Visa tai siūlo viena populiariausių šalies leidyklų „Tyto alba“, ketvirtadienį pristačiusi lietuvių autorių 2016-2017 metų rudens ir žiemos knygų kolekciją. Trumpai – apie kiekvieną pristatytą autorių ir jo knygą.
1. Eugenijaus Ališankos „Empedoklio batas. Tolimųjų reisų esė“, išėjo 2016 m. birželio mėn.
Eugenijus Ališanka (g. 1960 m.) – poetas ir vertėjas, be daugelio puikiai įvertintų poezijos knygų ir vertimų, išleidęs tris esė knygas: „Vaizdijantis žmogus“ (1998 m.), „Dioniso sugrįžimas“ (2001 m.), įvertintą Kultūros ministerijos premija, ir „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (2012 m.), nominuotą 2012-ųjų Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje ir įtrauktą į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Naujausioje savo esė knygoje „Empedoklio batas“ E.Ališanka gilinasi į šiandienio žmogaus situaciją, subtiliai balansuodamas tarp kultūros ir kasdienybės. Tekstai konstruojami ne linijiniu būdu, bet remiantis asociacijomis, įžvalgomis, vaizduote, audžiamas tankus tinklas, kuriame nesunkiai įžvelgiamos pagrindinės gijos, suteikiančios tekstams savotišką siužetiškumą ir netgi tam tikrą vientisumą visai knygai.
Iš dalies E.Ališanka tęsia ankstesnės knygos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ kūrybinius atradimus, tačiau šįkart knygos ašimi tampa keliaujantis žmogus. Vis dėlto tai ne kelionių knyga. Jos personažas – savotiškas XXI amžiaus Odisėjas, kuriam rūpi ne kelionės tikslas, bet jos iššūkiai, prasmės, tai, kas lieka kelionės paraštėse. Asmeninės patirtys susipina su kultūrinėmis, literatūrinėmis įžvalgomis, su vaizduotės pliūpsniais, tekstai tampa daugiasluoksniai, neretai ironiški, artimesni literatūrai nei tradiciškai suvokiamai eseistikai.
APIE KELIAUJANČIUS RAŠYTOJUS
„Kadaise neprašytas pasakodavau, net tikėjau, kad visiems turėtų būti įdomu, – ir iš kur šitoks naivumas, negi viską galima suversti jaunystei? Štai neatmenamais laikais, nepriklausomybės pradžioje, grįžau iš Amerikos po trijų mėnesių literatūrinės programos Ajovoje, be įspūdžių, vežiau ir apkūnų butelį Jim Beam, Czesławo Miłoszo mėgstamo gėrimo, dar linkėjimų nuo paties poeto iš Berklio. Buvau užsidegęs Valdybos rašytojams raportuoti apie literatūrinį gyvenimą Didžiojoje žemėje, tačiau visai netikėtai – gal tik man netikėtai – tarp kitų klausimų manajam vietos taip ir neatsirado.
Burbono butelį išgėriau tą patį vakarą su atsitiktiniais sugėrovais „Suokalbyje“, išvadas dariausi vėliau, veidrodyje ieškojau pirmųjų Kaino žymių. Tiesą sakant, tos žymės man rūpėjo ne labiau negu pirmieji žili plaukai. Žilė galvon, tai jau rimčiau. Su įtarimu žiūri sėslieji į keliaujančius, nėra ko slėpti. Jeigu važiuoji į festivalį arba gyveni kūrybos namuose, labai įdomu, kaip ten įsitrynei? Jeigu kūrybą verčia į kitas kalbas, tai gal taip ir rašai, kad būtum verčiamas, kad būtum išverčiamas, kurpi euroromanus ir euroeilėraščius? Įtartinas ir visas anatvorinis pasaulis – nepažįstami ir nesuprantami ten literatūrinius žaidimus žaidžiantys žmonės, jų taisyklės ir vertybės, hic sunt leones, o kur liūtai, ten ir cirkas, kur cirkas, ten ir klounai.“
2. Andriaus Černausko „Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys Skubios pagalbos skyriuje“, išeis lapkričio mėn.
Skubiosios pagalbos skyriaus kasdienybė gydytojo akimis. Patikėkite, tai įdomiau už bet kokį romaną.
