje pusmetį gyveno Anglijoje, net buvo prasimušęs iki traktorininko, todėl drįso sėsti ir prie automobilio vairo.
Pasivažinėdami nuomotu automobiliu išleidome tiek pinigų, kiek narcizų lauke turbūt (galbūt) uždirbsime per dvi dienas. Kelionė maršrutiniu autobusu iki oro uosto, kur yra keletas automobilių nuomos punktų, vienam žmogui kainavo 4 svarus. Už mažiuko automobilio nuomą mokėjome 44 svarus, plius 12 svarų draudimas, dar 22 svarus kainavo kuras, dar 15 svarų – grįžimas taksi į miestą iš oro uosto. Šias išlaidas dalijome trims žmonėms, bet ir padalijus jos mums, kaip narcizų skynėjams, kurie vis nepradeda dirbti, yra pakankamai solidžios…
Vakare parduotuvėje pamatėme būrį lietuvių. Matyt, susitiko dvi narcizų skynėjų grupės ir ėmė dalintis patirtimi. Nesiklausiau detalių, bet pagrindinė pokalbio tema: narcizai– blogis, vargas...
Panašu, kad viešbutyje prasidėjo vagystės. Latviai riejosi tarpusavyje: dingo grikių kruopos, makaronai ir lašiniai, taigi – iš Latvijos į Jungtinę Karalystę emigravęs turtas. Manęs kolegos narcizų skynėjai vis dažniau ėmė prašyti cigarečių... Blogas ženklas.
Lands Endas (Land’s End), arba Žemės kraštas, – pats vakarinis Didžiosios Britanijos salos taškas, turistų lankoma vieta. Matyti daug uolų ir vandens. Man didžiausią įspūdį paliko vėjas, visą laiką norėjosi susirasti kokią užuovėją, bet jaučiau pareigą apžiūrėti pakrantę. Žemės kraštas, turistų lankomas objektas, ant Atlanto kranto stovi viešbutis, veikia baras. Turistai į žemės kraštą ėmė važiuoti dar XIX amžiuje. 1795 m. vandenyne, apie 1 mylią nuo kranto, pastatytas 35 metrų aukščio švyturys. Teigiama, kad tose vietose Atlantas labai klastingas ir netoli Žemės krašto yra laivų, kurie nuskendo tiesiog užplaukę ant povandeninių uolų, kapinynas.
8 diena (vasario 21-oji, ketvirtadienis)
Pagaliau išeiname į darbą… Rytą pusę septynių jau stovėjau prie viešbučio durų. Rūkiau. Pūtė žiaurus vėjas… Pirmuoju autobusu mūsų, naujokų, nevežė. Išvažiavome gal 7 val. 15 min. Laukai už kokių 10 km nuo miestelio. Paleido į vagas. Gal 150 žmonių.
Mums buvo išaiškinta, kad galima skinti tik nepražydusius narcizus, ne trumpesniais nei 30 centimetrų koteliais. Juos reikia surišti į ryšulėlius ir krauti į dėžę. Dėžėje turi būti 80 ryšulėlių. Už priskintą dėžę mokama 4 svarai 80 pensų.
Agentūra mums žadėjo, kad uždėžę priskintų narcizų bus mokami 6 svarai, ir tiek dar visai neseniai mūsų brigados skynėjai gaudavo, bet kaina krito ir, žinoma, nei pasiderėsi, nei pasiginčysi. Kita vertus, nėr ir su kuo ginčytis. Suvokiame, kad, jei būtų Česlovo valia, jis gal ir po 10 svarų mokėtų... Tačiau kainą nustato ūkininkas, kuris samdo net ir patį didelį žmogų – „supervaizerį“ Česlovą.
Variau nuo ryto iki 5 valandos vakaro neištiesindamas nugaros – pririnkau keturias dėžes, uždirbau mažiau nei 20 svarų. Atmetus nakvynės ir kelionės autobusu į darbo vietą kainą, panašu, kad per debiutinę dieną nieko neuždirbau. Bičiulis Jonas pririnko penkias dėžes, Petras – dvi. Tas jau kalba, kad narcizų skynimas jam labai brangiai kainuos, nes už viešbutį „neužsiskynė“.
Šiaip darbelis neatrodo sunkus. Lyderiai tą dieną pririnko po 11–13 dėžių. Kažkas žmonėms lieka. Užsidirba.
Žvarbus vėjas. Kartais gūsiai tokio stiprumo, kad nepajėgiu „pagauti“ narcizų.
Niekas nevalgo, tik mes. Visi taupo laiką, skuba kuo daugiau nuskinti.
Didžiuliame lauke ne tik tualeto, bet ir krūmų nėra. Vyrai „sisiojo“ pasisukę nuo moterų į šalį. Moterys „nesisiojo“ iš viso. Tai bent pūslės...
