Ak, tai mūsiškiai anglus išlydi...
A bene aš durnesnis už anglus?
– Sudiev, motinėle, – nusilenkiu žmonai ir žengiu pro duris.
Toliau eidamas akylai dairaus į šalis.
Prognozės skelbia, kad arabų sprogstamumas šią vasarą padidėjęs iki aukščiausio penktojo laipsnio. „Tai dėl to, kad nelyja“, – sumetu.
Lengviau išvengti rusų – tie iš tolo žvangina ginklais. Keldami baisų triukšmą, o dar išsipūtę, rusai išgąsdina ir daug stipresnius už save.
Žiū – Nemune plaustas. Ar tik ne prociesorius Bumblauckis su mokintiniais plaukia aplink Žemę?
– A pavešit, gerieji žmonės?..
Kai įsitaisau ant denio, man papasakoja, kad plaukia, ieškodami dar neatrastų kelių į laimę. O didžiausia svajonė – surasti Lietuvos viziją.
– Šiose vietose ji dažnai pasirodo žvejams ir nekaltai pradėtiems parlamentarams, – tikina Bumblauckis.
– Orientuojamės pagal debesis, todėl niekada nepametam krypties, – giriasi gamtos daktaras Saulemonas.
Išvažinėtu vandenkeliu plaustas vos kliba.
Saulemonas prisipažįsta įsimetęs į triumus po porelę visų rūšių Lietuvos žmonių.
– Vežuosi viską, ką reikia išsaugoti ateities kartoms, – pučiasi.
– Kas girdėt Lietuvoj? – domisi prociesorius. – Mes jau kelinti metai plaukiam, visai apkiautom.
Atsidūstu ir imu pasakot. Niaukiasi keliautojų veidai.
– Vadinas, šitų nereikia saugot, – Saulemonas švysteli liberalų rūšį už borto.
Kuo ilgiau pasakoju, tuo mažiau lieka porelių.
Daktaras Saulemonas darbuojasi net išsijuosęs.
Palengvėjęs plaustas didina greitį – Veliuoną švilpte prašvilpiam.
– Alalak baraj! – sveikina mus tenykščiai gyventojai.
– Bambaraj bam! – pamosuojam.
Nakvynės sustojam negyvenamoj Nemuno saloj.
Dangų remia galingi Sosnovskio barščiai, bet daktaras Saulemonas drąsiai įsiropščia viršūnėn, priskabo žiedų ir pataiso labai skanių šaltibarščių.
Pasistiprinę tyrinėjam salą.
– Čia būtų galima naują Lietuvą pradėt, – įžvelgia prociesorius.
– Bet kas pradės? – dairosi daktaras.
Ogi iš visų gabentų rūšių belikę tik mes trys.
– Pradėkim nuo gamtos, – sako Saulemonas. – Aš manau, reiktų palikti visus keturis metų laikus. Tai mūsų paveldas ir puošmena.
Aš siūlau prie keturių metų laikų pridėti dar ir tarybinius laikus.
– Tie labai nostalgiški, – tikinu. – Galėtų eiti iškart po rudens.
Ūmai pasigirsta riksmai, ir iš tankmės išlenda laukiniai. Apsitaisę vien barščių lapais, bet su kotais rankose atrodo labai grėsmingai.
Nėmaž nesutrikęs Saulemonas, kuris moka ne tik žvėrių ir paukščių, bet ir vėjų bei dar senesnes nūnai jau pamirštas kalbas, pašnekina juos – ir anie prabyla žmonių balsais:
– Esam atsiskyrėliai anglai...
Klausydami sužinom, kad tie vargšai, andai išėję iš Europos, pasiklydo, buvo patekę arabų ir rusų vergijon... Pagaliau karvedys Palemonas atvedęs juos į Lietuvą.
Pagailėję paliekam salą anglams ir plaukiam toliau.
– Žmogus už borto! – rikteli prociesorius.
Žiū – kažkoks slunkius tai išnyra iš gelmių, tai vėl prapuola.
– Esu pensinykas Motieka... – rėkauja. – Pavežkit į gerą vietą...
Saulemonas kaukšteli irklu anam per pakaušį. O man paaiškina:
– Šitie jau seniai išmoko gyventi pusiau paskendę. Jų čia galybės plūduriuoja. Jei visus paimtume – patys paskęstume.
– Krantas!.. – pasigirsta locmano Kaušpėdo balsas.
Priplaukiam krantą, bet nelipam. Kažkas kelia įtarimą.
– Vienui vienas šūvis būt tave apgynęs... – girdis giesmė.
Bene rusai puola! Dairaus gelbėjimosi ratų...
Betgi žiū: tai Raudonės pily maršalas Oleka marširuoja.
– Ką čia, sveikas, darai? – klausia Bumblauckis.
– Ogi žadu paleist tą vieną šūvį, – atsako maršalas. – Labai gerai, kad jūs čia atsidūrėte, – lenkiasi prociesoriui. – Galėsit šūvį įrašyt istorijon ir palikti ateities kartoms.
