„Mano vaikai būdami šešerių metų dar nemokėjo angliškai. Tik pradėję lankyti mokyklą, per pusmetį išmoko. Namuose kalbėjome lietuviškai. Bet vaikų atžalų mokytis kalbos nepriversi. Labai gaila, kad anūkai, proanūkiai nemoka lietuviškai“, – pasakojo Baniutė Mašiotaitė-Kronienė.
Ketvirtadienį 86-erių Amerikos lietuvė lankėsi Kauno P.Mašioto pradinėje mokykloje, stebėjo vaikų pasirodymą, susitiko su mokytojais.
Mokyklos direktorė Aušra Burbienė viešnią guodė: „Nėra viskas taip blogai. Mane vadina Mašiotiene, o mokinius – mašiotukais. Vien mūsų mokyklą jau baigė per 1600 mokinių. Turite daugiau anūkų ir proanūkių negu įsivaizdavote.“
Kačerginėje (Kauno r.) rašytojo ir jo sūnaus, matematikos mokytojo Jono Mašioto atminimu rūpinasi Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugija.
Garsiojo senelio atminimas neblėsta ir anūkės prisiminimuose. Nuo ketverių iki dešimties ji matydavo P.Mašiotą ir leisdavo su juo laiką, su seneliu išmoko skaityti ir rašyti. Rašytojas stalčiuje turėdavo šokolado. „Seneli, ar galiu šokolado?“ – prašydavo anūkė. P.Mašiotas atidarydavo stalčių, atlauždavo gabalėlį ir duodavo smagurei.
Dvi vasaras jiedu kartu gyveno Kačerginėje, dažnai eidavo pasivaikščioti. „Seneliui patikdavo vaikščioti po mišką, man labiau patikdavo Nemunas. Tad eidavome skirtingais keliais“, – šypsojosi B.Mašiotaitė-Kronienė.
Pirmą P.Mašioto išverstą knygą ji perskaitė būdama šešerių, kai susirgo skarlatina.
Prisiminimais apie senelį B.Mašiotaitė-Kronienė dalijosi ne tik pradinėje mokykloje. Šią savaitę ji taip pat lankėsi Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje, kur prisiminė P.Mašiotą, miesto garbės pilietį Juozą Urbšį, Mariją Mašiotaitę-Urbšienę, vieną iš XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjų.