Andrius Černauskas (g. 1989) – skubiosios medicinos gydytojas rezidentas. Gimęs, augęs ir mokyklą baigęs Tauragės krašte, medicinos žinių ir praktikos sėmėsi iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslo žmonių. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.
„Pragaro ambulatorija“ – knyga apie Skubios pagalbos skyrių. Vietą, į kurią niekas nenori patekti. Vietą, kurioje gyvenimas verda dieną ir naktį. Vietą, iš kurios galite išeiti džiūgaudamas, kad viskas gerai, diagnozė ne tokia baisi, kaip atrodė, arba sulinkęs po gąsdinančios žinios našta. Ten kraujas, aimanos, nuogąstavimai, įsivaizduojamos ir tikros ligos, lūžiai… ir gydytojai.
Skubioji medicina – viena arčiausiai žmogaus esančių sričių. Pragaro ambulatorijoje staiga ir ne savo noru gali atsidurti kiekvienas. Todėl ši knyga – ne tik pasakojimas apie tai, kaip viskas vyksta Skubios pagalbos skyriuje, bet ir išmintingų patarimų rinkinys. Skaitydami sužinosite, ko galite tikėtis atvykę į SPS, ką sakyti jus priėmusiam gydytojui, kaip elgtis ir galiausiai – kada reikėtų ten važiuoti, o kada bėda nėra tokia rimta ir galima kreiptis į šeimos gydytoją.
„Ši knyga – tai banalių tiesų, kurias kiekvienas turėtų žinoti ir objektyviai vertinti, pradžiamokslis. Skaitykite atsargiai ir atsakingai, tekste yra vietų, į kurias reikės įsiskaityti ir tinkamai suprasti. Tai kūrinys, su kurio tiesomis galite ne visada sutikti, nepritarti man, nes kai kuriuos dalykus galbūt aprašiau per švelniai ar per šiurkščiai. Knygos tikslas – praplėsti jūsų elementaraus medicininio išprusimo bei suvokimo ribas ir net pralinksminti – nes pagaliau gana gyventi vien blogomis emocijomis“, – sakė A.Černauskas.
3. Kristinos Gudonytės „Drugeliai virš bedugnės“, romanas, išeis 2017 m. pavasarį
Kristina Gudonytė – rašytoja („Blogos mergaitės dienoraštis“, „Gėlių dvaras“, „Su meile Arina“, „Ida iš šešėlių sodo“, „Jie grįžta per pilnatį“), populiarių televizijos filmų scenarijų („Dvynukės“, „Dvynukės ir dvynukai“ ir kt.), daugybės spektaklių scenarijų autorė bei režisierė, aktorė, dailininkė.
„Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009 m. buvo pripažintas geriausia metų knyga paaugliams, „Ida iš šešėlių sodo“ – 2012-aisiais. 2014 m. K.Gudonytei už talentingą kūrybą vaikams ir paaugliams, už įtaigų intelektinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai buvo skirta Vaikų literatūros premija. 2015 m. romanas „Jie grįžta per pilnatį“ pateko į geriausių knygų paaugliams penketuką. Šis romanas buvo apdovanotas Patriotų premija.
Mintis parašyti aštraus siužeto psichologinį romaną Kristinai Gudonytei kilo po labai atvirų, nuoširdžių pokalbių su moksleiviais, mokytojais, bibliotekų darbuotojais. Ji daug važinėja po Lietuvą, susitinka su paaugliais, iš jų išgirsta įdomių istorijų, netikėtų atsivėrimų.
„Drugeliai virš bedugnės“ – tai knyga apie jausmus, toleranciją kitaip mąstančiajam, meilę ir baimes, kurios paauglystėje būna itin ryškios ir daro didelę įtaką jaunų žmonių savimonei. Didžiausia iš jų, kad ir kaip būtų keista, – atsivėrimo baimė, baimė būti savimi. Noras būti „kaip visi“, „kietam“ verčia elgtis neadekvačiai savo prigimčiai, skatina meluoti, manipuliuoti, prisitaikyti, žeminti kitą, slėptis internetinėje erdvėje. Patyčios, atšiaurumas, žiaurumas, galop savižudybės – dažnai neišsakytų lūkesčių, gniuždančių baimių rezultatas.