– Į ką taikysi?
– Į dangų, – sako maršalas. – Lengviau pataikyt. Kita vertus, nufilmuotas istorinis šūvis privalo būti gražus ir tinkamas rodyti visoms amžiaus grupėms.
Pritariam: šitaip bus geriausia.
– Manau, kad šauti reikia jau dabar, – nekantrauja Oleka. – Šaulio veide turi spindėt vien bebaimis ryžtas. O kai rusas priartės, bus sunku susikaupti.
Mes nukreipiam objektyvus, maršalas pykšteli. Bumblauckis įvertina šūvį istoriniu, o Saulemonas kosminiu požiūriu. Viskas gerai.
– Gana, – maršalas pakabina šautuvą ant šakos. – Paleidus daugiau šūvių, karas gali tapti poziciniu ir nežinia kiek užtrukt.
Kažkur toli jau girdėti kalinka...
– Sprunkam, – ragina Oleka. – Tikiuosi, priimsit į plaustą?
Aišku, priimsim didvyrį. Tik Bumblauckis, kuriam, žinia, labiausiai rūpi istorinė tiesa, turi kitą planą.
– Gal norėtumėt kristi už Tėvynę? – klausia jis. – Kol rusai dar ties Smolensku.
Maršalas bimteli aukštielnikas ir ima stirenti kojelėm.
– Negražu, – raukosi prociesorius. – Bandom kitaip.
Paaiškina, ką daryt, ir maršalas griūva priekin, dešinę ranką išmetęs aukštyn, tarsi laimintų Lietuvą, o kairę priglaudęs prie širdies.
Nufilmuojam sulėtintai, pasižiūrim – gražu. Padarom dar kelis dublius ir atrenkam patį gražiausią.
– Išsiųskit į visas pasaulio sostines, – nurodo maršalas. – Tegu visi pamato, kaip mes priešinamės. Tada ir NATO greičiau apsispręs.
– O gal norėtum šią rūsčią valandą likti su Lietuva? – klausia Bumblauckis.
– Lieka mano širdis, – atsako maršalas.
– Yra kitas kelias, – siūlo Saulemonas. – Eit į mišką.
– Lyja, – pykteli maršalas. – Patys eikit.
Visi gūžiamės po skėčiais, o Saulemonas skaičiuoja debesis: ne, gero oro nebus dar bent dvi savaites.
Keliam bures... Išplaukę į neutralius vandenis, jungiamės prie NATO, bet neveikia internetas. Manding, rusai jau nukirto kabelius.
– Panaudosim senovinį skeipą, – šypteli Saulemonas.
Uždegęs žvakę, nuvarvina devynis lašus vaško į Nemuno vandenis, ir ten išnyra generolo Eizenhauerio veidas.
– Viskas gerai, – guodžia generolas. – Rusai, kaip ir buvo skelbę, užėmė Lietuvą per 24 valandas. O mes, kaip ir buvom žadėję, stengiamės juos atgrasyt.
Generolas grūmoja pirštu:
– Putinėli nu nu nu! Pult Lietūvą negražu...
– Bet kas toliau? – nerimaujam.
– Vidutinis rusų tankų greitis buvo trisdešimt kilometrų per valandą, – skaičiuoja generolas. – Tad bausti už greičio viršijimą negalim.
– Yra žuvusių pėstininkų.
– Bet ar jie buvo su atšvaitais?
Susižvelgiam. Kažin, ar visi pėstininkai sąmoningi...
– Rusų tankai su vikšrais! – šūkteli maršalas. – O juk vasarą net ir dygliuotom padangom draudžiama važinėt.
– Tai rimtas pažeidimas, – linkteli Eizenhaueris. – Betgi ne toks, kad galėtume atimt teisę pult, o tuo labiau – tankus konfiskuot.
– O jei rusų tankai dabar stovi kur gatvėj po ženklu „Stovėti draudžiama“?
– Tada galit išgabenti juos į specialią aikštelę.
– Rusai ginkluoti, – niurna Oleka.
– Mūšio metu visi Rusijos kareiviai – kaip, beje, ir NATO – turi teisę neštis ginklą. Tačiau imsimės griežtų sankcijų. Pareikalausim, kad pradedantys tankistai prisiklijuotų po žalią lapą ant užpakalio. Tik pirmiau pažiūrėkim, kaip jie elgsis Lietuvos keliuose.
– Ims pasiturinčius lietuvius į Sibirą tremt, – įtaria maršalas.
– Jūs anava kiek neturinčių Europon ištrėmėt, – primena generolas. – Jei dabar ištrems būrį kitaip gyvenančių, žiūrėk, ir pusiausvyra atsistatys. Žmonės vėl susidraugaus, o gal net uždainuos. O tada jau ir iki dainuojančios revoliucijos nebetoli...
Šamas praryja generolo atvaizdą, ir skaipas išsijungia.
O mes dar ilgai sėdim ant denio, svajojam apie būsimus laikus ir uždainuojam...