9 diena (vasario 22-oji, penktadienis)
Bandžiau „arti“ iš visų jėgų. „Priariau“ 8 dėžes. Taigi uždarbis– mažiau nei 40 svarų. Vakare vos paršliaužiau iki lovos. Ištino dešinė ranka, matyt, nuo neteisingos „rovimo“ technikos. Skauda nugarą.
Tose mano 8 dėžėse – po 80 ryšulėlių su narcizais, kiekviename ryšulėlyje po – 10 gėlių. Tad nuskyniau 6400 narcizų.
Rytą, kai prie viešbučio sustoja mus į darbą vežantis autobusas, žmonės į jį brukasi, stumdosi. Bijo, kad neįlips, ir teks važiuoti kitu reisu. O kuo vėliau nuvažiuosi, tuo mažiau uždirbsi.
Lauke dirba 150 žmonių, bet visuomet tylu. Visi palinkę nesiblaškydami rauna, šnekėtis sudėtinga, nuolat reikia skaičiuoti skinamas gėles. Tai veikia meditatyviai, kaip avių skaičiavimas prieš miegą…
Vienas latvis baigęs darbą prie autobuso mankštinasi, turbūt atlieka jogos judesius – visi žvengia. Tikrai juokinga. Jis stovi prie autobuso, kuriame sėdi būrys žmonių, lango ir atlieka kvėpavimo pratimus darydamas visokius kitokius keistus judesius. Kiekvieną dieną latvis po darbo atlikdavo savąją mankštą, reginys tapo savotiška kultūrine programėle darbą baigusiems narcizų skynėjams.
Po darbo žmonės renkasi į autobusus, kurie parveža į miestelį. Autobusai stovi prie fermos, t. y. stoginės su jaučiais. Srutos laisvai teka į lauką, ferma aplūžusi, šalia – kalnai buitinių atliekų. Lietuvoje tokį fermerį kas savaitę baustų įvairios instancijos, pradedant gaisrininkais ir baigiant veterinarijos tarnyba... Ir mes, žurnalistai, tokį nevalą mielai užpultume.
Vėliau matėme dar kelias Niu Ki apylinkių fermas. Vaizdas – analogiškas. Gal, sakau, regione auginama kažkokia išskirtinė raguočių veislė, pvz., „Cornwalio nevalyvieji“...
Narcizai (lot. Narcissus) – amarilinių šeimai priklausanti daugiamečių augalų gentis. Skyrius – magnolijiniai, klasė – lelijainiai, poklasis – lelijažiedžiai. Genties pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio narkao – svaiginu, nes narcizų žiedai turi stiprų svaiginamą kvapą. Gentyje yra apie 50 rūšių, Lietuvoje, ačiū Dievui, auga tik trys rūšys. Narcizams labiausiai tinka priemolis. Kai kurios rūšys be persodinimo dera šešerius metus. Narcizai – kantrios gėlės, jos auginamos net Sibire. Tiesa, sibiriečiams narcizus žiemai rekomenduojama uždengti skiedromis ar užberti pjuvenomis.
* * *
Galima emigracijos pradžios versija
Vidmanto Šmigelsko knygoje „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ originaliai pateikiama galima emigracijos pradžios versija ir realios jos pasekmės. Autorius šmaikščiai, su geroka doze ironijos, o neretai ir prasismelkiančiu kartėliu, pasakoja apie savo šlovingą narcizų skynėjo ir atliekų rūšiuotojo karjerą Anglijoje.
Tekstas lengvai skaitomas, autoriaus žodžiais – „be pretenzijų į meną“, tačiau skaitytoją „įtraukia“ kaip gyva nuotykių istorija, turinti ryškią siužetinę liniją ir labai charakteringus, asmenines dramas išgyvenančius personažus.
Skaitant šią knygą galima svariai pagilinti istorijos, geografijos, psichologijos žinias, įgyti netikėtų gyvenimo patirčių.
Vidmantas Šmigelskas (1971 m.) geografijos mokytojas, „Anykštos“ laikraščio žurnalistas. „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ – antroji autoriaus knyga.
V.Šmigelskas kartu su bičiuliais dešimt savaičių praleido Anglijoje: skynė narcizus ir rūšiavo statybines atliekas.
Naujoji knyga – tos „komandiruotės“ dienoraštis, papildytas istorinėmis ir geografinėmis detalėmis.
Šiame „Versus aureus“ išleistame kūrinyje autorius ironiškai, kartais net ciniškai, dėsto, kaip gali baigtis laimės paieškos svetimoje šalyje. Žinoma, laimės paieškos gali baigtis ir kitaip, t. y. sėkmingai.