F. Nietzsche yra pasakęs: „Jei ilgai žvelgsi į bedugnę, bedugnė ims žvelgti į tave.“ Šios knygos žinia: jeigu atrodo, kad praraja jau traukia tave, kad niekas pasaulyje tavęs nesupranta, kad nė pats nebegali suprasti savęs, labai svarbu žinoti, kad nesi vienišas.
4. Linos Ever „Berlyno romanas“, išėjo 2016 m. liepos mėn.
Lina Ever (g. 1970), rašytoja, žurnalistė, tinklaraštininkė, gimė ir užaugo Panevėžyje. Baigusi žurnalistikos studijas dirbo spaudoje, viešųjų ryšių konsultante Vilniuje. Jau ketverius metus ji su šeima gyvena savo svajonių mieste Berlyne. Mylimo miesto atmosferą autorė talentingai ir intriguojamai atkuria romanuose, straipsniuose ir savo tinklaraštyje www.berlynodienorastis.blogspot.com.
„Berlyno romanas“ – trečioji Linos Ever knyga (dvi pirmosios – „Objektyve meilė“, 2014; „Ruduo Berlyne“, 2015). Autentišką medžiagą autorė rinko leisdama jaunylį sūnų į vokišką vaikų darželį. „Berlyno romane“ pasakojama istorija apie Lietuvoje žinomą rašytoją, kuri su dukrele ir vyru, gavusiu darbą tarptautinėje kompanijoje, persikelia gyventi į Berlyną.
Dukrą nuvedusi į vokišką darželį, moteris netikėtai sutinka savo naujojo romano herojų ir pradeda kurti meilės istoriją. Ji net nepajunta, kaip romane vaizduojami jausmai persikelia į tikrovę. Romane daug autentiško Berlyno, aprašyta vokiška auklėjimo sistema, bohemiški vakarėliai, įžvalgiai ir subtiliai vaizduojami žmonių santykiai. Ir kartu tai sprogdinančios meilės istorija, priverčianti heroję permąstyti daugelį dalykų savo gyvenime.
„Berlyno romanas – tai istorija, kurią sukūriau stebėdama realius žmones realiame jų pasaulyje. Beveik visi vardai ir personažai tikri, aprašytas vaikų darželis Berlyne ir žavus jo auklėtojas iš tiesų egzistuoja, pasivaikščiojimai po Berlyną – tikri. Gal net ir mano aprašyta istorija kam nors yra nutikusi, o gal dar kam nors nutiks? Norėjau papasakoti apie didelę uždraustą meilę. Juk įsimylėti savo vaiko darželio auklėtoją – beveik tokia pat nuodėmė, kaip įsimylėti kunigą. O jeigu herojė dar ir sėkmingai ištekėjusi? Rinktis širdies ar proto balsą? Pareigą ar malonumą? Patogų gyvenimą ar žadą atimančią meilę? Kokia gali būti laiminga pabaiga?“, – teigė Lina Ever.
5. Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, romanas, išeis lapkričio mėn.|
Rimantas Kmita – literatūros kritikas, istorikas, Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos mokslus, disertaciją apie sovietmečio lietuvių literatūrą rašė Vilniaus ir Greifsvaldo universitetuose.
R.Kmita – trijų poezijos knygų ir monografijos apie moderniąją lietuvių poeziją sovietmečiu autorius. Mokykloje žaidė regbį Šiaulių „Vairo“ komandoje. Šiuo metu – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas ir radijo laidos „Literatūros akiračiai“ rengėjas.
„Pietinia kronikas“ – pirmasis Rimanto Kmitos romanas. Pirmasis toks ir Lietuvoje, nes jame pasakojama apie vadinamąjį „gariūnmetį“ – laikotarpį, į kurį lietuvių rašytojai dar tik pradeda nedrąsiai atsigręžti, – be to, romanas parašytas Šiaulių tarme apie Šiaulius ir apie Lietuvoje gana egzotišką sporto šaką – regbį.
Tai brendimo romanas, vienos jaunystės Šiauliuose laukinio kapitalizmo laikais istorija.
Pagrindinis veikėjas turi daug bendra tiek su autorium, tiek su kiekvienu, kam tais „žiauriais ir nuostabiais forsų laikais“ buvo septyniolika. „Mano „treninginis“ personažas neriasi iš treningų į apiplyšusius džinsus. Taigi Šiauliai – miestas, kuris bent jau tuo metu turėjo potencialo išpurtyti iš treningų „forsą“.
Tos radikalios permainos yra pasakojamos su neišvengiamu tokiais atvejais humoru ir (savi)ironija. Noriu, kad pasakojime apie to meto visuomenės, o sykiu ir jauno žmogaus kaitą, brandą, pirmąją meilę skaitytojas atpažintų ir savo pragyventą laiką, prisimintų klausytą muziką, buvusias madas“, – sako romano autorius.
Romanas „Pietinia kronikas“ – savotiška laiko mašina, grąžinanti į netolimą groteskišką praeitį. Skaitytojas nuo pat pirmo puslapio atsiduria ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN’GAS, treningus, kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi, nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.
„Da kiti daba vadin saules miestu. Saules galietų būt’ i daugiau. Bet jeigu žiet’, kaip yra, tai Šiauliai yra mezgiejų, spekuliantų, regbistų i žolies riedulininkių miests. O šiaip jau – vandamų i švarcų, bo kačialkių čia an kiekviena kampa, i kiekvienoj kab jų plakatai. O išejęs iš kačialkes kiekviens įsivaizduoj, ka gyven tokiam filme i atliek pagrindinį vaidmenį. Įvažiuojam į stotį. Nu ką, stalones i vandamai, žiekiat, Šiauliai! Va čia i turietų vykt’ jūsų filmų veiksms. Žinuokiat, jaučiuos taip, ka būč’ jumis į gimtinę parvežęs. Įtempkiat ausis! Šiaulyns. A girdžiat? Ne? Da sykį – Šaolins! Tai va, esat čia saviakai, jauskites kai namuose!“ 6. Raimundo Milašiūno „Psichoterapija: kaip ir kodėl?“, išeis 2017 m. žiemą
Raimundas Milašiūnas – psichiatras-psichoterapeutas, psichoanalitikas, solidžių tarptautinių, Europos ir Lietuvos psichiatrų, psichoanalitikų ir psichoterapeutų asociacijų bei draugijų narys, Lietuvos edukologijos universiteto vizituojantis dėstytojas.
R.Milašiūnas – daugybės knygų autorius ir bendraautoris: „Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų“, „Žarijų duobės: pokalbiai su psichoanalitiku“, „Sielos paslaptys“, „Froidistiškai-marksistiniai ir konservatoriškaianarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio“, „Psichoanalizė: intersubjektyvusis požiūris“ ir kt.
„Ši knyga – apie psichoterapiją. Ji gimė iš nežinios, nes ilgą laiką nuo mūsų atribota psichoterapija ir vėliau išliko neatrasta žemė daugeliui žmonių, kurie nuolat patiria stresą, nespėja su kasdienio gyvenimo tempu, išgyvena nerimą, praranda santykius su kitais, tačiau bijo prisipažinti turintys psichologinių sunkumų, negalintys su jais susitvarkyti, bet kažkodėl manantys, kad fizinę sveikatą gali patikėti specialistui, o psichikos sveikatos gelbėjimas – jų jėgoms tinkamas darbas. Deja, Sizifo darbas...
Knyga radosi ir iš gausybės klausimų, išgirstų psichoterapeuto kabinete, kuriame apsilankė supratusieji, kad ridenti į kalną didžiulį psichologinių bėdų akmenį nėra lengva užduotis, kad pagalba galima ir jos bijoti neverta. Knygos norėjo mano pacientai, ne tik esamieji, bet ir buvusieji, ir būsimieji, nes psichoterapija – nesibaigiantis procesas. Ji vyksta net ir užvėrus terapeuto kabineto duris.
„Psichoterapija: kaip ir kodėl?“ – apie individualią psichoanalitinę psichoterapiją – metodą, kuris atsirado anksčiausiai, keitėsi šimtmečio eigoje ir atsinaujinęs pasiekė šias dienas. Knyga – labiau praktinė nei teorinė. Praktinė pirmiausia todėl, kad visi klausimai atėjo iš gyvenimo, juos visus pateikė mano pacientai, o atsakymai remiasi mano patirtimi terapijos kabinete“, – sakė R.Milašiūnas.
7. Kęstučio Navako „Vyno kopija“, romanas, išėjo 2016 m. rugpjūčio mėn.
Kęstutis Navakas – žinomas poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. Už savo kūrybą yra pelnęs daugybę įvertinimų, 2007 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. „Vyno kopija“ – pirmasis rašytojo romanas.
„Interpretacijų gali būti tiek, kiek skaitytojų, nes nenorėjau pranešti vienos gilios tiesos ar papasakoti vieną širdį gniaužiančią istoriją. Tegu skaitytojas bendradarbiauja su tekstu ir kuriasi savąjį suvokimo variantą, žaidimo taisykles jam pateikiau. Jei nenori kurtis, tegu tiesiog skaito, tikrai ras vietų, kurios jį bent jau pralinksmins.
Apie ką „Vyno kopija“? Apie mus, apie mūsų vidų, kuriame ir rojus, ir pragaras, ir dar viso ko. Taip pat ir apie žlugusį žmogų, bandantį atgimti, nes žmogus, turintis tokią galingą vaizduotę kaip pagrindinis herojus, niekada nežlugs“, – teigė K.Navakas.
„Romano pasakotoją apibūdinčiau knygos žodžiais: „Žlugę žmonės man gražūs.“ Klajojantis – vienu metu dabar ir atmintyje – po miesto alėją, nereprezentacines kavines, Muzikinį teatrą, užkaborines erdves ir kambario kosmosą stebėtojas įrodo, kad valkatavimas ir prasigėrimas gyvenimą gali paversti svaiginančiu meno faktu, jei bandoma numalšinti, bet nenugalima fantazija įspūdžius fermentuoja teisingai. Vynas neturi kopijų, tik nuodijančius falsifikatus, jų pavyzdžių pilnos knygotekos. Navakas falsifikato pagaminti nepajėgus. Taigi, svaiginkitės, kol pajusite „nežinia ko alsavimą į mentis“. Tik po mažą gurkšnį, dideliu galite užspringti. Nes šioje knygoje net degtukai ant stalo kadaise yra šlamėję mišku“, – taip mano rašytoja Giedra Radvilavičiūtė.
8. Vaivos Rykštaitės „Trisdešimt“, romanas, išeis 2017 m. sausio mėn.
Vaiva Rykštaitė (tikrasis vardas Justė Vinder, g. 1985 m.) – ketvirtos kartos kaunietė, baigusi filosofijos studijas VDU ir filosofijos magistro studijas Londone. Dar būdama moksleivė vasaromis dirbo modeliu Milane, vėliau šešerius metus gyveno Londone, daugiau nei metus praleido keliaudama po Indiją. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dukrą. „Trisdešimt“ – penktoji autorės knyga (ankstesnės – „Plaštakių sindromas“, 2010; „Kostiumų drama“, 2013; „Viena Indijoje“, 2014; „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“, 2016).
Smetonos laikų Kaunas, kur į Muzikinį teatrą renkasi lapių kailiais pasipuošusios damos, ir nūdienos Londonas, kur blaškosi savo lemtingojo gimtadienio paniškai bijanti Jurga – Silvijos proanūkė, įsimylėjusi klestintį ir turtingą finansininką, bet niekaip nesugebanti pamilti savęs.
Vakarais Jurga susitinka su bičiule Brigita, kalbėdamosi apie gyvenimą ir rytų europiečių identitetus jos kas kartą pasižada palikti nemylinčius, jų negerbiančius vyrus. Ir vis nepalieka. Kol vieną dieną moterų kelyje pasipainioja Gulzaras – smulkutis senukas iš Irano... Silvijos pasakojimai apie Kauno aristokratų gyvenimą, karą, nostalgiški Jurgos vaikystės prisiminimai, jos gyvenimas šiuolaikiniame Londone – barai ir vienišių butai – šmaikštūs, dažnai nepadoriai nuoširdūs moterų pokalbiai...
Silvija ir Stasys, tarpukario Kauno advokatė ir lakūnas kapitonas, proseneliai, kadaise labai mėgę pokylius Karininkų ramovėje. Mano pusbrolis paveldėjo Stasio lūpas, mano mama – jo polinkį į linksmybes, pusseserės – Silvijos grakštumą, o man teliko jos rankų šilumos prisiminimai. Kaip švelniai ji minkydavo tešlą varškėtukams, o iškart po to kruopščiai pasidažiusi lūpas eidavo prie vartų pažiūrėti, ar Staselis iš karo nepareina... Kas kartą pasakodama tragišką jųdviejų meilės istoriją susigraudinu.
„Vau, išeitų labai geras filmas, rašyk scenarijų Holivudui!“ – nusibraukę ašaras emocingai šūkčioja mano kaimynai amerikiečiai. Galbūt jie teisūs, bet, užuot mėginusi užkariauti kino pasaulį, šį kartą užsimojau stoti į akistatą su moteris ištinkančia trisdešimtmečio baime, nes „po to jau tik viską stangrinti ir maskuoti. Esi long life milk“, kaip kartą man sakė bičiulis. Nes viską suspėti, atrodo, reikia iki trisdešimties... O kiek metų buvo mano prosenelei, kai prasidėjo karas?
Ne kartą pati savęs klausiau: „Kaip tau ne gėda teršti švento prosenelės atminimo banaliomis išlepusių mergų trisdešimtmečio krizėmis?“ Bet reflektuoti save man visada buvo svarbiau nei pasakoti apie kitus, dabartis visada bus sodresnė už praeitį, o retkarčiais dvejodama dėl savo kūrybos egocentriškumo aš atsigręžiu į sujauktą menininkės Tracey Emin lovą, jau tapusią šiuolaikinio meno eksponatų ikona. Ir ne – man ne gėda. Tik truputį baisu“, – sakė V.Rykštaitė.
9. Sauliaus Šaltenio „Basas ir laimingas“, apysakos, išeis šių metų pabaigoje
Saulius Šaltenis (g. 1945 m.) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, Nepriklausomybės akto signataras, savanoris. Populiariausi kūrinai – apysakos ir novelės „Riešutų duona“, „Duokiškis“ , „Amžinai žaliuojantis klevas“, romanai „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“, pjesės „Škac, mirtie, visados škac“, „Jasonas“, „Lituanica“.
Knyga „Basas ir laimingas“ rašytojas vėl atsigręžia į apysakos žanrą. Joje spausdinami du kūriniai: „Šiaudinis jaunikis ir avelė“ bei „Basas ir laimingas“. Kaip ir romanuose, autoriaus dėmesys krypsta į jautrią, menišką sielą, atsidūrusią istorinių ir vertybinių lūžių epicentre.
„Šiaudinio jaunikio ir avelės“ veiksmas vyksta neįvardytame Lietuvos miestelyje XIX–XX a. sandūroje. Tai lyriška meilės istorija, atskleidžianti iš pažiūros silpno, savo susikurtame pasaulyje gyvenančio žmogaus dvasinę stiprybę, padedančią išlikti akistatoje su brutalia aplinkos agresija. Lyrizmas čia – tai ne tik jausminis pradas, bet ir savitas struktūros komponavimo principas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka tiksliai parinktos detalės, polinkis į mini formas (kiekvieną apysakos skyrių galima skaityti kaip atskirą novelę), sugestyvios metaforos.
„Basas ir laimingas“ – istorija apie arkivyskupo šv. Brunono Kverfurtiečio paskutinę misionierišką kelionę 1009 m. į tolimas ir mažai žinomas Lietuvos žemes krikštyti pagonių. Arkivyskupo laukė toks pat likimas, kaip ir jo misijų įkvėpėjo, prūsų nukirsdinto šv. Vaitiekaus Adalberto... Apysakoje išryškėja šv. Brunono, kilusio iš garsios Kverfurto valdovų giminės ir pasirinkusio asketišką žiemą vasarą baso vienuolio gyvenimą, spalvingas charakteris.
Troškimas pakeisti pasaulį, aistringas tikėjimas, kad, visoms tautoms tapus krikščioniškoms, įsivyraus amžina taika, vedė jį herojiško entuziazmo kupinos dangiškos meilės keliu. Tas kelias kai kuriems kėlė pašaipą ir atrodė kaip turtingo, šilkuose vystyto ponaičio užgaida, noras pasirodyti šventesniam už kitus. Paskutinėje misijoje atsiskleidžia rūsti, kartais ironiška jo svajonės, tikėjimo ir žemiškos realybės priešprieša, tarpusavy nesugyvenančių palydovų silpnybės, baimės, troškimas išlikti bet kokia kaina.
10. Povilo Šklėriaus „Ko negalima sakyti merginai bare“, romanas, išeis spalio mėn.|
Visi mes ieškom vieni kitų, vaikščiodami iš vieno baro į kitą, per naktį laukdami netikėtai palankiai susiklosčiusios situacijos. Ir moterys sėdi įsitempusios kaip styga, ir vyrai pasitaiso švarkus, ir visiems koktu, bet niekas neina namo, nes bijo, kad bus nesurasti arba nesuras patys.
Povilas Šklėrius gimė 1987 m. Marijampolėje, augo Alytuje. Pasak jo, darželio nebaigė, bet baigė mokyklą. Povilas užaugęs norėjo būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau susiklostė taip, kad įgijo archyvaro specialybę.
„Ko negalima sakyti merginai bare“ – pirmoji Povilo Šklėriaus knyga. Romane veikia autoriaus alter ego Povilas, jo draugai ir merginos. Merginos, su kuriomis Povilas draugavo, su kuriomis ką tik susipažino ir iš karto jas paliko, merginos iš vaikystės, iš picerijos, iš gretimo namo, iš sapno. Visos, kurias jis mylėjo ar norėjo mylėti. Visos, kurios jį mylėjo ir kurios jo netraukė.
Romane – sapnai ir vienatvės realybė, sklidina tragikomiškų pasakojimų apie žmones ir jų santykius. Ir Povilas, nuolat ieškantis JOS. Taip ir nesuprantantis, kad ją jau rado. Povilas saviironiją laiko kišenėje kaip ginklą – kaip peiliuką grįžtant naktį namo.
Toji saviironija netikėtai smigteli pro teksto audinį, įdurdama ir aplinkiniams, ir skaitytojui. Pažadindama ir kartais priversdama kvatotis. „Ko negalima sakyti merginai bare“ – vyriškas, sarkastiškas ir atviras pasakojimas apie meilės ir nuoširdumo paieškas. Merginoms tai – proga pažvelgti į pasaulį vaikino akimis, vaikinai apie tai viską žino ir patys.
11. Algirdo Toliato „Žmogaus ir Dievo metai“, išeis spalio mėn.
„Žmogaus ir Dievo metai“ – ne vien pamokslų, bet ir mano sielos knyga.
Kunigas Aldirdas Toliatas (g. 1978 m.) baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo įšventintas į kunigus. Po studijų Italijoje 2012 m. gavo dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina vyriausiojo Lietuvos policijos kapeliono pareigas.
„Žmogaus ir Dievo metai“ – liturginių metų pamokslų ciklas. Liturginiai metai – tai kaip Dievo ir žmogaus gyvenimo ciklas. Prasideda puošniu ir spalvingu pasiruošiamuoju adventiniu laikotarpiu ir baigiasi Kalėdomis – Dievo ir žmogaus gimimu mūsų sielose, kur nereikia nieko vaidinti, nes nėra prieš ką. Esame tik mes, nuogi ir pažeidžiami, kažkur palikę savo tobulybės įvaizdžius.
Liturginis laikas teka ir bręsta per įvairius kasdienius ir neeilinius gyvenimo įvykius. Eina asketiškos gavėnios dykuma – tai palaiminimo, širdies ir minčių apsivalymo metas, kulminuojantis per šv. Velykas, vedančias Žmogaus Sūnų per mylimo žmogaus išdavystę, per atstūmimą, bejėgiškumą, vienatvę, per juodžiausią neviltį ir mirtį į atgimimą. Taip peržengiame savo galimybių ribas ir įžengiame savo sielos gelmėse į Dievo karalystę, esančią arčiau mūsų, nei mes patys sau esame. Visas likęs laikas iki pat paskutinio liturginių metų Kristaus Karaliaus sekmadienio yra skirtas velykinio įvykio tapsmui.
„Kunigo Algirdo Toliato pamokslai, man regis, yra XXI amžiaus kunigo kreipimasis į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius. Kai kurie jo žodžiai man atrodo tokie įtikinami, kad pagaunu save galvojantį, jog turbūt pats mėginčiau savo ar draugo tikėjimą pažadinti panašiu kreipimusi ir jam artima tiesosakos forma“, – teigė Leonidas Donskis.
12. Giedriaus Vilpišausko „Virtuvės užkariavimo menas“, išeis lapkričio mėn.
Giedriaus Vilpišausko (g. 1975 m.) specialybė iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro su kulinarija. Jam teko dirbti programuotoju, verslo procesų analitiku, projektų vadovu. Prie puodų ir keptuvių pastūmėjo ir gyvenimo aplinkybės, privertusios mokytis maisto gaminimo subtilybių, ir nostalgija: šešeri metai praleisti JAV, Teksaso valstijoje, kur aptikti lietuvišką restoraną labai sunku, o siela prašo cepelinų ar balandėlių.
„Kulinarinei knygai atsirasti buvo lemta. Tačiau jų šiais laikais daugybė. Kodėl reikėjo dar vienos? Pasirodo, daugumos jų autoriai arba tikisi, kad skaitytojai jau išmano gaminimo pagrindus („mėsos gabalėlius pavoliokite trupiniuose ir pagruzdinkite dideliame kiekyje aliejaus“), arba viską dėsto kuo smulkiau („Pakepkite svogūnus šešias su puse minutės, sudėkite morkas, supjaustytas 2,5 mm storio šiaudeliais, pakepkite dar tris minutes ir dvidešimt sekundžių...“).
Antras aiškinimo būdas žlunga iškart, jeigu tavo indai ar viryklė ne tokie pat kaip recepto autoriaus. Pirmas – geresnis, bet netinkamas pradinukui. Ką daryti? Į pagalbą atėjo gyvenimiški įgūdžiai. Verslo analitiko darbas, pasirodo, praverčia mėginant suprasti, kodėl recepte nurodoma imtis vienokių ar kitokių veiksmų, suvokti, kokio rezultato tikėtis, kokių recepte palikta klaidų.
Norėdamas pietums vienu metu pagaminti pagrindinį patiekalą, garnyrą ir dar sriubą, turi prisiminti projektų planavimą. Ir galiausiai praverčia mano sena aistra – programavimas, lindimas į sistemos vidurius ir aiškinimasis, kaip kas veikia: kokie procesai vyksta verdant ar kepant, kuo troškinimas skiriasi nuo virimo, kuo kepimas orkaitėje skiriasi nuo kepimo keptuvėje ir pan.
Giliau pasiknisus dažnai paaiškėja, jog daugelis visiems žinomų kulinarinių tiesų ir taisyklių (sodą reikia gesinti actu, marinavimas minkština mėsą) tėra mitai. Tai nėra receptų knyga. Tai knyga tiems, kurie nenori aklai sekti instrukcijomis, o jeigu nepavyksta, skųstis, kad receptas blogas, autorius idiotas, o keptuvė kreiva.
Tai knyga mėgstantiems klausti „kodėl“ ir gauti išsamius atsakymus arba aiškias nuorodas, kaip tuos atsakymus rasti pačiam. Tai vadovėlis tiems, kurie virtuvėje nemoka ničnieko, bet tikisi pramokti įvairiausių joje taikomų technikų, palaipsniui sudėtingėjančių; čia didžiausios klaidos paaiškinamos iš anksto, kad būtų galima jų nesunkiai išvengti.
Gerai išmokus knygoje išdėstytas pamokas, receptų apskritai nebereikės. Be abejo, mokantis pasitaikys klaidų, tačiau ši knyga padės suprasti, kodėl nepasisekė ir ką kitąkart daryti kitaip. Prašau tik vieno: nepriklausomai nuo jau turimos kulinarinės patirties, skaitykite knygą iš eilės, neužbėgdami į priekį“, – pasakojo Giedrius Vilpišauskas.
